Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis. Tekstas parengtas būsimai autoriaus knygai Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė
Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), vadinamoje Lietuviškąja Jeruzale, gyvenantis Egidijus Bundauskas jau pora dešimtmečių eina žvėrių takais. Pabuvus puikiuose jo namuose ir pamačius eksponuojamus trofėjus, nelieka abejonės, kad jis itin gerbia medžiojamuosius žvėris, skoningai eksponuoja įvairiausius ragus, kailius. Be to, visame antrame namo aukšte, sakyčiau, menės – sienos dar išpuoštos medžioklės piešiniais.
Tarp trofėjų daugiausia yra stirninų ir tauriųjų elnių ragų. Daug jų įvertinta medaliais. Itin skoningas E. Bundausko trofėjų eksponavimas yra tikrų tikriausias pavyzdys bet kuriam medžiotojui. Trofėjai, jų eksponavimas – tai lyg antrasis žvėrių gyvenimas. Žinoma, tam reikia ir vietos, o čia jau, kalbant apie medžioklės kultūrą, kiekvieno medžiotojo rūpestis. Galiausiai, tai nemažai kainuoja.
Ruošdamas knygas apie medžioklę, pabūnu pas daugybę šio hobio mėgėjų ir, pamatęs bet kurio trofėjus, iškart suprantu, ar tas medžiotojas kelia šautuvą į bet kurį žvėrį, kuris dar turėjo gyventi, ar atrenka brandos amžių pasiekusį arba selekcinį. Tarp E. Bundausko trofėjų bene visi žvėrys – teisingai sumedžioti. Nepatikėsite, bet tarp stirninų ragų vieni, kaip įvertino komisija, yra sulaukusio 14 metų amžiaus žvėries.
Jei kartais užsuksite pas Egidijų į svečius ir grožėsitės neeiliniais trofėjais, atkreipkite dėmesį ne tik į ragus, bet ir į akinamo baltumo kaukoles. Būtinai pauostykite – jos tiesiog kvepia. Trofėjus paruošia Telšiuose esanti firma Parakas, gaminanti neeilinio grožio medžioklinius suvenyrus, medžioklės stalus, karaliaus sostus, šviestuvus ir dar daug ką. Šioje knygoje yra tos firmos reklama.
E. Bundauskas medžioja Žemaitijos klube, kuris įsigijo seną sodybą ir jos pastatus pertvarkė medžioklės reikmėms. Erdviame kieme ant aukšto stovo puikuojasi Žemaitijos, o namelyje kybo ir klubo vėliavos.
Klubas neeilinis jau vien dėl to, kad medžioklės plotai yra Platelių nacionalinio parko teritorijoje ir medžiotojams privalu elgtis kur kas atsakingiau bei klausyti parko administracijos nurodymų. Antai, nutraukta vandens paukščių medžioklė, nes kažkuriems retiems paukšteliams aidintys šūviai gali trukdyti išvesti naują vadą. Seniau klube vykdavo išskirtinės ančių medžioklės. Atvykdavo daug svečių ir iš kitų rajonų. Būtent paukštį pirmiausia E. Bundauskas ir sumedžiojo. Tai buvo slanka – pirmasis medžioklėje paleistas taiklus šūvis.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba spaudos prekybos vietose!
„Na, taip, buvo smagu, pirmasis šūvis ir – taiklus… Jei jau knyga apie medžioklės kultūrą, turiu pasakyti, jog dabar ji, palyginti su 1997 metais, kai pradėjau medžioti, smarkiai pasikeitė. Kokios menkavertės buvo medžiotojų aprangos… Rusiškos šimtasiūlės, nutrinti lietpalčiai. Jei kuris nors vilkėjo karišką aprangą, tai jau išsiskyrė iš kitų.
