Miško keliuku brendu per purų sniegą, klonelėse sniego storis siekia beveik metrą. Medžiai, ypač spygliuočiai, kaip kareiviai ginklą šakų glėbiuose glaudžia sniego kalnus, plonesni, neatlaikę sniego gausos, palinko virš keliukų, aikštelių, sudarydami savotiškus tunelius ir kurdami pasakišką vaizdą. Vos juos palietus, žmogų užgriūva sniego lavinėlė.
Tai primena senelių pasakojimus: anksčiau tai buvo žiemos, sniego iki arklio pilvo, rytais nuo šalčio poškėdavo tvoros, net šunys nelįsdavo iš būdų, o atsikėlus pirmiausia reikėdavo atsikasti užpustytas pirkios duris, paskui prasikasti takelį iki lauko tualeto, šulinio ir tvarto – tai daugeliu atveju būdavo vaikų darbas.
Šiemet kažkas panašaus, tačiau mane pirmiausia visada maloniai nustebina straipsnių antraštės spaudoje: Lietuvai smogs arktinis šaltis, Šalį užklos sniegas ir pan. Smagu… Reikia priminti, kad 1956 m. vasario 1 d. Utenoje buvo 42 laipsniai šalčio, 2012 m. vasario 5 d. Radviliškyje −33, šių metų sausio 17 d. Šeduvoje, Kybartuose ir Ukmergėje tik −27, o pas mus Dzūkijoje – išvis tik 23 laipsniai šalčio. Taigi visai šilta ta žiema.
Tenka pripažinti, kad gamtos ženklai visiškai nerodė tokios žiemos: paukščiai neskubėjo išskristi, dar lapkričio mėnesį matėme garnius, gerves, gruodžio mėnesį – varnėnus, kurie lesyklose lankosi ir dabar, o gruodžio pabaigoje bebrai dar tingiai ruošė atsargas žiemai, kiškiai neturėjo sukaupę taukų, paskerstų kiaulių kasa buvo plona ir trumpa.
Matyt, viskas susimaišė. Mane nustebino didelė grupė baltųjų garnių, žiemojanti Vėžionių kaimo ribose prie Varėnės upelės, – juos vis stebi vietos gyventojai, nuotraukose įamžina Živilė Seiliuvienė. Tulžys vasario 4 dieną pastebėtas prie upelio, įtekančio į Daugų ežerą. Pradedu nesuprasti gamtos išdaigų. Aišku viena – kaip visada, žiema užklupo netikėtai kelininkus ir elektrikus.
Užklojus žemę stora sniego danga ir paspaudus šaltukui, žmogui visada norisi padėti gamtai. Tačiau gyvūnai ir paukščiai yra pripratę pergyventi ir sunkesnius laikus. Aišku, sniego gausa apriboja judėjimą, priėjimą prie maisto, bet kuo didesnis gyvūnas ar paukštis, tuo lengviau perneša šaltį. Pavyzdžiui, briedžiai tik juokiasi – jie visada ras maisto spygliuočių ir minkštųjų lapuočių jaunuolynuose, kirtavietėse, laupydami žievę ir skabydami medžių ir krūmų šakeles, taurieji elniai ir stirnos – taip pat, bet juos mes pripratinome eiti į šėryklas.
Sniego storis pavojingas tik stirnoms: jos visada turi atsigulti ant žemės, o esant storai sniego dangai, iki žemės jos nepajėgia prisikasti, tad kokią savaitėlę pagulėjusios ant sniego suserga plaučių uždegimu, ypač pirmametės, be to, dėl sniego storio joms tampa sunkiau pabėgti nuo plėšrūnų. Vasario 14–17 dienomis tikrinau stirnų gulyklas Varčios, Gedimino ir Pakaršio miškuose, deja, beveik visur stirnos guli sniege. Daug kur gulyklose jos šlapinasi ir tuštinasi, gulasi antrą kartą, šlapimo spalva tamsi – tai aiškūs peršalimo požymiai.
Šernams kol kas juokas, juk žemė po sniegu neįšalusi, bet kam knisti, juk visada rasi medžiotojų palikto maisto, svarbu pasidaryti taką. Patys žvėrys stengiasi judėti kuo mažiau, kuo mažiau eikvoti energijos ir palikti pėdsakų. Labai smagu žiūrėti į žvėrių takus – tai tikri tuneliai sniege, eina oriai vienas paskui kitą. Vilkai ir lūšys irgi stengiasi vaikščioti nuvalytais miško keliukais, žvėrių takais, grobio laukia prie šėryklų. Visiems kanopiniams ateina sunkus metas, ypač kai storas sniego sluoksnis išsilaiko daugiau negu tris savaites ir kai po atlydžių susiformuoja stora sniego pluta: ji pjausto kojas, gyvūnams ypač sunku judėti, labiausiai kenčia stirnos.
