Gruodį gėrėme kavą su Justu Dzedoniu iš Wild’n’free. Justas yra aktyvus medžiotojas ir entuziastingas pėdsakų ieškotojas, jis reguliariai mūsų WhatsApp grupėje Šunys kraujasekiai skelbia sėkmės ir nesėkmės istorijas, kaip su savo kraujasekiu šunimi Rako vyksta ieškoti sužeistų gyvūnų.
Kalbėjomės apie nuotykius ieškant sužeistų gyvūnų, o vienu momentu Justas sako: „Noriu populiarinti šį dalyką. Kiekviename žurnalo numeryje galėtų būti po kokią sėkmės arba nesėkmės istoriją.“ Man ši idėja labai patiko, tikrai – tai tradicija, apie kurią reikia kalbėti daug ir plačiai, nes daugelis medžiotojų dar nesupranta, ką tai reiškia, ir netiki, kad visa tai turi prasmės. Ir būtent toks netikėjimas mums su vokiečių šiurkščiaplaukiu paukštšuniu Erco von Kiesow, arba Dratiniu, trukdė sėkmingai išspręsti vienų kraujo pėdsakų paslaptį.
Būna situacijų, kai medžiotojas vienas su savo šunimi gali ieškoti ir sėkmingai rasti, tačiau būna situacijų, kai prireikia ir viso kolektyvo pagalbos. Štai tokia istorija…
Medžioklė su varovais, antras medžioklės baras, išėjo elnių banda, mažas ilgaragis, patelės ir jaunikliai. Ilgaragis ėjo pirmas, patelės ir jaunikliai laikėsi vienoje krūvoje ir šauti buvo neįmanoma. Todėl paleidau šūvį į raguotąjį. Lyg ir yra atatranka. Geresnis kampas, tada antras šūvis. Visa banda nuėjo per lauką. Nebuvo toli, nebėgo greitai – lyg ir viskas tobula, – bet pabėgo. Po medžioklės baro medžioklės vadovui leidus nuėjau tikrinti pėdsakų. Antro šūvio vietoje – krūva plaukų. Lyg elnio šonas būtų nuskustas. Pirmasis kraujo lašas lyg dėmė pasirodė tik už 200 metrų nuo šūvio vietos. Tirpstančiame sniege jį radau, bet įprastoje situacijoje, kai sniego nėra, žiūrėti nuėjęs eilinis medžiotojas be kraujo pėdsakų ieškojimo patirties greičiausiai būtų nusprendęs, kad prašovė pro šalį. Lauku iki kelio nuėjau kokius 400 metrų. Iš pradžių po lašelį kas dešimt žingsnių, kai gyvūnas kirto griovį – vis daugiau, bet kartais buvo sunku suprasti – tai kraujas ar purvas.
Išėjau ant kelio ir laukiau tolesnių nurodymų iš medžioklės vadovo, nes visa elnių banda ėjo per didžiulį lauką. Tuo momentu nebuvo prasmės vytis.
Kadangi tą dieną buvo sumedžiota užtektinai, baigėme. Medžioklės vadovas nusprendė eiti ieškoti sužeistųjų. Vienas rastas sėkmingai, kitas nelabai, tada sugalvojom strategiją, kaip ieškoti manojo. Situacija gera. Medžiotojai galėjo atsistoti aplink medžioklės barą, nusprendėme, kad eisiu viena su šunimi. Šuniui uždėtas Garmin Alpha 200i, kurį stebėjau aš, ir Huntloc, kad kiti medžiotojai galėtų sekti tiek mane, tiek šunį.
