Stirninų medžioklė Lietuvoje. Bokštelyje – gidas ir medžiotojas. Jiedu kalbasi, kuo tyliausiai šnibždasi ir juokiasi vos prasižioję, be garso. Aptaria bokštelių tipus, atsargumą medžioklėje, vėją, kas išduoda medžiotojo buvimą ir gali pabaidyti gyvūną.
– Kai gyvūnas prieina labai arti slėptuvės, aš nejudu ir net nuleidžiu žvilgsnį, nes jie labai gerai jaučia, kai juos stebi. Na, o maskavimosi reikšmė kartais pervertinama. Mano patirtis rodo, kad svarbu ne aprangos spalva ar raštas, ne tai, ar mūvimos pirštinės, o veiksmų dinamika. Gyvūnai bijo staigių judesių. Jeigu sugebi lėtai judinti galūnes ir keisti kūno poziciją, gyvūnas neišsigąs, – postringavo patyręs trofėjų medžiotojas ir prisiminė vieną pokalbį prie laužo.
– Tai nutiko per turą Afrikoje, savanoje, – pradėjo pasakoti svečias. – Po ilgos dienos staiga stojo naktis. Ten sutemsta staigiai, ne taip kaip pas mus. Saulė nukrinta už horizonto ir iš karto pasidengia aklina tamsa. Mes, medžiotojai ir gidai, sėdėjome aplink laužą ir pliauškėme apie šį bei tą. Viena tema, aišku, buvo gebėjimas apgauti laimikį. Vienas medžiotojas, garbingo amžiaus vokiečių ponas, be abejonės, patyręs ir išmintingas, ėmė pasakoti, kaip reikia maskuotis. Jis paminėjo tris sakralinius baltus taškus – veidą ir delnus. Jo nuomone, juos būtina maskuoti, nes gyvūnai juos mato iš tolo ir labai bijo.
– Bekalbant stojo nedidelė pauzė ir tada staiga vietinis juodaodis gidas iškėlė pirštą į nakties dangų ir pasakė: „Netiesa! Mano tie trys taškai juodi, bet žvėrys vis tiek bijo!“
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
