Gyvenimas miške ne visada vyksta kaip filme su laiminga pabaiga. Tai niūri tikrovė, kurioje gimstama ir žūstama netikėčiausiomis akimirkomis.
Vienoje proskynoje gyveno jaunas stirninas. Jį pastebėjau dar prieš medžioklės sezoną, kai kartu su žmona automobiliu važiavome miško keliu. Jaunasis drąsuolis automobiliui įvažiavus į proskyną prigulė ir atidžiai mus stebėjo. Sustojome, kad pasidžiaugtume smagiu vaizdu. Žydinčiose žolėse dvimetis stirninas sukiojo ausis ir stebėjo automobilį. Žmona sakė: „Šį stirnioką reikėtų patausoti, jis toks gražus!“ Pritariamai linktelėjau ir pasakiau: „Jam prieš akis iš tiesų dar daug vasarų!“
Tuo metu negalėjau žinoti, kad dar kartą jį pamatysiu, bet jau visai kitoje situacijoje.
Netoliese proskynoje pastebėjau vieną puikų stirniną. Jo stotas ir žila kakta rodė, kad jis nebe jaunuolis. Nusprendžiau jį sumedžioti, tačiau stirninas buvo gana toli nuo patogaus šūvio atstumo. Pabandžiau jį prisišaukti ir jis ėmė bėgti vis arčiau manęs. Vis dėlto nepakankamai, kad šūvis būtų sėkmingas. Nusprendžiau be reikalo nerizikuoti ir pabandyti sėkmę kitą kartą.
Po savaitės, apsiginklavęs kolegos dovanota vilbyne stirninams Nordik Roe, vėl buvau toje pačioje proskynoje. Buvau neblogai pasitreniravęs, klausydamasis vilbynės naudojimo pavyzdžių internete, ir atrodė, kad šiuos įgūdžius jau reikia išbandyti praktikoje.
Mėgavausi vakaru medžioklės bokštelyje, kartkartėmis vis kviesdamas stirniną į aistringą pasimatymą, tačiau jis delsė. Vietoj jo pagriovyje pamačiau stirną su jaunikliu. Pabandžiau vilbyne išleisti stirniuko cypimą – stirna bemat sumišo. Ji klausėsi garso ir vis nerimastingai žvilgčiojo į savo stirniuką, kuris spaudėsi prie jos šono. Turbūt treniruotės nebuvo veltui – mano šauksmas stirnai ir jaunikliui paliko įspūdį. Galų gale abu dingo žolėje.
Saulei leidžiantis ir aš ėjau atgal į automobilį. Pakeliui iš eglyno išskrido varnas. Karksėdamas apsuko ratą ir nusileido ant beržo. Pagalvojau, ko jis tose eglėse ieško. Paėjau dar dešimt metrų, ir nusileido dar vienas varnas. Ėjau žiūrėti, ką jie ten ant žemės daro. Iš pradžių sunerimau, ar tik koks šernas nesutiko afrikinio kiaulių maro. Vis dėlto vaizdas, kurį pamačiau, liudijo visiškai kitus įvykius. Ruduose spygliuose gulėjo jaunasis stirninas, kurį tada nusprendėme patausoti, tiksliau, tai, kas iš jo liko.
Iš medžioklės kolegų girdėjau, kad mūsų plotuose matytas vilkas. Galbūt pilkis ir užklupo stirnioką toje pačioje proskynoje, tad štai kokia baigtis. Taip, liūdnoka, tačiau tokia yra miško gyvenimo realybė. Šernų pamažėjo, tad vilkas atsisuko į kitus kanopinius. Galų gale būtent jie yra pagrindinis jo maisto šaltinis, ir čia niekam nieko nepapriekaištausi. Net vilkui. Bet kas čia žino, galbūt ir mes susitiksime ant medžioklės tako. Kas bus gudresnis, kieno pusėje bus sėkmė? Parodys laikas.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
