Šunys

Patarimai treniruojant pėdsekius0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Šuo yra plėšrūnas iš prigimties. Kiekvienas Canis lupus familiaris turi instinktus, leidžiančius stebėti judėjimą, atskirti vieną kvapą iš milijono, sekti, ieškoti, aploti, atnešti.

Kokie jų instinktai ir kokio jie ryškumo, priklauso nuo veislės ir prigimties, bet kiekvieną šunį galima išmokyti sekti kraujo pėdsaką. Dauguma veislių yra išvestos specialiai šiam darbui arba jų instinktai bei charakteris tam tinka iš prigimties. Jeigu medžioklėje reikia pėdsekio, geriau rinktis Bavarijos, Hanoverio ar Alpių skalikus. Ir kitos skalikų veislės, pavyzdžiui, bigliai, rusų, lietuvių ir latvių ar kitų veislių skalikai, sugeba išmokti lėtai ir protingai narplioti kraujo pėdsaką.

Vis dėlto visus išvardytuosius reikia dresuoti, kad jie dirbtų aukščiausiu lygiu. Be to, žmogus irgi turi mokytis. Per treniruotes žmogus užmezga ryšį su savo šunimi ir išmoksta skaityti jį tarsi knygą, o šuo prisitaiko prie žmogaus reikalavimų. Tik taip sukuriamas geras, produktyvus tandemas.

Skandinavijos ir daugelio Europos šalių medžiotojai sužeisto gyvūno pėdsakus seka su šunimi už pavadžio. Galima ginčytis, argumentuoti priešingą požiūrį, bet šį būdą treniruotėse ir medžioklėje išbandę medžiotojai jį pripažįsta kaip gerą.

Paieškos mokymai

Kada pradėti?

Švedijos kinologas Janne Pagenas pabrėžia, kad reikėtų pradėti nuo devynių savaičių amžiaus. Parsivežus mažylį namo, reikia jam duoti vieną savaitę prisitaikyti prie naujųjų namų.

Pirmuosius pėdsakus galima dėti namuose ar kieme. Iš pradžių tai gali būti dešra, kurią šeimininkas traukia žeme ar grindimis, ir dresūra yra labiau žaidimas. Aišku, užduotį reikia paruošti šuniui nematant. Padėkite mažylį prie pėdsakų pradžios ir leiskite jam pačiam surasti tinkamą kryptį. Už 5–6 metrų jis suras dešros gabalėlį, padėtą pėdsako gale, ir kitą kartą jau ieškos motyvuotai. Galima kartu su dešra iš karto vilkti medžiojamojo gyvūno koją ir gale ją padėti kartu su gabalėliu skanėsto.

Kai mažylis perpranta pačią idėją, prie pėdsakų galima palašinti kraujo. J. Pagenas nurodo, kad kraujo kilmė nesvarbi – gali būti ir kiaulės, ir kito galvijo. Kiti, atvirkščiai, mano, kad treniruotėms reikia naudoti tik medžiojamojo gyvūno kraują ir to paties žvėries koją ar ausį.

Pirmuoju variantu šuo perpranta patį darbo principą: šeimininkas parodo pėdsakų pradžią, savo gestu pažymėdamas kvapą, kuriuo reikia sekti, ir čia nesvarbu, kieno tai kraujas.

Antruoju variantu šuo iš karto susipažįsta su specifiniu kiekvieno gyvūno kvapu. Kaip geriau, tenusprendžia patys medžiotojai. Teko girdėti, kad medžiotojai savo šunis su pėdsakais moko dirbti naudodami ne kraują, o šerno šerių kvapo vandenį. Į buteliuką įdeda nukirptų šerių, suplaka, palieka įsigerti ir šiuo skysčiu suformuoja pėdsakų trasą. Tokiu būdu galima išmokyti šunį sekti nesužeisto gyvūno pėdsakais, o ne ieškoti kraujo ir adrenalino kvapo prakaituotuose pėdsakuose.

Idealiausia ir mažylio, ir suaugusio šuns treniruotėms lašinti vieną kraujo lašą kas du žingsnius. Stirnos ar šerno koja pririšama prie virvelės. Šviežio arba atvėsinto kraujo pripilama į sportinį vandens buteliuką, kurio specialus kamštis leidžia tiksliai dozuoti srovę. Žvėries koja stipriai sudrėkinama krauju.

