Tiksliai paleistas šūvis yra vienas pagrindinių sėkmingos medžioklės principų, bet ne mažiau svarbūs ir kiti veiksniai. Pirma, ginklas, optika ir amunicija turi veikti darniai. Antra, reikia pasirinkti konkrečiai medžioklės rūšiai ir medžiojamajam gyvūnui tinkamą amuniciją. Trečia, reikia taikliai iššauti laikantis visų saugumo reikalavimų. Ketvirta, sėkmę lemia pataikymo vieta.
Geriausia, kad medžiojamasis gyvūnas stovėtų atsisukęs šonu į medžiotoją, kad būtų užtikrintai mirtinai pataikyta į krūtinės ląstos sritį. Šaunant į gyvūną, atsukusį į medžiotoją krūtinę, mirtino pataikymo tikimybė tėra 10–15 procentų. Geriausiu atveju gyvūnas nubėgs sveikas, blogiausiu – bus sužeistas nemirtinai.
Situacija
Medžioklė su varovais. Sniego nėra, užtat lyja be perstojo. Antrasis varymas, oro sąlygos absoliučiai nemalonios. Be šernų medžiojami ir elnių patinai. Liko kelios licencijos, todėl kiekvienas nori sulaukti savo gražuolio.
Pačioje antrojo varymo pradžioje priešais medžiotoją išeina elnias. Ateina neskubėdamas, sustoja maždaug už 100 metrų. Atsisukęs krūtine, kiek įstrižai. Medžiotojas turi nuspręsti. Kadangi trofėjus atrodo įspūdingai, nusprendžiama šauti, nelaukiant, kol gyvūnas pasisuks. Po šūvio iš gyvūno šono pasklinda garų kamuolys. Elnias apsigręžia ir dar kartą matyti garų debesėlis. Antras šūvis akivaizdžiai nesėkmingas. Medžiotojas per raciją praneša, kad patinas sužeistas, galbūt į plaučius.
Po varymo medžiotojas kartu su vienu varovu ir šunimi eina gyvūno ieškoti. Aiškiai matyti vieta, kur elniui pataikyta, kur jis sukosi aplinkui ir nubėgo. Sniego nėra, bet purve matyti pėdsakai. Varovas nustato – kanopos praskėstos, vadinasi, sužeistas. Bet tuo viskas ir baigiasi – kraujo ant prilijusios žemės rasti nepavyksta. Šuo nueina kiek kitaip, nei medžiotojas manė. Jo nuomone, elnias ėjo kiek į dešinę, bet šuo nubėga tiesiai į priekį. Sniego nėra, kraujo ant takelio įžiūrėti neišeina. Šuo elnią suranda maždaug už 130 metrų nuo šūvio vietos. Gyvūnas ėjo sukdamasis, įlindo į krūmyną ir nukrito. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Puikus šuns darbas ir džiaugsmas medžiotojui!
Pataikymo vieta
Vežant laimikį į apdorojimo aikštelę, aiškiai matyti vienas pataikymas. Į pilvą. Diriant paaiškės, kur ir kaip pataikyta.
Apdorojimo vietoje paaiškėja, kad elniui pataikyta tik kartą ir gana keistai – iš priekio tam tikru kampu į pilvą. Įdomu, kad Anima Libra kulka kūną perskrodė net ne įstrižai. Ji įskriejo tiesiai į kūną, palei kraštą kiek nuožulniai pataikė į sėdmenį. Ten ji ir liko, nutraukusi sėdmens arteriją, priversdama gyvūną tiesiog greitai nukraujuoti. Regis, visiškai netikėtas pataikymas, nes gyvūno širdis, plaučiai, kepenys buvo visiškai nepaliesti.
Neeilinė medžiotojo sėkmė. Kiek pakrypusi kulka būtų gyvūną tik sunkiai sužeidusi. Galima pridurti, kad prieškario medžioklės literatūroje toks pataikymas buvo apibrėžiamas kaip negarbingas, nes jis dažniau sužeidžia negu nugalabija.
Moralas
Aišku, medžioklėje reikia rizikuoti, bet kiekvieną rizikos veiksnį reikia atsargiai įvertinti. Kartais rizika atsiperka trofėjumi. Tyrinėjant šį klausimą sunku suprasti, kodėl tam tikrose situacijose iš tiesų mirtinai sužeistas gyvūnas sugeba nubėgti ilgus atstumus, o kitomis situacijomis, regis, pataikius nesėkmingai, jis nugaišta labai greitai. Vis dėlto šioje situacijoje daug ką lėmė medžioklės sėkmė, nes tokį pataikymą retas pavadintų sėkmingu.
Todėl literatūroje daug kur nurodyta, kad reikėtų vengti šauti gyvūnui į krūtinę, ir šis atvejis tai parodo. Gyvūnui atsistojus krūtine prieš medžiotoją, net kiek pasisukus, sunku įvertinti ir suprasti, kur tiksliai lėks kulka. Šiek tiek į dešinę ar į kairę, ir pataikoma tiesiai į krūtinę arba ir pilvą. Tokiose situacijose kiekvienas turi įvertinti savo galimybes pagal konkrečias sąlygas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
