Iš spaudai ruošiamos Kosto Slivskio knygos Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė
Būtent tokiu straipsnio pavadinimu skaitytojui noriu papasakoti apie Kelmės medžiotojų ir žvejų draugijos būrelį Raudgiris, kurio 11 tūkst. hektarų medžioklės plotas yra šešetas kilometrų į vakarinę mūsų šalies pusę nuo Kražių. Prie bažnyčios yra gatvelė Raudgirio pavadinimu, einanti tolyn per laukus į miškus, tad niekaip nepaklysi net neįsijungęs navigacijos, o tai šiais laikais jau įprasta.
Taigi, pavažiuoju tuos šešetą kilometrų. Priešais mane Plūsčios upelis, o už jo, dar kiek pavažiavus, kaip spėju pastebėti, – tvarkinga sodyba su daug pastatų, tvenkiniais, kuriuose, kaip paskui sužinojau, plaukioja dešimtkilograminiai karpiai. Palei upelį, prie pat tiltelio, vaikštinėja keturios stirnos ir spokso į atvykėlį. Sustoju. Stirnos nenubėga, nors yra beveik prie automobilio. Toptelėjo, jog čia joks brakonierius nesivažinėja ir iš mašinos nešaudo.
Sukdamas į kiemą, pamatau prie medžio pritvirtintą gražiai išdrožtą užrašą „Šimulių sodyba“, o per keliuką, einantį pro šalį, dar prašuoliuoja dvi stirnos. Puikumėlis… Ir tai prie sodybos, kurios teritorijoje – medžiotojų namelis.
Iš anksto pasidomėjęs šiuo būreliu, sužinojau, kad čia yra Algirdo Šimulio tėviškė. Tėvas Kazimieras buvo miškininkas ir medžiotojas, tad medžiotojiška dvasia ten nuo seno yra. Medžiotojas Algirdas, medžiotoja tapo žmona Daina, sūnus Armandas ir dukra Rugilė. Medžioja ir žentas Paulius.
Mane pasitinka jau daugiau nei du dešimtmečius būreliui vadovaujantis A. Šimulis ir vedasi į puikiai atrodantį medžiotojų namą, aprodo puikiausiai įrengtą sumedžiotų žvėrių dorojimo namelį, jo vidų.
Visa tai pamatęs, gerokai nustembu… Renkant medžiagą įvairioms savo knygoms apie medžioklę, teko pabūti daugybėje medžioklių svetur, pamatyti įvairiausių trofėjais išpuoštų medžiotojų namų, bet tokiame dar nebuvau buvęs – čia besanti visa paroda neeilinių trofėjų. Daugiausia eksponuojama stirninų ragų, šernų ilčių, daug elnių ragų, prie gegnių pritvirtinti šviestuvai su elnių ragais, o ir dar jų ragų atskirai poromis sukabinta iš abiejų gegnių pusių.
Tai dar ne viskas. Eksponuojamos šernų iltys, paukščių iškamšos, lapių ir net šešių vilkų kailiai bei pilkio iškamša, dar draugijos varžybose iškovotos visokios taurės, informacinis stendas. Visa tai yra erdvioje patalpoje, kurioje gali sutilpti per gerą pusšimtį žmonių ir ilgas stalas. Stalas didžiulis, nes po kiekvienos medžioklės čia būna tradicinė medžioklės karaliaus vakarienė.
Šiame kolektyve medžioja penkios moterys. Net neabejoju, jog būtent jos būrelyje padarė svarią kultūrinę įtaką. Viena iš tradicijų – visiems kolektyvo nariams kartu papuošti Kalėdų eglutę. Čia surengiama kalėdinė medžioklė, ypatinga tuo, kad išsaugotos tradicijos, kai į medžioklę visi medžiokliai išeina pėstute. O medžioklės karalius visada apdovanojamas ypatingu prizu. Pirmą kartą besisvečiuojantys medžiotojai apdovanojami atminimo medaliais. Man teko toje medžioklėje dalyvauti – įspūdis ir malonumas didžiulis.
