Be veislės išvaizdos, kurią puoselėti gana lengva, dresavimas turi didelę reikšmę medžioklinėms veislėms egzistuoti ir išsaugoti. Paklusnumas, socializacija ir darbo įgūdžiai yra vienodai svarbūs. Šuo yra plėšrūnas. Jeigu dresavimas neturėtų prasmės, mums nereikėtų siaurai specializuotų medžioklinių šunų, o tik vienodų universalų, neišsiskiriančių puikiais kokios nors medžioklės rūšies gebėjimais. Gali būti, kad mes iš viso neturėtume tokio kompaniono, jeigu pirmykštis žmogus nebūtų šuns išmokęs paklusnumo, nustatęs jam darbo užduočių ir parodęs dėkingumo.
Problema
Kadaise viename straipsnyje kaip namų numylėtinis ir vaikų kompanionas buvo giriamas biglis. Medžiotojų bendruomenė reagavo greitai ir aštriai. Kam sugadino šunį? Kuo pavertė medžioklinio šuns veislę! Svarbiausias dalykas čia yra profilinis dresavimas ir darbo trūkumas. Žmonės pasirenka medžioklinį šunį, bet nežino, kam veislė skirta, nepaiso jos ir nepuoselėja. Viena, antra, trečia tokių naminių medžiotojų karta, ir dešimtmečiais, net šimtmečiais tobulintos darbinės savybės dingsta. Nemokant paklusnumo vis labiau sugadinama kiekviena nauja karta.
Jeigu šuns darbo instinktai veikia, didelė dalis įgūdžių gali būti pakoreguoti ir patobulinti. Paklusnumas yra vienas įrankių, kurie naudojami jau nuo tada, kai žmogus prisijaukino šunį, ir tai yra šuns tarnavimo žmogui pagrindas. Visuomenėje yra aiški sąvoka, tam tikras kovinio šuns įvaizdžio šablonas. Šios veislės agresija ir stropumas yra kultivuojami. Tačiau natūralus medžioklinių šunų polinkis sumedžioti ir išsaugoti sumedžiotą gyvūną, nusinešti ir suėsti (tai iš esmės ir yra medžioklės instinktas) mokant paklusnumo nuo pat pradžių yra nuslopinamas ir nukreipiamas į žmogų, šeimininką.
Iš paklusnumo ir pagarbos šuo yra pasiruošęs padėti žmogui ir su malonumu atiduoti lyderio pozicijas – žmogus šauna, o ne šuo kanda. Grobis priklauso žmogui. Tai įsisavinama per mokymus iš kartos į kartą. Veisimo profesionalai įsitikinę, kad gyvenime įgytos žinios ir įgimti gebėjimai yra tikrų tikriausiai paveldimi. Kuo labiau patyrę tėvai, tuo geresnės bus šuniukų darbinės savybės. Tas pats taikytina ir neigiamai patirčiai, baimėms, dresavimo trūkumui ir klaidoms.
Lietuvos kinologų asociacijos „Deutsch Drahthaar“ prezidentas, kinologas, darbo bandymų ekspertas Jevgenijus Cirkinas į klausimą, kaip tvirtai ir kiek reikėtų mokyti paklusnumo medžioklinį šunį, atsakė, kad tai priklauso nuo to, kaip žmogus myli ir vertina savo augintinį, siekia, kad šuo nevykdydamas komandų nesusižalotų, nedingtų ir nežūtų. Jeigu norima eiti į visuomenę, reikia mokyti šunį elgtis tinkamai su kitais šunimis ir žmonėmis. Visapusiškai išdresuotas šuo medžioklėje ir buityje reiškia komfortą: atneša antį, eina šalia, nebando atsikratyti pavadėlio, klauso, nėra agresyvus, nežaloja medžiojamo žvėries, bet norint tai pasiekti reikia įdėti darbo. Viso to pagrindas yra kontaktas su šunimi.
