Patirtis

Kaip prisiartinti prie sužeisto žvėries ir išvengti užpuolimo?0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Praėjusiais metais medžiotojai Latvijoje patyrė šešis rimtus šernų užpuolimus, po kurių medžioklė pasibaigė kelione į ligoninę. Kiek tamsokas humoras, bet vienu atveju gydytojas prasitarė, kad medžiokliui išgyventi pavyko tik dėl to, jog šis galėjo didžiuotis gana storu riebalų sluoksniu ant nugaros ir pilvo… Viskas baigėsi gerai: beprotiška istorija ir keliais įspūdingais randais. Dėl šios priežasties kreipėmės į patyrusius medžiotojus pasiklausti, kaipgi reikėtų teisingai artintis prie sužeisto gyvūno, kad išvengtume užpuolimo, kuris gali baigtis net medžiotojo mirtimi.

Svarbiausia – neskubėti

Žurnalas Medžioklė apklausė kelis patyrusius medžiotojus. Jie laikėsi vienos nuomonės, kad reikia daryti viską, kas įmanoma, kad iki situacijos, kai tenka išgyventi sužeisto gyvūno užpuolimą, nebūtų prieita. Ir tai nėra sudėtinga. Tereikia vadovautis keliais paprastais patarimais ir jokiu būdu neskubėti.

Patyręs medžiotojas Raimo Jansonas teigia: „Svarbiausia, reikia suprasti, kad iškart po šūvio negalima skubėti paskui sužeistą žvėrį. Ir nesvarbu, ar tai šernas, ar koks kitas medžiojamasis gyvūnas. Reikia palaukti mažiausiai 15–20 minučių. Filosofiškai tariant, reikia leisti sumedžioto gyvūno sielai pakilti į dausas… Iškart nuskubėti prie laimikio yra didžiausia klaida, kokią tik galima padaryti.

Kitas žingsnis – eiti apsižiūrėti vietoje, kur gyvūnas buvo šūvio akimirką. Medžiotojas turi sugebėti parodyti tikslią vietą, kurioje šūvio akimirką buvo gyvūnas. Ją reikia surasti ir pažymėti. Taip pat reikia užfiksuoti ir pažymėti vietą, kur gyvūnas įlindo į mišką, kryptį, kuria jis nuėjo.

Žinoma, reikia žiūrėti, ar yra kraujo ir kokio, kad būtų galima įvertinti pataikymo vietą. Ir reikia turėti omenyje, kad dėl gausesnės maisto bazės gyvūnai dažniausiai būna riebūs, o riebalai gali užspausti pataikymo vietą. Tokioje situacijoje kraujo gali ir nebūti, o kraujo pėdsakas – greitai pradingti, nors gyvūnas ir bus patyręs garantuotai mirtiną sužalojimą.

Reikia palaukti mažiausiai 15–20 minučių. Filosofiškai tariant, reikia leisti sumedžioto gyvūno sielai pakilti į dausas… Iškart nuskubėti prie laimikio yra didžiausia klaida, kokią tik galima padaryti.

Šis žingsnis geriausiai pavyks su medžioklinės veislės šunimi. Šuo, suradęs sužeistą gyvūną, lojimu praneš apie jo buvimo vietą. Bus galima spręsti, ar gyvūnas dar tebėra gyvas, ar jau nebe, ar jis traukiasi, ar ne. Taip pat šuo atkreips sužeisto gyvūno dėmesį į save ir apsaugos medžiotoją nuo rizikingos situacijos.

Jei šuns nėra, tada visai prastai, ypač nesant sniego. Žinoma, jei pataikyta gerai, gyvūnas turėtų būti šimto metrų atstumu… Reikia iš lėto sekti pėdsakais ir atsargiai stebėti aplinką.

Pamačius gyvūną artintis reikia labai atsargiai ir jokiu būdu ne iš užnugario! Jei gyvūnas pritraukęs kojas po savimi, tai aiškus ženklas, kad jis dar gyvas. Reikia paleisti mirtiną šūvį, o tam prieiti prie pat gyvūno nereikia, iššauti galima saugiu atstumu. Reikia taikyti į širdies sritį! Negalima šauti į galvą ar kaklą! Keli šimtai gramų aplink pataikymo vietą apgadintos žvėrienos neverti rizikos dar kartą tik sužeisti gyvūną, kuris galėtų pašokti ir nulėkti.

Reikia taikyti į širdies sritį! Negalima šauti į galvą ar kaklą! Keli šimtai gramų aplink pataikymo vietą apgadintos žvėrienos neverti rizikos dar kartą tik sužeisti gyvūną, kuris galėtų pašokti ir nulėkti.

Jei matote, kad gyvūnas guli ant vieno ar kito šono, o kojos ištiestos, greičiausiai jis jau nebegyvas. Patyrę medžiotojai žino: kol elnias kvėpuoja, tai bet kurią akimirką gali pabėgti. Su šernu panašiai: kol jis kvėpuoja, tol gali užpulti. Taupyti šovinio tokioje situacijoje negalima!