Medžioklės kultūra – plati sąvoka ir, mano supratimu, pirmiausia būtina kultūringai medžioti. Tai yra šūvį paleisti tik į medžiotiną žvėrį ir su pagarba žiūrėti į sumedžiotą. Sukurti stiprias medžiojamųjų žvėrių populiacijas, o čia jau būtina selekcinių žvėrių atranka. Visa tai ir etika medžioklėse Raudgirio būrelyje yra, ir, iš mano nuogirdų, tai Kelmės draugijoje vienas rimčiausių medžioklės kolektyvų.
Viso to galėjo ir nebūti, nes prieš 40 metų tenykščiuose miškuose gyvavo Kauno medžiotojų būrelis. Paskui sumanyta tuos plotus padaryti komerciniais. Apie tai ir savo medžiotojišką gyvenimą pasakoja A. Šimulis:
„Prieš pokalbį su jumis dar pasigilinau apie būrelio istoriją. Susisiekiau su buvusiu būrelio vadovu. Iki 1981 metų čia buvo Kauno 29-asis medžiotojų būrelis. 1981 metais įkurtas būrelis Raudgiris ir vadovu išrinktas tuometinis Kražių kolūkio pirmininkas Steponas Šeputis, kuris vadovavo 15 metų. Paskui jis išsikėlė gyventi į Palangą, o vadovu išrinko mane. Taigi, būreliui dabar 40 metų, o aš jam vadovauju 25 metus.
Žinoma, per tokią daugybę medžioklės metų visko buvo, ne viskas sklandžiai ėjosi, bet dabar medžioklės supratimas, jos kultūrinė pusė Lietuvoje labai išaugo. Mes medžioklės sezoną pradedame pakeldami būrelio vėliavą. Tai visada daro vyriausias medžiotojas. Šiemet reikia kelti vėliavą ir, pasirodo, aš vyriausias, nors einu tik 56 metus. Tiesa, mūsų kolektyve dar yra pora keliais metais vyresnių už mane, bet jie jau nebeaktyvūs, retai medžioja.
Tikrai mūsų kolektyvas – jaunų žmonių, daugumai apie 30 metų. Labai džiaugiuosi darniu ir šauniu kolektyvu. Mes nusprendėme, jog norime gyventi ir medžioti kultūringai, sumedžioto žvėries nelupti po kokio medžio šaka, tad pasidarėme medžioklės buveinę, kurią ateityje dar tobulinsime, įsirengėme sumedžiotų žvėrių dorojimo namelį.
Mums ne medžioklės grobis svarbiausia, o pasibuvimas gamtoje, gera medžioklinė nuotaika. Būna, kad medžioklėje dalyvauja keliolika medžiotojų, sumedžioja šerną, o niekam tos žvėrienos nereikia – pasidalija keliese.
Tikrai ne medžioklės grobis mums svarbiausia. Jau geras dešimtmetis, kai nėra buvę jokių pykčių dėl kokių nors nesutarimų. Ne kartą teko būti svečiuose ir matydavau, kad tuose kolektyvuose ne viskas gerai. Viskas priklauso nuo kolektyvo. Kas svarbiau – sumedžiota žvėriena ar pabūti gamtoje, pasigrožėti žvėrimis, pabendrauti? Jei kolektyve elgiamasi taip, kad tik būtų sumedžiojama kuo daugiau žvėrių, grubiai pasakius – mėsos, tai apie kokią kultūrą galima kalbėti…
Kalbėdamas apie mūsų buveinę puošiančius trofėjus, turiu pasakyti, kad didžioji dalis – mano sumedžioti. Dalį trofėjų yra sumedžiojęs žentas (šešis vilkus), du – aš, o vieną – dukra. Dar vienas būrelio narys Saulius Grybas yra patiesęs pilkį.
Žentas Paulius, kuriam dabar 29 metai, – puikus medžiotojas, tiek vilkų ne kažin kas yra sumedžiojęs. Fortūnos vaikis. Išeina medžioti bebrų, kur, atrodo, seniai jų nebėra, o parsineša du – aš su nuostaba žiūriu.