J. Cirkinas pripažįsta, kad ir Lietuvoje galima įsigyti medžioklinės veislės šunį už juokingus 20–30 eurų. Augintojai, jeigu juos taip galima vadinti, nesidomi kilmės dokumentais, daugelis net nežino, kad veisliniams šunims turi būti reguliariai tikrinama sveikata. Kam to reikia? Tiesiog poruoja ir pigiai pardavinėja. Medžiotojai nesidomi dresavimu, neinvestuoja į šuniuką laiko ir pastangų, todėl šuo tampa bevertis. Toks požiūris prilygsta, J. Cirkino žodžiais, negailestingam požiūriui į gyvūną.
Nuomonė
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse medžiotojų nuomonės daugiau ar mažiau pasidalija į du frontus. Vienoje pusėje stovi žmonės, kurie jau nuo pirmųjų dienų namuose moko šunį ne tik elementarių, bet ir buityje bei darbe naudingų komandų. Jie dirba toliau, kartodami mokomąją medžiagą visą šuns gyvenimą. Daugelis parengia savo kompanionus dalyvauti vietos ir tarptautiniuose darbo bandymuose ir varžybose.
Kiti medžiotojai elementarių komandų moko iki tol, kol šuo subręsta. Pirmasis, pereinamasis paauglystės amžius yra 6–7 mėnesiai, paskui prasideda ryškus savarankiškas mąstymas ir viskas, rankos atrištos – teeina į mišką, kaip nori. Jei šuo nedirbs, tai liks namuose ant sofos. Žinoma, nieko gyvenime nėra tik balta arba juoda. Yra žmonių, kurių šunys klauso gerai net be specialaus pasiruošimo ir dresavimo, nes yra kontaktas ir abiejų instinktai veikia gerai; arba šuo yra tokio paklusnaus charakterio. Yra žmonių, kurie iš prigimties turi talentą su šunimi susibendrauti. Tokių žmonių šunys klauso ir juos gerbia. Tačiau tai greičiau išimtys.
Mitai
Medžiotojų bendruomenėje apie šunis yra keletas mitų. Šios nuomonės taip įaugusios į sąmonę, kad atrodo natūralios ir, deja, neretai pateikiamos kaip vienintelės teisingos. Štai keletas ryškesnių pavyzdžių, kaip medžiotojai supranta savo šunų nekontroliuojamą, kartais net patiems ir kitiems pavojingą elgesį.
Šuns po baro ginimo neišeina prisišaukti, į rankas neina, į automobilį nelipa – savarankiškumas.
Nueina labai toli, gena barą šeštadienį, sekmadienį; į namus grįžta pirmadienį – uolumas.
Bėga paskui pėdsakus per greitai, prabėga pro žvėrį – azartas (kartais tai kyla dėl netinkamo veislės pasirinkimo arba psichikos savitumo).
Kimba šernui į ausį, kanda stirnas ir šerniukus, drasko dar judantį sumedžiotą žvėrį – atkaklumas.
Sukandžioja kaimynų kates, vištas, gainioja karves – irgi savarankiškas mąstymas.
Saugo grobį nuo svetimų ir nuo savų, kanda į rankas net šeimininkui, kanda žvėriui, drasko dar gyvą sužeistą gyvūną – sveikas pyktis, azartas.
Pats didžiausias mitas, kuris greičiau kyla iš žmonių tingumo, o ne iš supratimo apie šunų dresavimą, – medžioklinio šuns nereikia mokyti, kitaip jis tik vaikščios miške paskui šeimininką ir lauks komandos, o ne darys savo darbą.
Apie universalius paukštinius šunis tokių teiginių girdėti neteko, nes darbas su šiomis veislėmis visuomet vyksta tiesiogiai kontaktuojant su žmogumi. Komandos yra sudėtingos, darbas subtilus ir įvairiapusis. Savarankiškai, be ryškaus ir nuolatinio papildomo vadovavimo šuo pradeda dirbti tik būdamas visiškai subrendęs – 3–4 metų amžiaus. Dažniausios klaidos: šuo veja paukštį, zuikį ar lapę po iškėlimo iš slėptuvės, trukdydamas medžiotojui iššauti ir keldamas grėsmę pats sau, drasko gyvūną, neatiduoda.