Jei vis dėlto situacija visai prasta ir šernas pašoka ant kojų, yra dvi galimybės. Jei tai kuilys ir pirmo puolimo jums pavyko išvengti bei pašokti į šalį, išlieka didelė tikimybė, kad gyvūnas tiesiog nubėgs. Jei tai šernė, greičiausiai apsigręžusi ji puls dar kartą. Ir reikia būti visiškam šaltakraujui, kad spėtum sureaguoti ir iššauti. Todėl geriausia į tokią situaciją nepapulti. Išvengti užpuolimo galima tik esant geram matomumui, taigi dieną. Todėl, jei šūvis paleistas vakare ar naktį, saugiai sekti gyvūną bus galima tik kitą dieną, kai prašvis. Naktį galimybė, kad medžioklinis šuo bus sudraskytas, taip pat didesnė. Bet kuris gyvūnas, kuriam kyla grėsmė, visomis jėgomis kovos dėl savo gyvybės iki paskutinio atodūsio.“

Kelios pagrindinės sąlygos

Štai patirtimi dalijasi patyręs medžiotojas Nikolajus Antipenko: „Esant sniego dangai, jei sužeistas gyvūnas pabėga 300–500 metrų, neadekvatu lėkti jam iš paskos pagal pėdsakus. Tokiose situacijose reikia apeiti lankstą.

Taip, medžioklėje tykant vasarą, kai karšta, visą naktį laimikį palikti pavojinga. Bet kai oro temperatūra artima nuliui, nėra jokios rizikos. Mes paeiname 50–100 metrų. Jei nerandame gyvūno, gulinčio tokiu atstumu, paliekame darbą kitam rytui. Taip pat po šūvio į gyvūną palaukiam mažiausiai valandą ar pusantros, net dvi, ir tik tada einame žiūrėti. Taip pat ir medžioklėje tykant. Medžiotojas paleidžia šūvį, gyvūnas pabėga, medžiotojas žinute informuoja apie situaciją medžioklės koordinatorių ir toliau laukia bokštelyje.

Po to susirenkame ir du žmonės patraukia išsiaiškinti šūvio rezultato. Vienas – niekada! Jei reikia ieškoti toliau, ieškoma ryte! Tarp kitko, ieškant labai praverčia termovizorius. Su šiuo įrenginiu galima pasidairyti giliau į mišką ir galbūt pastebėti sumedžiotą gyvūną, kuris vis dar tebėra šiltesnis už aplinką.
Izcēlums
Du žmonės patraukia išsiaiškinti šūvio rezultato. Vienas – niekada! Jei reikia ieškoti toliau, ieškoma ryte!

Kodėl svarbu palaukti? Pataikymo akimirką gyvūnas patiria šoką ir išsiskiria adrenalinas. Žvėris gali toli nubėgti. Tačiau jei jo nesiveja, gyvūnas nusiramina, adrenalino lygis nukrinta ir jis bando atsigulti. Kuo ilgiau jis guli, tuo daugiau kraujo praranda, o kartu ir jėgų. Taip pat tada, kai sužalojimas nedidelis, gyvūnas gali taip nukraujuoti, kad nebegalės atsikelti.

Esu matęs penkis ar šešis kartus, kaip užpuola sužeistas šernas. Turi būti labai geras medžioklinis šuo, kad tokią akimirką stotų tarp šerno ir medžiotojo. Per ilgą medžiotojo amžių sutikau tik vieną medžioklinį šunį, kuris tai galėjo.
Kodėl eiti sekti turi du medžiotojai? Jie laimikio atžvilgiu būna skirtingais kampais. Galbūt vienas iš medžiotojų gali suklupti, gali neplyšti šovinio tūta, tada kitas galės paleisti mirtiną šūvį.

Dar vienas patarimas: sekti sužeisto gyvūno geriausia eiti su lygiavamzdžiu šautuvu, mat gali nespėti pertaisyti karabino antram šūviui. Su dvivamzdžiu galima iššauti du kartus nepertaisius. Taip pat tankynėse su juo lengviau iššauti į gyvūną, esantį už kelių metrų.

Požymis, kad gyvūnas, prie kurio artinatės, dar gyvas – prie galvos prispaustos ausys, todėl šūvį reikia paleisti laiku ir iš saugaus atstumo. Pavojingas gali būti ir sužeistas vilkas ar lapė, ne tik šernas, briedis, elnias ar stirna. Ir reikia šauti ne į galvą, o į širdies sritį. Medžiotojas pats yra nusivaikščiojęs ir susijaudinęs, o pataikyti į nedidelį judantį taikinį labai sunku.“

PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!

Susiję straipsniai

Naujas žurnalo numeris jau prekyboje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.