Vienoje rankoje laikydamas virvelę su koja ir kraujo butelį, treneris (geriau, kad tai nebūtų šeimininkas) eina pirmyn ir po kiekvieno dešinės ar kairės kojos žingsnio išlašina vieną kraujo lašą. Dažnai lašinti ne visuomet atsiperka, bet retesnių lašų ieškančiam šuniui gali dingti motyvacija, ypač jeigu šuo jaunas.

Šunys

Pirmasis kraujo pėdsakas mažyliui ar pradedančiam šuniui, nesvarbu, kokio amžiaus, turi būti tiesus ir trumpas, apie 10–20 metrų. Ilgainiui treniruojantis mokomoji trasa ilgėja. Būtinai reikėtų pridėti posūkių – iš pradžių vieną, paskui du, tris ir taip toliau. Užduočiai pasunkinti galima daryti grįžtamąjį pėdsaką, kilpų, atkarpų be kraujo. Galima įsigyti specialius pėdsakų batus arba pritvirtinti žvėries kojas prie savo batų ir jais dėti mokomuosius pėdsakus. Kai šuns darbas vis gerėja ir tikslėja, užduotis sudėtingėja. Kraujo pėdsakus reikia dėti grioviuose, pelkėtose vietose, ant kritusių medžių, su sudėtingais posūkiais.

Mokomųjų kraujo pėdsakų senumas irgi gali skirtis. Mažyliui galima leisti sekti iškart ar po pusvalandžio, o patyrusiam pėdsekiui galima duoti 24 ar net 48 valandų senumo pėdsakus. Taip pat su tokiais pėdsakais gali dirbti specializuotų pėdsekių veislių ir ilgai treniruoti kitų veislių šunys. Medžioklėje tokie gebėjimai ne dažnai, bet praverčia.

Žiemą po paros ar dviejų rastą gyvūną galbūt dar net bus galima vartoti maistui, o vasarą pėdsekio darbas galės būti karūnuojamas bent trofėjumi. Stirnino ragai ar šerno iltys neturėtų mėtytis kur nors griovyje, jeigu medžiotojas gyvūną tik sužeidė ir šis nubėgo toli ar nukrito rugių lauke, krūmuose ir nebegali būti rastas primityviomis žmogaus juslėmis.

Pradėjus pėdsakų treniruotes ar darbą, pirmiausia reikia uždėti specialų, tik pėdsekiams skirtą antkaklį ar apynasrį. Jis nuimamas tik tada, kai žvėris randamas. Vėliau ši procedūra leis šuniui iš karto suprasti, kokio darbo iš jo laukiama, dar prieš užuodžiant sužeisto gyvūno kraują ir prakaitą. Pradėdami dirbti šuniui ranka tiksliai parodykite pėdsakų pradžią.

To reikia, kad nekiltų abejonių, kurio kvapo ieškotina. Negalima šuns skubinti. Jeigu šuo greitas, šeimininkas gali švelniai ir nepastebimai jį kontroliuoti, pavadį pravesdamas pro apačią, tarp letenų, bet negalima traukti ar tampyti. 10–15 metrų ilgio pavadį šeimininkas išvynioja ir laiko 7–10 metrų atstumu, visą laiką stebėdamas, kad pavadis nekliūtų.

Jeigu šuo suglumsta ir praranda pėdsaką, šeimininkui tereikia sustoti, laikyti pavadį fiksuoto ilgio ir vesti ar leisti šuniui pačiam eiti ratu, kol jis vėl susidurs su pėdsakų taku. Jeigu šeimininkas toliau lėtai eis paskui šunį, šis galvos, kad reikia eiti pirmyn, bet taip pamesto pėdsako jis neras.

Ne mažiau svarbu šunį motyvuoti. Radusį pėdsako pabaigoje žvėries koją reikia girti, su juo žaisti naudojant žvėries koją, leisti šuniui nešti ją kaip nugalėtojui.

PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!

PRENUMERUOK žurnalo „Medžioklė“ „YouTube“ kanala!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.