Jei toliau kalbėsime apie medžioklės kultūrą, tai turiu pasakyti, kad nė vieno trofėjaus kažkur nenumetu – visi eksponuojami arba padaromi kokie nors pakabukai, peilių kotai ar dar kas nors.
Žentas ir dukra kur kas labiau už mane dega medžioklės aistra. Gi mano žmona dažniausiai eina varove, neturi noro šauti į žvėrį, bet noriai būna tarp medžiotojų. Po kiekvienos varyminės medžioklės vyksta pasisėdėjimas, vadinamoji karališkoji vakarienė – kolektyvo moterys paruošia kokį nors patiekalą.
Suprantama, tobulėjimui ribų nėra, ateina daug minčių, ką galėtume dar geriau, dar kultūringiau daryti. Be abejo, daug kas priklauso nuo finansinių galimybių. Aš kaip vadovas visada pagalvoju, jog turi būti vidurkis, svarbu neperlenkti lazdos. Juk tarp medžiotojų yra žmonių, kurie mažiau gali paišlaidauti medžioklei.
Neabejotinai mums, visiems Lietuvos medžiotojams, dar reikia daug kur tobulėti. Sunku numatyti, kokia bus medžioklės ateitis, kaip, bėgant laikui, pasikeis visas gyvenimas. Prieš pusšimtį metų ne vienas traukė į medžioklę, ką tik parėjęs iš tvarto, mėšlinais batais. To dabar nebėra. Viskas, bėgant gyvenimui, keičiasi. Į gerąją pusę pasikeitė medžioklė ir, manau, dar labiau pasikeis.
Svarbus medžioklės etikos aspektas, kurį propaguojame, – tai atrankinė medžioklė. Paprastas pavyzdys. Prieš kokius dešimt ar dvidešimt metų medalinius ragus turinčių stirninų mūsų būrelyje sumedžiodavome gal tik porą. Susėdę kolektyve sutarėme, kad turime išmedžioti menkaverčius, o gerus stirninus palikti gerinti populiaciją. Ir ką jūs manote? Dabar mūsų kolektyvas kasmet sumedžioja penkis ar šešis medalinius stirninus. Vieną įspūdingą stirniną, pelniusį sidabro medalį, visai neseniai sumedžiojo mūsų medžiotojas Arvydas Paulauskas. Tokie trofėjai ir parodo, kaip medžiotojai tvarkosi su fauna savo medžioklės plotuose. Argi tai ne medžioklės kultūra? Visa tai dabar taikome elnių medžioklėse.
Medžiotojų sąmoningumas vis didėja, tampa vis aukštesnio lygio. Tačiau tai, pasikartosiu, pirmiausia priklauso nuo tvarkos kolektyve.“
Geros nuotaikos išvykstu iš Raudgirio buveinės, kelyje vis linkėdamas dar didesnės sėkmės šiam medžiotojų kolektyvui ir jų vadovui.
Skaitytojui pateikiu kai kurių kolektyvo narių mintis apie medžioklę.