Medžioklėje su varovais paukštiniai šunys naudojami retai. Daugiausia tai būna vokiečių trumpaplaukiai (dratharai), kurie gena barą kartu su varovais. Tačiau, kadangi šunų intelektas yra sudarytas kitaip nei varovų ir jie yra labiau orientuoti į šeimininką ir bendradarbiavimą, išmokyti juos yra lengviau ir klauso jie mažesnėmis pastangomis. Tačiau, kalbant apie varovus ir laikas, minėtos šunų elgesio situacijos iš medžiotojų dažnai girdimos.
Apie viską iš eilės
Atšaukimas. Ne medžioklėje, kai šuo dirba, o paskui, kai baras išgintas ir visi galimi šūviai padaryti. Varovai turi grįžti pas medžiotojus. Negerai, jei šuo ir toliau gena arba tiesiog bėga per mišką. Dar nieko, jeigu tik dvi valandas, o ne dvi dienas. Manau, daugeliui medžiotojų tokia situacija yra žinoma. Skalikas neturėtų toliau veikti savarankiškai ir ginti penkis barus iš eilės, o paskui grįžti prie miške paliktos šeimininko striukės ir laukti ryto. Labai patogu, jei skalikas yra šalia, kai reikia ieškoti sužeisto žvėries. Pradedant kitą barą, šuo turi būti greta, kartu su varovais, o ne bėgioti kažkur savo reikalais ar į medžiotojų namelį. Taip pat negerai, jeigu šuo savarankiškai suranda grobį ir paima sau geriausias dalis – paprastai tai šlaunys.
Kodėl reikia mokyti šunį atšaukimo komandų ar signalų? Nes dėl tokio nereikalingo savarankiškumo sugadinamas laimikis, o svarbiausia – dažnai šunys kenčia ar dingsta. Visi investuoti pinigai, pastangos ir meilė nueina vėjais, paplūsta ašaros ir visas pasaulis turi klausytis pasakų, kad niekada daugiau neauginsite šuns. Tad kodėl nepasimokyti iš savų ir svetimų klaidų ir nepabandyti šuns išmokyti bent tiek, kad šaukiamas grįžtų? Kol skalikas ar laika maži, jie yra nuo didžiųjų būrio narių (šeimininkų) priklausomi sutvėrimai, kuriems instinktai liepia klausyti ir sekti. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais išmokyti elementaraus paklusnumo yra paprasta.
Vienos interneto svetainės lankytojas kartą pasakė labai trumpai ir aiškiai: „Puikiai paklusnus skalikas yra toks, kuris 50 procentų gena idealiai ir 50 procentų negena. Puikiai dirbantis skalikas yra toks, kuris 50 procentų gena idealiai, bet 50 procentų jo reikia ieškoti nuo dviejų valandų geriausiu atveju iki naujo šuns – blogiausiu. Tereikia pasirinkti, ko nori – puikiai dirbančio ar puikiai paklusnaus.“
Grobio skyrimas. Paprasta – medžioklinis šuo turi žinoti savo darbo objektus ir būti abejingas kaimynų katėms, triušiams, naminiams paukščiams ir gyvuliams. Taip, ir vokiečių jagdterjerą galima išmokyti ignoruoti kates – ne kartą matyta tokių individų! Tai bastūno ir kandančio šuns padaryta žala, kuri liaudies mitologijoje vadinama šuns azartu. Gali tekti mokėti kompensacijas šeimininkams už nuskriaustas kates ar triušius. Ieškoti išgainiotų karvių ar avių, nukentėjusių nuo pernelyg azartiško medžioklinio šuns nasrų. Toks šuo skiriasi nuo benamių, apie kuriuos dažnai rašo žiniasklaida, tik tuo, kad jis turi žmogų, reguliariai maitinantį ir dar nuvežantį į mišką pasidraskyti, kur požiūris į grobį gali būti toks pat brutalus ir nekontroliuojamas. Taip pat ir pasivaikščiojimai lauke, kai šeimininkas tingi skirti laiko šuniui, nesuteikia nei paklusnumo, nei nuolankumo. Šuo tampa nebe padėjėjas, o našta.