Koks menkutis tebuvo mūsų medžiotojų namelis, bet džiaugėmės, kad turėjome bent tą buržuikę. Daug kur šalies medžiotojai net to neturėjo, o sumedžiotus žvėris lupdavo kurio nors medžiotojo ūkiniame pastate, namo rūsyje ar po egle. Tokia tada buvo medžioklės kultūra… Pavadinčiau ją sibirine – kur sumedžiojai, ten ir išdorojai žvėrį.
Dabar mes, Žemaitijos klubo medžiotojai, neatsidžiaugiame savo medžiokliniu namu su puikia patalpa sumedžiotiems žvėrims apdoroti. Namelis erdvus, puiki susibūrimo vieta, ant sienos vėliava, nuotraukų stendai, rajoninėse šaudymo varžybose iškovotos taurės – tai smarkiai skiriasi nuo anų laikų. Kokie dabar medžiotojų neeiliniai ginklai, bokšteliai žvėrims tykoti, koks dabar sumedžiotų žvėrių pagerbimas… Viskas smarkiai pasikeitė. Net bebrus, sugautus padedant šunims, pagerbiame, uždedame ant kiekvieno šakelę. Bebrų mūsų klube sugaunama daug, nes jų atsikratyti prašo valdų, miškų savininkai – medžiotojai neturi kur dingti.
Šiandien į medžioklę visi ateina apsirengę puikiausiais, būtent medžioklei skirtais rūbais, kai kurie užsidėję skrybėles, kai kurie ant kaklo užsikabinę kokius nors papuošalus.
Dabar kasmet vyksta rajoninės šaudymo varžybos, per kurias ne tik šaudoma į taikinį, bet būna tikriausia šventė, iš žvėrienos verdami patiekalai, vyksta įvairiausios rungtys. Kas tai, ar ne medžioklės kultūra?
Net per trofėjų vertinimą, per jų apžiūras kai kurie ateina pasipuošę paradiniais medžiokliniais drabužiais. Kad ir kaip būtų, medžioklės kultūra kyla, medžiotojas visuomenėje jau išsiskiria. Jei norime dar labiau pakelti medžioklės kultūrą, klubuose turėtų būti etikos komisijos, kurios vertintų medžiotojų elgesį, bendravimo kultūrą, etikos laikymąsi medžioklėse. Čia ne nuteisti žmogų reikia, bet kartais būtina ir pabarti. Juk būna, kad azartas paima viršų ir apie etiką, medžioklės kultūrą, apie kiekvieno medžiojamojo žvėries pagerbimą pamirštama.
Manau, medžioklei trūksta švietimo. Gal reikėtų net medžioklės kolektyvams rengti seminarus ir išaiškinti, kokį žvėrį galima sumedžioti, juk ypač kai kurie jauni medžiotojai apie tai net nepagalvoja, tik dega medžioklės azartu, o paskui trofėjų komisijai neša elnio, stirnino ar briedžio ragus, nors tie žvėrys dar turėjo gyventi.
Seniau buvo stengiamasi sumedžioti kuo daugiau, o dabar svarbu gera nuotaika, pabūti gamtoje. Tegu tik vienas kiškelis sumedžiotas, bet medžioklė šauni…
Tačiau medžioklėse visi norime kuo didesnės sėkmės. Kartą medžioklių pradžioje vienam klubo nariui pasiguodžiau, kad ne visada sekasi: tai nepavyko prislinkti prie žvėries, tai šūvis netaiklus… O kitą sykį iškart sėkmė. Jis ir sako: „Nesijaudink, jei bus žadėta – bus kaip padėta…“
Kartą taip ir buvo. Per elnių rują su bendraklubiu atvažiavome į medžioklės vietą, išlipome iš automobilio, ėjome prie bokštelio – ir už poros šimtų metrų užmaurojo elnias. Įlipau į bokštelį, o tas elnias pats atėjo į šūviui tinkamą atstumą. Bimpt – ir guli. Viskas kaip tame pasakyme – kas medžioklėje žadėta, tas bus kaip padėta…“ – apie savo hobį pasakojo E. Bundauskas.