Vis dėlto visi plėšrūnai iš esmės jaučiasi puikiai, be to, vasario mėnesį vyksta vilkų, lūšių ir lapių ruja. Kaip matome, kažkam šalta, o kažkam – karšta… Vilkai rujos metu ypač aktyvūs, juos dažnai galima pamatyti atvirose vietose, miškuose, visur pažymėtos teritorijos. Vienišius galima prisišaukti pamėgdžiojant kaukimą – turintys savo damą, į viliojimus reaguoja vangiai, jie rūpinasi savo išrinktąja.
Sniegas užtikrina baltojo kiškio, įrašyto į Lietuvos raudonąją knygą, išgyvenimą.
Baltasis kiškis – miškų gyventojas, truputį mažesnis už pilkąjį, – gyvena spygliuočių ir mišriuose miškuose, Dzūkijoje jų gausu Varėnos, Druskininkų ir Valkininkų miškuose. Baltas tampa lapkričio pabaigoje, vėl pilkas – kovo pradžioje. Įdomus tuo, kad užpakalinės kojos žiemą tampa lastais, t. y. gausiai apauga plaukais, kas padeda bėgti puriu sniegu, be to, šitas gyvūnėlis sugeba liuoktelėti į pusnį ir pusės metro gylyje pralaukti pūgą ir šaltį. Jeigu žiema besniegė, jis lengvai tampa plėšrūnų grobiu, nes visi plėšrūnai skiria baltą spalvą.
Sniegas gyvybiškai svarbus žebenkščiai ir šermuonėliui, jie taip pat žiemą balti. Anksčiau, iki karantino, vasarį medžiotojai reguliuodavo lapių populiaciją, mat rujos metu jos praranda budrumą, apsvaigusios nuo aistrų vaikštinėja laukais visą parą. Nevalyti laukų keliukai, judėjimo tarp savivaldybių ribojimas aiškiai padidins šių plėšrūnų populiaciją, ir tai kelia nerimą. Atlikti tyrimai Vokietijoje ir Švedijoje įrodė, kad lapių populiacijos gausa turi tiesioginę įtaką stirnų ir kiškių populiacijų gausai. Taigi, jei norime matyti gausius stirnų pulkus ir medžioti kiškius, turime reguliuoti plėšrūnų skaičių.
Šiuo metu lizdus suka arba taiso senus ir deda kiaušinius krankliai, po 20 dienų išsiris jaunikliai, o tirpstantis sniegas atidengs puikų pietų stalą – gamta pasirūpina visais.
Vasaris – kontrastų mėnuo. Ir nors jis laikomas šalčiausiu žiemos mėnesiu, pagal ilgamečius stebėjimus vasario 16 d. paprastai šalyje gimdavo pirmieji šerniukai. Aišku, esant tokiems šalčiams ir storai sniego dangai paprastai pirmoji vada žūva, tačiau po mėnesio šernės vėl rujoja ir tada, po 4 mėnesių, gimsta vėlyvoji vada. Vasario viduryje medžiotojai stebėjo pilkųjų kiškių rują – tai reiškia, kad po 44 dienų nebebus sniego, prieš saulę žolė bus 2–3 cm aukščio ir pasaulį pasveikins pirmieji kiškučiai.
Medžiotojai intensyviai pradėjo rūpintis papildomu laukinių gyvūnų šėrimu: nuvalo kelius iki šėryklų, į mišką veža šienainį, silosą, grūdus. Tačiau įstatymų bazė gana slidi – šernus galima vilioti, bet draudžiama šerti. Viliojimo norma yra 100 kg. Kitiems gyvūnams galima atvežti ir daugiau pašarų, bet jie turi būti sukrauti taip, kad nepasiektų šernai, be to, draudžiama pilti ant žemės. Štai tau, bobute, ir Devintinės – kaip tai padaryti, esant storai sniego dangai, yra rimtas klausimas.
Taigi, jeigu jūs, mylėdamas laukinius gyvūnus, atvešite į mišką kibirą morkų ar grūdų maišą ir juos išpilsite ant žemės, jus gali nubausti akylus aplinkosaugininkas. Valdžia, kaip visada, atsibus pasibaigus žiemai. Aplinkos apsaugos departamentas ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba iki šiol negeba realiai įvertinti esamos situacijos ir skubiai priimti būtinų sprendimų, leidžiančių baltojo bado metu kanopinius žvėris šerti, pilant pašarus ir ant žemės. Taigi medžiotojai ir gamtos mylėtojai, atlikdami gerą darbą, vaikšto peilio ašmenimis.