Pyktis žvėriui. Absoliučiai klaidinga manyti, kad geras tas medžioklinis šuo, kuris pasirengęs įkąsti šernui į ausį, elniui į pasturgalį, briedžiui į koją, kad žvėrį sulaikytų. Tinkamomis sąlygomis palydovas turi turėti gerą kontaktą su šunimi (tai pasiekiama geru dresavimu) ir mokėti šunį suvaldyti, vesti ir motyvuoti dirbti. Palydovas turėtų visuomet atsiminti, kad medžioklinis šuo (skirtingai nuo laukinio gyvūno) turi medžioti kartu su palydovu, o ne siekdamas prikimšti savo pilvą. Skalikas turi rasti žvėrį, apsukti jį ir nuvesti iki medžiotojų, kur jį ir sumedžios. Reikia sekti sužeisto gyvūno pėdsakus, sulaikyti vietoje, kol ateina medžiotojas. Šuo neturi veikti pats, nes žmogus yra medžiotojas, o šuo – tik padėjėjas. K
iek šunų yra nukentėję nuo šerno ar briedžio būtent dėl tokio elgesio ar pakliuvę po šūviu ir sužeisti ar net žuvę? Normalu, jeigu medžioklinis šuo laikosi atokiau nuo žvėries ir laiko jį vietoje lodamas ir judėdamas, o ne kimba šernui į ausį ir trukdo medžiotojui iššauti. Net per treniruotes (kur leidžiama), šunys kartais žūva, puldami šerną. Jis paprastai neturi ilčių, nes tai yra treniruočių šernas, bet į medį ištėkšti į ausį įsikandusį šunį yra labai paprasta. Tinkamas elgesys su žvėrimi gali būti pasiektas gera selekcija. Minėtinas pavyzdys yra Vokietijos medžiotojų ir selekcininkų požiūris į šunų vertinimą ir atranką veisimui. Ten tinkamu laikomas paklusnus medžioklinis šuo su griežtai nustatytomis elgesio ribomis net ir medžioklėje, su ryškiais instinktais ir stabilia psichika – ramus, neagresyvus, psichiškai ištvermingas. Ir Vokietijos veisliniai medžiokliniai šunys visai nėra robotai, kaip kai kurie vadina gerai išdresuotus šunis.
Agresyvumas klaidingai laikomas pykčiu žvėriui. Medžioklėje šunys dirba, ir paprastai veislinio medžioklinio šuns instinktai yra viršesni nei polinkis dominuoti. Tačiau su žvėrimi dažnai konfliktuojama, draskomasi. Girdėta pasakojimų apie medžioklinius šunis, kurių uolumas pasiekia kritinę apdujimo ribą – jie saugo žvėrį ne tik nuo kitų šunų, bet ir nuo žmonių ir kanda į rankas net pačiam šeimininkui. Yra žmonių, kurie didžiuojasi tokiu šuns elgesiu… Toks elgesys nėra efektas, tai yra problema, nuo kurios geriausiu atveju nukentės pats šeimininkas, blogiausiu – kitas šuo ar žmogus!
Dresuotas medžioklinis šuo miške nedirbs. Šis mitas gali būti tiesa tik klaidingai dresuojant. Jeigu mokant paklusnumo ar profilinio darbo padaroma klaidų, šuo gali nedirbti, veikti savo nuožiūra ar dirbti blogai. Ekspertų nuomonė – medžiotojai patys skatina šį mitą, kad nereikėtų stengtis, mokyti patiems, daryti klaidų ir gėdytis rezultatų. Paprasčiau yra pasiduoti prigimčiai.
