Patyrę medžiotojai su savo šunimis medžioja, jaunuosius augintinius dresuoja ir žino, ką reiškia posakis „šuo įsijungė“. Žmogui, kuris anksčiau medžiokle nesidomėjo, ta ypatinga akimirka, kai jo taksas, foksterjeras, biglis ar kitos veislės šuo suvokia savo pašaukimą ir gyvenimo prasmę, būna tikras atradimas. Aukštyn kojomis apsiverčia ne tik šuns vertybinis pasaulis, kultūrinį šoką patiria ir šeimininkas.
Vieni tuo metu nusprendžia, kad tai jiems neskirta, kiti supranta, kad atsidarė naujos durys, už kurių laukia įdomus ir netyrinėtas pasaulis. Deja, labai daug veislių mūsų laikais patyrė nuosmukį ir iš medžiotojų pagalbininkų tapo sofos dekoracija. Ryškieji ir charizmatiškieji foksterjerai, lieknieji ir elegantiškieji kurtsharai, kur dar bigliai – visi pateko į parodų šunų gerbėjų akiratį.
Biglių veislės mažylis yra mieliausias padaras pasaulyje. Suaugęs šuo yra draugiškas, žaismingas, kiek juokingas ir toks simpatiškas! Bigliai yra viena gausiausių veislių pasaulyje. Iš pradžių jie buvo lapių medžioklės šunys ir turėjo ryškų bandos instinktą, nes šunis naudodavo būryje, medžiojant lapes su arkliais Anglijoje. Dabar bigliai yra parodų žvaigždės, namų numylėtiniai, kartais ir medicininių eksperimentų objektas laboratorijose. Vis dėlto dažniausiai tai yra medžioklinis šuo ir buityje jo įgimti polinkiai pasireiškia labai ryškiai. Klausimas – kaip su jais susitvarkyti? Bėgioti, važinėti dviračiu ar vis dėlto medžioti?
Su Zinaida Štara, Liepojos regiono ligoninės Chemoterapijos, hematologijos ir palaikomosios slaugos skyriaus vyr. gydytoja, onkologe chemoterapeute, susipažinome pernai. Biglis jos gyvenime atsirado netikėtai ir ji dar ilgai galvojo, ar šunį pasiimti, nes gąsdino legendinis užsispyrimas ir nepaklusnumas. Vis dėlto mažylį ji priėmė. Jo tėvas yra tikras parodų šuo iš prigimties, o motina turi ryškius medžioklinius instinktus ir kartais dirba medžioklėje. Kai šuniukas paaugo, paaiškėjo, kad reikia pagalbos mokant paklusnumo. Odžio šeimininkė buvo pasirengusi porą kartų per savaitę skirti laiko dresūrai ir uoliai daryti namų darbus.
Reikėjo tik kelių mėnesių, kad būtų išugdytas didžiausias įmanomas biglio paklusnumas. Žinoma, griežtesniais metodais būtų galima priversti šunį klausyti bent 90 procentų atvejų, bet tai reikštų palaužti jo asmenybę. O koks gi biglis be savo charakterio? Po dresūros Odis išmoko tupėti, gulėti, sustoti pagal komandą, o svarbiausia – pašauktas grįžti atgal, kai baigia sekti pėdsakus. Taip pat moka surasti šeimininkę ir su malonumu pas ją ateiti. Ko daugiau iš biglio norėti?
Šią vasarą Odis tapo savarankiškas. Aiškiai matyti, kad jis nebebijo nueiti toli, išmoko atnarplioti kiškių pėdsakus – Liepojos miškuose ir pievose yra daug gyvūnų, įskaitant kiškius. Vaikščiodama su savo šunimi šeimininkė daug ko išmoko, pavyzdžiui, atskirti biglio giesmės melodijas: ar jis ieško šeimininkės, ar šaukia ją į kokią vietą, ar seka šviežią kiškio pėdsaką (kaukimas išeina kaip indėnų kovos šauksmas), ar eina paskui kitus šunis, ar aploja ką nors įtartina. Kiekvienas signalas dabar atrodo suprantamas.
Buvo svarbu išmokti kantriai laukti ir nesijaudinti, kai šuo nubėga kopomis labai toli, kad nebegirdėti balso. Pozityviai ir meiliai ji išmokė šunį, kad grįžti atgal yra ne tik teisinga, bet ir malonu. Kad ir kaip ilgai jis būtų lakstęs, grįžęs gauna pagyrą ir gardėsį. Taip šuo išmoksta, kad pas šeimininką reikia eiti bet kokioje situacijoje. Klaida, kurią daro kai kurie tokių laisvamanių šunų šeimininkai, yra grįžusį šunį bausti. Niekada to negalima daryti! Už grįžimą šunį reikia pagirti!
Stebėdama abiejų – šeimininkės ir šuns – progresą, atsargiai pasiūlau kurią dieną sudalyvauti medžioklėje su varovais. Laimė, Odžio šeimininkė jau gana ilgai mane pažįsta ir buvome daug kalbėjusios apie medžioklę, todėl ji sutiko.
