Redakcija iš skaitytojo gavo įdomių fotografijų, kuriose matomi netipiniai dariniai bebro kepenyse.
Tai ne pirmas kartas, kai medžiotojai atsiunčia tokių auglių bebro kepenyse nuotraukų ir klausia, kas tai yra, kaip elgtis ir ar tokio gyvūno mėsa naudotina maistui.
Anksčiau Latvijos medžiotojų atsiųstose nuotraukose matyti dariniai bebrų kepenyse buvo beveik tokio paties tūrio, kaip visas bebro žarnynas. Medžiotojus nustebino milžiniškas bebro pilvas. Pirmoji jiems kilusi mintis – sumedžiota nėščia bebro patelė su netipiškai daug vaisių gimdoje. Tačiau atvėrę pilvo ertmę jie pamatė būtent tokią pačią pūslėtą masę.
Latvijoje aptiktas atvejis buvo ištirtas laboratorijoje. Pirmoji versija – tai piktybinis auglys. Vėliau atliktas histologinis tyrimas. Vėžio nerasta, tačiau tyrimai patvirtino, kad tai echinokokų cistos – finos, kurias formuoja ir kuriose vystosi kaspinuočių lervos.
Daugpilio universiteto vyresnioji tyrėja, biologijos daktarė Muza Kirjušina, apžiūrėjusi Lietuvoje sumedžioto bebro fotografijas, patvirtino, kad tai echinokokų cistos. „Patarčiau medžiotojams būti atidiems. Jei viename vidaus organe aptinkama kas nors panašaus, visus vidaus organus būtina sunaikinti, o mėsą galima ruošti tik ilgai kaitinant. Pažeistus organus, pavyzdžiui, tokias kepenis, būtina sudeginti arba gausiai nulieti verdančiu vandeniu. Jei yra galimybė, galima ir išvirti, o po to užkasti. Tik taip echinokokų lervos žus“, – rekomendavo mokslininkė.
Paklausta, ar echinokokais užkrėstų gyvūnų kepenis, plaučius ir kitus organus pakaktų tiesiog užkasti, ar to pakaktų ligos plitimui sustabdyti, mokslininkė atsakė neigiamai: „Deja, vien užkasimas nepadės. Echinokokai kiaušinėlių ir lervų pavidalu yra labai atsparūs ir aplinkoje gali išgyventi gana ilgai, kol sulauks kito šeimininko. Užkastas medžioklės atliekas tikrai suras laukiniai gyvūnai, kurie jas suės ir pratęs kaspinuočių dauginimosi ciklą.“
Medžiotojos dienoraštis #10. Bebrų medžioklė su šunimis urvuose
Echinokokozė
Tai parazitinė liga, sukeliama echinokokų (lot. Echinococcus) genties kaspinuočių E. granulosus ir E. multi-locularis; viena helmintozės rūšių. Echinokokozė vystosi chroniškai ir yra sunkiai gydoma. Dauginimosi brandą pasiekę echinokokai parazituoja šunų, kačių ir laukinių plėšrūnų žarnynuose. Su užkrėstų gyvūnų išmatomis į aplinką patenka echinokokų kiaušinėliai, kurie prilimpa prie gyvūnų kailio arba išsisklaido aplinkoje.
Tarpiniai kaspinuočių nešiotojai – gyvūnai ar žmonės – užsikrečia prarydami kiaušinėlius arba narelius. Tarpininkų virškinimo sistemose iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios patenka į kraujotaką ir nukeliauja į kitus organus – kepenis, plaučius, smegenis ir kitus. Ten lervos pradeda vystytis, suformuoja įvairios formos ir dydžio cistas.
Dažniausiai cistos susidaro kepenyse ir plaučiuose, tačiau pasitaiko ir kituose organuose, pavyzdžiui, smegenyse. Kepenų echinokokozei būdingas skausmas po šonkauliais dešinėje pusėje, taip pat dešiniajame petyje ir nugaroje. Vėliau gali išsivystyti gelta, tulžies sutrikimai. Cistai plyšus ir jos turiniui patekus į pilvo ertmę, gali ištikti anafilaksinis šokas, taip pat peritonitas (pilvaplėvės uždegimas). Jei cistų darinys yra plaučiuose, žmogus gali atsikosėti krauju, pasireikšti apsinuodijimo požymių, pakilti temperatūra.
Echinokokozės cistos, kaip ir augliai, apima gretimus audinius ir juos suardo. Diagnozė patvirtinama ultragarso arba kompiuterinės tomografijos priemonėmis. Gydoma chirurgiškai.
Profilaktika
Būtina laikytis asmens higienos. Nurinkite ant šunų ir kačių aptinkamas lervas, sunaikinkite infekuotus sumedžiotų laukinių gyvūnų vidaus organus (kepenis, plaučius), kad jie nepatektų į šunų, kačių ir laukinių plėšrūnų mitybą.
Kaip echinokokai patenka į bebro organizmą?
Bebrai beveik 100 proc. yra vegetarai. Kaip parazitai, kurių nešiotojai ir tarpiniai nešiotojai yra plėšrūnai arba visaėdžiai, patenka į bebrų organizmą? Atsakymas paprastas: sergančio plėšrūno išmatos su parazitų lervomis patenka į vandenį, ant augalų lapų, o toliau – į vegetaro bebro pilvą. Tokiu pačiu būdu bebrai gali apsikrėsti ir trichinelėmis, kai po sergančio gyvūno mirties, yrant kūnui, jų patenka ant vandens augalų.