Dėl istorinių įvykių ilgą laiką buvo iš principo draudžiama medžioti karabinu, tai galėdavo daryti tik partijai artimi žmonės. Kalbu, aišku, apie tarybinius laikus, kai graižtviniai ginklai buvo laikomi itin pavojingais. Per pastaruosius trisdešimt metų medžiotojų galimybės ir įpročiai pasikeitė, pakito ir ginklai, o karabinų kaip pirminių medžioklės ginklų statusas vis labiau įsitvirtina. Vis dėlto tarp medžiotojų vis dar vyrauja nuomonė, kad lygiavamzdis yra pagrindinis ir svarbiausias medžioklės šautuvas. Apklausus medžiotojus paaiškėjo, kad iš tiesų daugelis jų lygiavamzdį paprastai naudoja būtent paukščių medžioklei, o kanopiniams medžioti ima karabiną.
Nors vis dar sklando romantiška nuomonė, kad su lygiavamzdžiu prie gyvūno reikia prisėlinti arčiau ir iššauti iš arčiau nei su karabinu, vis dėlto medžiotojai nurodo, jog karabiną renkasi todėl, kad pataikymas yra saugesnis ir nereikia galvoti apie balistiką iš lygiavamzdžiui nepasiekiamų atstumų. Taip pat medžiotojai sako, kad jiems labiau patinka medžioti lygiavamzdžiu negu karabinu tiesiog dėl tos pačios romantikos. Tie, kas paukščių ir kiškių nemedžioja, aišku, pirminiu ar net vieninteliu ginklu renkasi karabiną, ir tai suprantama.
Šiek tiek istorijos
Šiuo atveju nėra teisingo ar neteisingo varianto. Kiekvienas turi savo receptą ir įpročius, viskas priklauso nuo to, kas kuriam geriau tinka. Turbūt šiuo klausimu negali būti teisingo ar neteisingo pasirinkimo. Neseniai kilo aštroka diskusija tarp vienos parduotuvės pardavėjo ir pirkėjo, kuris įsigijo lygiavamzdį norėdamas juo šaudyti kulkomis, bet apsilankęs šaudykloje suprato, kad kulka neskrieja ten, kur jis tikisi. Tada pardavėjas pasakė, kad šis konkretus lygiavamzdžio modelis skirtas šaudyti šratais, o ne kulkomis, o tai medžiotoją labai nuvylė. Tad klausimas, kam iš tiesų skirtas lygiavamzdis – kulkoms ar šratams? Kalbantis su medžiotojais kartais paaiškėja, kad apie lygiavamzdį ir kulką vis dar yra daug mitų.
Lygiavamzdis yra ilgo vamzdžio šaunamasis ginklas, skirtas šauti šratais arba kartais – kulkomis. Lygiavamzdžių vamzdis dažniausiai lygus – jo viduje nėra graižtvos. Yra ir lygiavamzdžių su iš dalies ar visiškai graižtvuotu vamzdžiu, skirtu būtent šaudyti kulkomis. Lygiavamzdžiai būna įvairių kalibrų: pradedant 5,5 mm, baigiant 5 cm skersmens vamzdžiais, nors populiariausi yra 12 kalibro (18,53 mm) ir 20 kalibro (15,63 mm) lygiavamzdžiai. Lygiavamzdžių būna ir labai skirtingo dydžio – nuo labai mažų iki didžiulių antinių lygiavamzdžių, panašių į patrankas, kurie šiais laikais nebenaudojami.
Iki šiais laikais žinomų lygiavamzdžių būdavo, pavyzdžiui, muškietos, kurias dar XVII amžiuje plačiai naudojo kariuomenėse. Šie ginklai buvo užtaisomi per vamzdį, ir tai buvo tiesioginiai lygiavamzdžio pirmtakai. Būtent lygiavamzdį dažnai rinkdavosi kavaleristai XIX amžiaus pradžioje, nes jį buvo gana lengva naudoti, be to, jis buvo gana galingas. Vis dėlto XIX amžiaus pabaigoje kariuomenės pradėjo naudoti graižtvinius ginklus, kurie buvo daug tikslesni ir jais buvo galima šaudyti iš daug toliau. Lygiavamzdžių karinė vertė buvo iš naujo atrasta per Pirmąjį pasaulinį karą, kai JAV karinės pajėgos apkasuose pradėjo naudoti pompinio tipo Winchester Model 1897 lygiavamzdžius. Nuo tų laikų lygiavamzdžiai naudojami ir civilinėms, ir karinėms reikmėms, galvojant būtent apie trumpus atstumus.
Lygiavamzdis neturi graižtvos, jo kulka, kuri ir savo forma skiriasi nuo karabino kulkos, šaunant būna ne tokia tiksli ir greitai praranda greitį, todėl lygiavamzdis yra efektyvus tik iš palyginti trumpų distancijų. Kalbant apie medžioklę, lygiavamzdžiai labiausiai praverčia šaudant į greitus, nedidelius taikinius, naudojant šratus. Karyboje lygiavamzdžio galia ir galimybė juo iššauti šratus ar grankulkes dažnai naudojama laužiantis per duris ar priverčiant išsisklaidyti minią, taip pat jis puikiai tinkamas kaip artimos kovos ginklas.