Man nerimą kelia ir tai, kad važinėdamas po Dzūkijos apylinkes niekur nemačiau slėptuvių kurapkoms – tai vienintelis paukštis, kuriam ypač reikalinga žmogaus globa žiemą, kai sniego sluoksnis storas. Kitiems paukščiams įrengtose šėryklose galite pilti saulėgrąžas, moliūgų sėklas, smulkius grūdus, trupintą duoną, virtus kiaušinius ir bulves arba pakabinti nesūdytų lašinių ar taukinių – žodžiu, tai, ką valgytumėte patys.
Noriu priminti: patys didžiausi Lietuvoje žiemojantys paukščiai yra jūrinis erelis ir kurtinys. Kurtiniui išvis juokas, jis sėkmingai gali misti pušų spygliais, erelis pasigaus nusilpusį kiškį ar pasimaitins automobilių nutrenktais ar kritusiais gyvūnais.
Konfliktas tarp Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos ministerijos jau bado akis. Iki šiol Aplinkos apsaugos departamento vadovybė turėjo neigiamą požiūrį į medžiotojų bendruomenę, formavo neigiamą nuomonę viešojoje erdvėje, tapo visiškai uždara valdžios institucija, išlaikoma mūsų pinigais. Neišrišus šio mazgo, tolimesnis medžiotojų bendruomenei aktualių klausimų sprendimas neįmanomas.
Mane kaip žmogų nustebino socialiniuose tinkluose išsakyta aplinkos ministro patarėjo Mariaus Čepulio nuomonė, kad žvėrių šerti nereikia, kad turi vykti natūrali atranka, o medžiotojai, gyvūnų ir paukščių globėjai, palaikydami populiacijų gausą, yra vos ne gamtos priešai… Matyt, pamiršo ministro patarėjas, kad anksčiau buvo begalė natūralių pievų, tūkstančiai vienkiemių, kas palengvindavo paukščių ir žvėrių išgyvenimą. Natūralus gamtinių populiacijų reguliavimas iš esmės dabar dalinai galimas tik rezervatuose.
Tinkamos natūralios aplinkos nykstantiems laukų paukščiams ir žvėrims suformuoti negalima dėl chemikalų naudojimo žemės ūkyje. Manau, formuojant tokią nuomonę, reikia per žiniasklaidą, mokyklose sakyti, kad mirštantis iš bado ar išsekimo gyvūnas ir paukštis yra normalu, tik kaip tą pasakyti vaikui, kuriam nuo mažų dienų tėvai, auklėtojai ir mokytojai stengiasi įskiepyti meilę gamtai, už paskutinius pinigus nuperka kažkokių pašarų, gal ir netinkamų, tačiau juos veža į mišką su šventu noru padėti šąlančiai gyvybei?
Atėmę iš jaunimo norą rūpintis gamta, atimsime dalį sielos ir žmogiškumo. Sutinku su mintimi, kad kai kuriuose klubuose ir būreliuose žvėrių šėrimas yra neproporcingai didelis ir auginamos per didelės kanopinių žvėrių bandos. Šią problemą galima spręsti per medžioklėtvarkos projektus ir žvėrių apskaitą, atliekamą valstybės lėšomis, nes žvėrys yra valstybės.
Vasario 15 d. visų medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atstovai turėjo nuotolinę konferenciją su aplinkos ministru ir jo komanda. Man šis susitikimas patiko: gana draugiškoje aplinkoje aptarėme kertinius medžioklės klausimus, džiugu tai, kad nebuvo klausimų, kuriems išspręsti nėra jokių galimybių. Sutarėme, kad visas problemas spręsime diskutuodami.
Šiuo metu galima medžioti vilkus, paprastuosius šakalus, meškėnus, mangutus, audines, nutrijas, ondatras, šernus, lapes, kiaunes, šeškus, fazanus ir bebrus. Primenu: aplinkos ministras nustatė 175 vilkų sumedžiojimo limitą, o vasario 15 d. duomenimis, šalyje sumedžioti 164 vilkai, iš jų Dzūkijoje – 15 (Varėnos rajone – 8, Alytaus rajone – 4, Lazdijų rajone – 3).
Nei plauko, nei tauko!
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Posted by Žurnalas Medžioklė on Trešdiena, 2021. gada 3. marts