Medžioklės veislių standartuose aiškiai apibrėžti temperamento ypatumai. Veislių yra labai daug. Tačiau jos visos sukurtos pagal kokį pageidaujamą pavyzdį. Pagal tarptautinius, kruopščiai ir seniai nustatytus standartus. Jų siekia augintojai, o ekspertai vertina šunis parodose ir bandymuose. Štai keletas citatų apie elgesį ir temperamentą iš FCI (Tarptautinė kinologų federacija) veislių standartų.
Rusų europinė laika: subalansuota, užsigrūdinusi, turi gerai išvystytą uoslę ir ieškojimo gebėjimus.
Vokiečių jagdterjeras: drąsus, ištvermingas, temperamentingas, socialus ir lengvai dresuojamas, negali būti nei agresyvus, nei bailus.
Trumpaplaukis paukštinis šuo (dratharas): stiprus, subalansuotas, turi gerą savikontrolę, drąsus šūvio metu ir prieš žvėrį, neagresyvus ir nebailus.
Foksterjeras: atidus, greitas, bebaimis, bet draugiškas.
Taksas: draugiškas iš prigimties, aistringas, atkaklus medžioklinis šuo, turi puikią uoslę, negali būti agresyvus ar nervingas.
Bendra: medžioklinis šuo negali būti bailus, nervingas ir agresyvus. Taip išvestos medžioklinės veislės, nes šie šunys susiduria su krauju ir žvėrimis. Jie turi būti stabilios psichikos, paklusnūs, norėti dirbti, kad būtų galima bendradarbiauti, išlaikyti pagundą ir dirbti žmogui, o ne virsti laisvais medžiotojais, kokie jie buvo prieš selekciją ir vienokiai ar kitokiai medžioklei specializuotą dresūrą.
Ką ir kada daryti?
1. Šuniuką nuo pirmųjų dienų namuose reikia mokyti žodžio ir pašaukimo komandos. Atpildas – tik žaidimai ir skanėstai. Jokių bausmių. Nevykdymas paprasčiausiai ignoruojamas. Iš pradžių dresuojame namuose, paskui, kai su komanda susipažinta, galima pradėti mokytis ir lauke, kur daug įdomių dalykų. Šeimininkas turi būti įdomesnis.
2. Reikia daug vaikščioti po mišką ir laukuose, kad susiformuotų kontaktas. Reikia žaisti su įvairiais daikčiukais, o šeimininkas turi vaidinti grobį, kad šuo išmoktų sekti. Pasislėpkite ten, kur šuniukas jūsų nemato, o jūs galite stebėti, kas vyksta. Kai jus suranda, būtinai pagirkite, pamyluokite, duokite skanėstą. Taip šuo išmoks sekti šeimininką, o ne veikti savarankiškai. Tai nesugriaus ateities darbo, tik perorientuos šunį į žmogų.
3. Kalbant apie laikas ir skalikus, bendrąjį paklusnumo kursą galima pradėti 4–5 mėnesių amžiaus. Galima eiti į paklusnumo mokyklą, kur instruktorius dėsto pozityviu dresavimo stiliumi. Arba, jeigu turite ankstesnės patirties, savarankiškai. Paukštinius šunis paklusnumo mokyti reikia vėliau, kad nesugriautumėte azarto, kuris svarbus paukštinei medžioklei ir lauko bandymams.
4. Pagrindinių darbo įgūdžių gali būti mokoma jau 3–4 metų amžiaus, kai kurioms veislėms net anksčiau. Tačiau kol kas dar nedresuokite. Su jaunu šuniuku reikia elgtis kaip su vaiku – mokoma žaislais. Būtina supažindinti šunį su ateities darbo aplinka. Kuo daugiau įvairių vietų jis ištyrinės, tuo geriau.
Kontaktui svarbiausia yra mintis, kad šeimininkas yra geriausias pasaulyje. Jis visuomet turi ką nors gardaus ar kokį daikčiuką, jis moka smagiai žaisti. Kol šuniukas mažas, jis pasąmonėje sutvirtės ir įgis puikų pagrindą ateities bendravimui!