Partizanai ar sukilėliai dažniau naudoja lygiavamzdžius, nes tai dažniausiai tarp civilių gyventojų sutinkamas ginklas. Sporte lygiavamzdžiai naudojami šaudyti į skriejančius taikinius, pavyzdžiui, apvaliajame stende, trape ar sportinge. Nors pas mus populiaresnis nei kitose Europos šalyse yra šaudymas į bėgančio šerno taikinį iš 35 metrų, kombinuotajame medžiokliniame šaudyme ši rungtis pakeista šaudymu į bėgančio šerno taikinį iš 50 metrų graižtviniu ginklu.
Tipiškas lygiavamzdžio naudojimo būdas yra šaudymas į nedidelius ir greitus taikinius, dažniausiai – skriejančius. Šaunant šratais galima taikytis tiesiog taikinio kryptimi, nereikia to daryti taip tiksliai kaip šaunant kulka. Didžiausias minusas šiuo atveju yra būtent trumpa distancija ir mažesnė užtaiso galia, todėl tipiškai lygiavamzdis naudojamas artimiems nuotoliams ir mažesniems taikiniams.
Vis dėlto šaudymas lygiavamzdžiu kulkomis turi ir pranašumų. Iš arti lygiavamzdis turi didelę stabdomąją galią, didesnę nei beveik visų pistoletų ar daugelio karabinų. Nors laikoma, kad lygiavamzdis yra puikus ginklas būtent pradedančiajam, tačiau, pavyzdžiui, iš arti šratų užtaisas dar nebūna atsivėręs, todėl vis tiek reikia mokėti taikliai iššauti. Tipiškas savigynos užtaisas (kitose šalyse) susideda iš 8–27 grankulkių, kuriomis padaroma labai sunkių kūno sužalojimų. Taip pat, skirtingai nuo apvalkalinių graižtvinio ginklo kulkų, mažesnė tikimybė, kad šratai pereis per sienas ar pataikys į toliau esančius žmones. Todėl daugelyje šalių policija teikia pirmenybę lygiavamzdžiui, nes šio skvarba mažesnė, o stabdomoji galia – didelė.
Kalbant apie medžioklės praktiką kitur pasaulyje, lygiavamzdžiai daugiausia naudojami paukščių ir smulkiųjų gyvūnų medžioklei. Taip pat lygiavamzdžiams pirmenybė teikiama tankiai apgyvendintose vietose ir ten, kur toli skriejanti karabino kulka iš tiesų gali būti pavojinga. Naudojant kulką graižtvuotu lygiavamzdžiu, pagerėja jos tikslumas, patyrusiam šauliui šaunant iš 100 metrų. Turint omenyje palyginti nedidelį lygiavamzdžio kulkos greitį vamzdžio gale (apie 500 m/s) ir jos formą, medžiotojas turi suprasti šio ginklo balistinius rodiklius, nes iš didesnių nuotolių kulkos kritimas būna didokas.
Nors lygiavamzdis yra itin efektyvus iš arti, t. y. ne toliau kaip iš 50 metrų, šiais laikais jau gaminami lygiavamzdžiai, skirti ir didesniems nuotoliams, tačiau, aišku, atstumai apskritai nėra tokie dideli kaip karabino atveju.
Ne per dideliu atstumu lygiavamzdžio kulka nugalabys net labai efektyviai, nes kulkos masė yra didelė, tad gyvūnas patirs mažiau kančių. Pavyzdžiui, tipiška 12 kalibro kulka yra 18 mm skersmens ir sveria apie 28 g (432 gr). Palyginimui – įprasta graižtvinio ginklo 7,62 mm kulka sveria 9,7 g (150 gr). Aišku, lygiavamzdžio kulkos greitis ir tikslumas leidžia jai būti net labai efektyviai iš didelių nuotolių. Kitose šalyse lygiavamzdžiai paprastai naudojami ten, kur draudžiama medžioti graižtviniais ginklais, pavyzdžiui, JAV. Taip pat lygiavamzdžiu renkamasi medžioti ten, kur apylinkė yra krūmuota ir iššauti reikia iš arti. Europoje ir kitur yra šalių, kur stambius žvėris draudžiama medžioti lygiavamzdžiu ir kulka.
Lietuva šiuo atžvilgiu turi specialų statusą dėl istorinių priežasčių, ir mes čia elnius, briedžius bei šernus net labai efektyviai medžiojome lygiavamzdžiu ir kulka. Kalbant apie šiuolaikinius ginklus, perkant naują, reikia išsiaiškinti, kuo konkretus modelis skirtas šaudyti: kulkomis ar šratais. Net jeigu kulka netiksli, paieškojus tinkamo tipo kulkos, radus tinkamus skleistuvus ir uždėjus optinį taikiklį įmanoma susikurti gerą komplektą.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