„Prieš įsigydama biglį niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors dalyvausiu medžioklėje“, – atvirauja Zinaida. Ji prisimena, kaip dar visai neseniai, spalio mėnesį, sutiko vieną žilą poną, išvedusį pasivaikščioti savo medžioklinį foksterjerą. Jis klausė, ar biglis ir į medžioklę eis, ir tą kartą Zinaida atsakė, kad niekada gyvenime, kad ji yra prieš medžioklę, o šuo paimtas tik dėl meilės.
Pirmą kartą puikius medžiotojo gebėjimus ji pastebėjo, kai mažylis buvo kiek vyresnis nei du mėnesiai. Dar nerangus ir pūškuojantis, bevaikščiodamas jis pradėjo gaudyti pėdsakus priemiesčio miškelyje, bėgti inkšdamas ir ieškoti, ardamas nosimi spygliais padengtą žemę tarp pušų. Tą kartą šeimininkė pagalvojo, kad reikia tikėtis patrakusios ateities. Kokie bus pasivaikščiojimai su šunimi? Teko daug girdėti iš kitų, kad biglius reikia vedžioti tik už pavadžio ir paleisti niekada negalima, nes tuomet šuo nubėga ir negrįžta.
Šeimininkė jau tada pradėjo planuoti, kaip bėgs kartu su šunimi, kaip eis į itin ilgus pasivaikščiojimus, bet apie medžioklę nepagalvojo nė akimirką. Vis dėlto mokant šunį paklusnumo, pamažu išmokstant kartu dirbti pasirodė, kad ir biglį galima leisti laisvai palakstyti, kad pašauktas jis grįžta, o jeigu ne, tereikia truputį palaukti. Ilgainiui vis aiškiau pasireiškė biglio darbo savybės, gebėjimas ilgai lojant sekti pėdsakus. Ta aistra, su kuria jis dirba tuščiomis, ir sukėlė mintį pabandyti eiti į medžioklę su varovais.
Kai pirmą kartą apie tai kalbėjome, Zinaida jau buvo užkibusi ir nusprendė, kad reikia pabandyti. Toji diena išaušo spalio viduryje. Zinaida apsiavė patogius batus, užsegė Odžiui šunų sekimo antkaklį Huntloc, sau ir šuniui apvilko ryškias liemenes, ir abu pirmą kartą buvo varovais. Kas bus, tas bus!
Iš viso dalyvavo šeši šunys ir keliolika varovų. Pirmasis kvartalas nebuvo nei platus, nei didelis. Naujajai varovei tai buvo pats tas, kad dideliame kvartale nesijaustų nepatogiai, vos galėdama girdėti gretimo varovo balsą. Pirmasis varymas praėjo greitai, tinkamai ir niekas nepasiklydo. Antrasis varymas, priešingai, truko ilgai, kvartalas buvo platus ir kiek sunkesnis eiti. Šunys dirbo iš visos širdies.
Odis sekė pėdsakais indėniškai kaukdamas, kaip jau buvo girdėta per pasivaikščiojimus, ginė stirnas ir elnius, retkarčiais pasirodydavo, bet galų gale pasimetė. Medžiotojai sakė matę šunelį kvartalo pradžioje, paskui atrodė, kad jis loja kažkur viduryje. Nežinodami, ko iš miestiečio tikėtis, susirūpinome, bet, pasirodo, veltui. Odis išėjo iš miško kvartalo pabaigoje, nes sekė šeimininkės pėdsakais, pas svetimus į rankas nėjo ir laukė miško pakraštyje, kol jį paims savasis žmogus. Per trečiąjį varymą buvo aišku, kad šuo spėjo viską apgalvoti.
Jis ginė, lojo, bėgo, bet spėjo tris ar keturis kartus grįžti pas šeimininkę, kvartalo pabaigoje perbėgo per medžiotojų liniją, bet tuoj pat grįžo ir nebandė leistis atgal į krūmus. Pirmoji medžioklės diena baigėsi dar vienu atradimu – Odis stropiai aplojo kritusią elnę, kurią vienas medžiotojas sumedžiojo tiksliai pirmuoju šūviu. Jaunasis biglis ilgai šokinėjo, lakstė prie laimikio, išsitiesęs visu ūgiu kaip taksas vis dėlto apuostė iš pradžių kanopos galą, o paskui pilvą bei snukį ir visą laiką lojo ant gulinčios elnės.
Zinaida sako, kad tas malonumas ir pasitenkinimas, savo vertės suvokimas, matomas jos miestiečio biglio snukutyje, aiškiai rodo, kas šuniui iš tiesų svarbu. Dabar pasikeitė ir šuns elgesys per pasivaikščiojimus. Odis labiau prižiūri šeimininkę, yra paklusnesnis, šaukiamas nebedingsta 20 minučių. Šeimininkė pati su šunimi jaučiasi saugesnė.
Zinaida teigia, kad pasikeitė ir jos požiūris į medžioklę. Ji nežinojo, kaip yra iš tiesų, pripažįsta gyvenusi veikiama tarybinių mitų. Buvo giliai įsišaknijęs medžiotojo įvaizdis su vatine striuke ir degtinės buteliu rankoje, bet sudalyvavusi medžioklėje ji suprato jos esmę. Regis, pirmoji Odžio ir jo šeimininkės medžioklė nebus paskutinė.
