Naujausio žurnalo Medžioklė numerio ieškokite Prenumeruoti.lt!
Apie medžiotojus visuomenėje vis dar pernelyg dažnai kalbama tik kaip apie žmones, kurie eina į mišką sumedžioti gyvūno. Tačiau medžioklė yra tik labiausiai matoma kur kas platesnės veiklos dalis. Medžiotojai nuolat būna gamtoje, pažįsta savo teritorijas ir dažnai pirmieji pastebi pokyčius, kurie kitiems dar ilgai liktų nematomi.
Puikus pavyzdys – neseniai Švenčionių rajone įvykęs neeilinis incidentas. Prie žvėrių viliojimo vietos įrengta medžiotojų kamera užfiksavo 27 asmenis, galimai neteisėtai kirtusius Lietuvos valstybės sieną. Medžiotojai nedelsdami perdavė informaciją Valstybės sienos apsaugos tarnybai, ir šie žmonės netrukus buvo sulaikyti. Kamera buvo pastatyta laukiniams gyvūnams stebėti, tačiau šį kartą ji prisidėjo ir prie valstybės saugumo.
Tai nėra vienintelis būdas, kuriuo medžiotojų buvimas gamtoje naudingas visuomenei. Lauko kameros ir reguliarūs stebėjimai padeda aptikti afrikinio kiaulių maro požymius, pastebėti sergančius ar neįprastai besielgiančius gyvūnus, invazinių rūšių plitimą bei stambiųjų plėšrūnų judėjimą. Medžiotojai randa nugaišusius gyvūnus, perduoda mėginius tyrimams ir suteikia mokslininkams informacijos, kurios neįmanoma gauti vien sėdint kabinete ar analizuojant statistikos lenteles.
Echinokokozės problema taip pat parodo, kaip glaudžiai laukinės gyvūnijos valdymas susijęs su žmonių sveikata. Lietuvos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, Echinococcus multilocularis gali būti užsikrėtusios maždaug 57 procentai tirtų rudųjų lapių. Vadinasi, lapių ir invazinių usūrinių šunų stebėjimas bei moksliškai pagrįstas jų populiacijų reguliavimas nėra vien medžiotojų interesas. Tai jau visuomenės sveikatos klausimas.
Medžiotojai gali padėti surinkti tyrimams reikalingus mėginius, stebėti laukinių gyvūnų sveikatos pokyčius ir prisidėti prie infekcijų plitimo rizikos mažinimo. Tačiau tam būtinas valstybės institucijų, mokslininkų, veterinarijos specialistų ir pačių medžiotojų bendradarbiavimas.
Šiuolaikinės technologijos suteikia dar daugiau galimybių. GPS siųstuvai, automatinės kameros ir tarptautiniai mokslinių tyrimų projektai leidžia geriau suprasti gyvūnų judėjimą, buveinių pasirinkimą ir reakciją į kelius, miškininkystę ar žmogaus veiklą. Tačiau pati technologija problemų neišsprendžia. Kažkas turi ją įrengti, prižiūrėti, tikrinti surinktą informaciją ir gebėti ją paaiškinti remdamasis praktinėmis žiniomis apie konkrečią teritoriją. Čia medžiotojų patirtį sunku kuo nors pakeisti.
Žinoma, kartu su šiuo vaidmeniu medžiotojams tenka ir didelė atsakomybė. Reikia pranešti apie pastebėtus pokyčius, laikytis biologinio saugumo reikalavimų, atsakingai valdyti gyvūnų populiacijas ir būti pasirengusiems bendradarbiauti. Tačiau visuomenė ir sprendimų priėmėjai taip pat turi išmokti matyti medžiotojus kaip partnerius, o ne kaip patogų kaltininką dėl kiekvieno su laukiniais gyvūnais susijusio konflikto.
Ne kiekvienas stebėjimas taps sensacija ir ne kiekviena miško kamera padės sulaikyti sienos pažeidėjus. Tačiau tūkstančių medžiotojų nuolatinis buvimas gamtoje sudaro platų ir svarbų stebėsenos tinklą. Jų žinios, technologijos ir pasirengimas veikti padeda saugoti ne tik medžiojamuosius gyvūnus, bet ir biologinę įvairovę, žemės ūkį, visuomenės sveikatą, o kartais – net valstybės saugumą.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