Ramūnas Liekis (kolektyvo narys, jaunas medžiotojas): „Jau nuo mažų dienų žinojau, kad, sulaukęs aštuoniolikos, tapsiu medžiotoju. Mano šeimoje tai lyg tradicija, visi medžiotojo Antano Liekio sūnūs – Artūras, Ramūnas, Arūnas – esame medžiotojai. Labai gerai prisimenu save nuo mažų dienų. Gerai išmokęs važiuoti dviračiu (maždaug 7 metų), kiekvieną dieną (nesvarbu, vasara ar žiema) važiuodavau, ant dviračio bagažinės užsidėjęs maišą grūdų, – į Raudgirio mišką papildomai pamaitinti žvėrių. Tai man buvo didžiausia to laiko pramoga. Belaukdamas pilnametystės, visada su tėčiu eidavau į varymines medžiokles: kadangi medžioti dar buvau per jaunas, būdavau varovas. Dabar jau 10 metų esu medžiotojas ir iki šiol man tai – didžiausia pramoga. Be to, dabar turiu ir savo medžioklės kompaniją – tai mano draugė, sužadėtinė Ugnė Gineikaitė. Jos kelias į medžioklę buvo visai kitoks. Draugystės pradžioje ji į medžioklę žiūrėjo labai neigiamai, nesuprato jos svarbos, tikslo gamtai. Tačiau dažni kartai medžioklėje kartu su manimi, su kitais medžiotojais jos nuomonę pakeitė. Taip ji savo noru tapo jauna medžiotoja – dabar abu turime bendrą laisvalaikį ir hobį.“
Rugilė Šimulytė-Spudienė: „Nuo pat vaikystės atsimenu didžiulę tėčio aistrą medžioti, jis ir užkrėtė mūsų visą šeimą šiuo hobiu. Pamenu, kai tik pradėjau eiti į pirmą klasę, tėtis jau veždavosi į medžiokles su varovais. Sunku buvo vaikui, ir dar mergaitei, šaltomis žiemomis, kai daug sniego ar šlapia, lyja. Atsimenu, daug ašarų pralieta einant varove, po sunkios medžioklės vis sakydavau, kad daugiau nebeisiu, bet ateidavo savaitgalis – ir vėl didžiulis noras į medžioklę. O kur dar tas užgniaužiantis kvapą gamtos grožis, sėdint bokštelyje ir stebint žvėrelius, tėčio pasakojimai bei pamokymai, kodėl gamtoje mušasi stirninai ar elniai! Niekada neįsivaizdavau, kad moteris gali būti medžiotoja, šis užsiėmimas atrodė toks vyriškas. Tačiau kartą tėtis parvežė K. Slivskio knygą Moteris ir šautuvas – tuomet pamačiau, kiek Lietuvoje daug medžiojančių moterų – ir jaunų, ir gražių. Tada dar 15-metė jau supratau – sulaukusi pilnametystės, būsiu medžiotoja. Taip ir nutiko. Pirmuosius laimikius sumedžiojau jau pirmaisiais metais, o tėtis mokė: savo sumedžiotą žvėrį reikia pačiai ir išdoroti. Moteris medžioklėje tuomet dar buvo retas reiškinys, todėl kolegos medžiotojai vis sakydavo, kad nerasiu aš vyro.
Tačiau studijuodama universitete, susipažinau su Pauliumi, būsimuoju vyru. Jis ir sužavėjo tokia pat didele aistra šiam hobiui. Tai ir yra mūsų šeimos stiprybė – visi kartu savaitgaliais keliaujame į medžioklę. Neapsakomas jausmas anksti ryte keltis, kartu ruoštis – tai tradicija, kuri suartina. Pauliaus tėvai nemedžiojo, tačiau ir juos įtraukėme į mūsų veiklą, dabar jie kiekvieną savaitgalį būna varovais medžioklėse.
Daug gilinamės ir skaitome apie medžiojamuosius žvėris, medžioklės istoriją. Su vyru esame sukaupę per šimtą įvairiausių knygų medžioklės tematika. Mūsų manymu, kultūringa ir etiška medžioklė – tai taisyklinga medžioklė. Visų pirma, turime laikytis visų įstatymų, reglamentuojančių medžioklės veiklą, nuo to ir prasideda medžioklės etika. Dažnai man pačiai tenka vadovauti medžioklėms, vyrai replikuoja, kad esu viena griežčiausių medžioklių vadovų. Mano manymu, medžioklėje viskas turi būti preciziškai taisyklinga, laikantis visų etikos normų, pradedant medžioklę išsamiu instruktažu, eglės šakele pagerbiant kiekvieną medžiotoją, sumedžiojusį žvėrį, baigiant tuo, kad žvėrys būtų tinkamai suguldyti ir pagerbti. Tai medžioklę daro didingu užsiėmimu.
Žinoma, medžioklė ne tik pramoga – mums medžioklė yra visas gyvenimas, hobis, be kurio jau neįsivaizduojame savo laisvo laiko.“
Lina Peisarevičienė: „Medžiotoja tapau iš meilės savo vyrui, mačiau jo užsidegimą šiam hobiui. Vyras kartais ir mane pasiimdavo kartu į bokštelį, o kai palikdavo namie, vis jausdavau norą, kad dabar galėčiau būti kartu ir grožėtis gamta.