Po poros valandų lauke sniegas buvo jau aptirpęs, pripėduota, aš nebemačiau tako, kur ėjo elniai. Tiesiog ėjau ten, kur vedė šuo. Ėjome su pavadėliu, Dratinis šiek tiek pynėsi, bet užtikrintai vedė į priekį. Laukas milžiniškas, o po kokių 400–500 metrų miško pakraštyje radau kraujo lašą. Pasakiau medžiotojams stovėti, įjungiau šuns Huntloc antkaklį, per raciją pasakiau, kad paleisiu šunį, ir nuėjome į mišką. Tik dabar sužeistasis atsiskyrė nuo bandos. Nuolat rasdavau po lašą, o griovy kraujo pasirodė daugiau. Šuo lyg ir bėgiojo, lyg ir ieškojo. Dratinis – dar jaunas šuo, todėl man dar reikia perprasti jo darbo stilių. Įėjome į jauną eglyną, kur sniegas dar nenutirpęs. Kraujo pėdsakai buvo labai geri ir ryškūs. Vienoje vietoje gyvūnas stovėjo – tai geras ženklas. Tada randu guolį – dar geresnis ženklas. Šuo pradėjo vytis garsiu skardžiu balsu, vadinasi, suuodė šviežius pėdsakus, bet kontakto su gyvūnu nebuvo. Jis metė ratus aplink jaunuolyną, skambėjo skardus lojimas ir nė vieną akimirką nenuaidėjo duslus, žemas balsas. Jei šuo pradeda loti šiurkščiu balsu, tai reiškia, kad yra kontaktas su gyvūnu.
Staiga šuo grįžo pas mane. Nesupratau, kas atsitiko, pradėjo atrodyti, kad Dratinis ne pėdsakų ieškojo, bet linksminosi. Na, o mes jau nutolę kokius 300 metrų nuo medžiotojų linijos. Nukreipiau šunį į pėdsakus, sekiau elnio išraitytomis kilpomis. Supratau, kad šuo dirba, nes elnio pėdsake su krauju buvo ir šuns pėdsakas. Tiesiog gyvūnas, bandydamas pabėgti nuo šuns, bandė mėtyti pėdas. Dar akimirka ir šuo vėl pradėjo vytis, tuomet jau pažiūrėjau – užtikrintai tempia palei medžiotojų liniją. Racija medžioklės vadovas greitai perrikiavo medžiotojus, viskas vyko operatyviai ir saugiai. Žemai lenkiuosi tos dienos medžioklės vadovui!
Aš tebestovėjau jaunuolyne, klausiausi šuns balso, tyliai tikėdamasi, kad jis pradės loti vietoje, bet pažiūrėjusi į Garmin navigatorių pamačiau, kad šuo juda į flangą ir jau greitai bus kitoje kelio pusėje. Jokio šūvio. Per raciją vienas medžiotojas praneša, kad matė elnią, kuris perskrido per kelią, ir po akimirkos iš paskos nusekė šuo. Ant kelio taip pat buvo kraujo. Medžioklės vadovas nuvažiavo priešpriešais, jei šuo vysis toliau, bet kadangi aš esu toli, Dratinis grįžta atgal, nuvijęs elnią nuo manęs už kokių 800 metrų. Jis taip elgiasi, nes supranta, kad be manęs nėra prasmės vaikytis žvėries po mišką.
Lėtai ėjau lauk iš miško, mane paėmė, šuo taip pat atsidūrė mašinoje ir nuvažiavome į susitikimo vietą. Elnią mačiusiam medžiotojui buvo per toli šauti lygiavamzdžiu ginklu. „Mums pritrūko vieno medžiotojo“, – sako jis. Kaip pritrūko? Aš nesuprantu. „Na kaip, Juozas sėdėjo mašinoje ir gėrė arbatą! Nestovėjo ten, kur turėjo stovėti!“ Štai toks požiūris – netikėjimas, kad galime rasti sužeistą gyvūną.
Todėl tą dieną medžioklės vadovas ir nusprendė paieškas nutraukti.
Jei taip nutiks medžioklėje, labai greitai ir efektyviai galima persiformuoti ir varyti kitą barą vienam sekant pėdsakais. Tai galima daryti su varovais, bet geriau vienam medžiotojui su mokytu kraujasekiu šunimi. Tada yra didelė tikimybė, kad gyvūną pavyks rasti. Bet kaip jau medžioklėje būna – niekas nevyksta taip, kaip planuota. Tačiau mes padarėme viską, ką galėjome, kad surastume. Radome, bet nesumedžiojome. Būna ir tokių dienų…
Po mano pasakojimo WhatsApp grupėje Šunys kraujasekiai Raivis parašė: „Lygiai tokia pati istorija. Kraujo visiškai nėra, bet pataikyta 5 cm atstumu nuo širdies, o koja visiškai sutraiškyta (šauta RWS 308 KS). Kitą dieną sugavome!“
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