Kadangi kolektyve jau buvo keletas medžiojančių moterų, nusprendžiau, kad užteks man būti tik medžiotojo žmona – noriu tapti medžiotoja! Tačiau prieš tampant tikra medžiotoja, reikėjo nemažai pastangų įdėti: ilgai mokytis iš kitų medžiotojų medžioklės subtilybių ir tradicijų. Vyrui kompaniją medžioklėje palaikau jau aštuoneri metai. Per šį laiką sulaukėme trijų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijame meilę gamtai, aistrą medžioklei. Sūnūs Justas (9 m.) ir Benas (7 m.) jau eina varovais, labai domisi visa medžioklės eiga, jiems kyla daug klausimų, todėl didelį dėmesį kartu su vyru Edmundu skiriame būtent medžioklės etikai. Auklėjame vaikus taip, kad jie suprastų, jog medžiotojai atlieka labai svarbias funkcijas gamtoje. Svarbu, kad vaikai matytų tai, kas gražu, ir ateityje užaugtų kultūringų medžiotojų karta.“
Armandas Šimulis: „Kai šaknys tvirtos, tai ir daigai išsikeroja plačiai ir toli. Nors esu fiziškai nutolęs nuo Raudgirio medžiotojų būrelio, tačiau, rodos, riedant iš ten, kad ir kur būčiau, automobilis pats visuomet randa kelią į Raudgirio mišką. O kaipgi kitaip, kai kelios kartos yra ne tik medžiotojai, bet ir tos pačios vietos šeimininkai, todėl loginė seka sudėlioja, kad ir aš tapau medžiotoju. Nesu daugiausia trofėjų turintis būrelio narys, nes prieš kiekvieną paleistą šūvį turiu keletą kartų pagalvoti, ar teisingas bus šitas šūvis, ar tikrai šiuo metu, ar būtent šis žvėris neturėtų būti bandoje, ir atsakyti sau į daug kitų klausimų. Atsakęs paleidžiu šūvį. Iš to galima suprasti, kad medžioklės etika ir tradicija man yra patys svarbiausi aspektai visame medžioklės procese. Medžiotojas, mano požiūriu, turi reprezentuoti visuomenės dalį, kuri pasižymėtų aukščiausiomis moralinėmis vertybėmis ne tik medžioklėje, bet ir visose gyvenimo srityse, nes pats medžioklės procesas ir turimi įrankiai įpareigoja elgtis ir atrodyti taip, kad kiekvienas visuomenės narys neabejotų morale asmenų, kurie dalyvauja medžioklėje.
To aš ir siekiu tiek aktyviais veiksmais savo vadovaujamose medžioklėse, tiek savo asmeniniu pavyzdžiu. Taip pat kiekvieną kartą džiaugiuosi atvykęs į tą patį kolektyvą, kuris jau daugelį metų yra kartu ir per tuos metus patyręs įvairių išgyvenimų. Jie suveikė kaip cementuojanti medžiaga, todėl dabar galime vienas kitą suprasti iš žvilgsnio, rankos mosto ar pusės žodžio. O ir negali būti kitaip, nes šis kolektyvas yra susiformavęs per kartų kartas. Džiugu matyti, kad tokia pat kartų linija formuojasi ir toliau.“
Saulius Grybas: „Medžioju jau 25 metus. Bet ne tas medžiotojas tikras, kuris ilgai medžioja, o tas, kuris savo funkcijas atlieka teisingai ir atsakingai. Medžiojame kartu su žmona Birute, o dukra Silvija jau ruošiasi medžioklės egzaminams. Kartu su šeima ir kolektyvu nuolat stebime gamtą, jos pokyčius. O su jaunėliais vaikais šaltomis žiemomis saugome žvėrelius nuo baltojo bado. Taip skatiname ir savo atžalas rūpinti gamta.
Kadangi abu su žmona esame miškininkai, mums svarbu, kad žvėrių populiacija būtų teisingai valdoma, būtų apsaugoti jauni medeliai ir būsimasis miškas.“
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
