Patirtis

Saugumas gamtoje medžiotojo akimis0

Tekstas: Ričardas Černiauskas

Medžioklėse varant, grandine ar katilu, ir sėlinant medžiotojai privalo dėvėti ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes, varovai – liemenes. Medžioklėje varant dalyvaujantis šuo apvelkamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemene arba jam uždedamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos antkaklis, arba toks šuo pažymimas kitu ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos elementu. Tai nurodyta Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 71.13 papunktyje, kurį puikiai žino ne tik medžiotojai, bet ir visi medžioklės dalyviai. O kas toliau?

Gamta, kaip nuo mažumės mums visiems buvo diegiama, – visų namai. Gamtoje žmonės randa poilsį nuo miesto šurmulio, atokvėpį pabūti su savo mintimis. Dažnas užsuka ir miško dovanomis pasidžiaugti. Šiais laikais, manau, dažniau nei anksčiau miškas lankomas grybautojų, uogautojų, ragų rinkėjų ir gamtos fotografų. Šaunu, kad žmonės domisi ir gėrisi gamta, bet turime pagalvoti ir apie visų saugumą.

Mes, medžiotojai, puikiai žinome pareigą nutraukti varyminę medžioklę atsiradus kitų žmonių judėjimui medžioklės teritorijoje. Taip pat galime pasidžiaugti naujove, kad vis daugiau medžiotojų kolektyvų nepagaili savo laiko ir varyminės medžioklės pradžioje prie miško kelių ir keliukų pastato informacinio pobūdžio ženklus „Atsargiai – vyksta medžioklė“. Galime manyti, kad varyminės medžioklės metu išnaudojamos visos galimybės išvengti bet kokio nesusipratimo ar nelaimės. Tačiau yra dar ir kiti medžioklės būdai.

Visi žinome apie daug pastangų, susikaupimo ir teigiamų emocijų teikiantį medžioklės būdą sėlinant. Medžioklės taisyklėse puikiai reglamentuoti saugumo reikalavimai kitų medžiotojų atžvilgiu: ryškios spalvos rūbas ar galvos apdangalas, pasidalijimas sėlinimo teritorijomis.

Tačiau šioje vietoje daugiau nieko nepasakoma apie kitus asmenis, esančius gamtoje. Suprantama, kad grybautojui ar kitam žmogui pamatyti medžiotoją su ryškia kepure ir šautuvu – jau ženklas bėgti į priešingą pusę, bet kaip tam medžiotojui matyti visus, esančius miške, krūmuose ar apaugusiuose papieviuose? Su grybų rinkėjais, manykime, kaip ir viskas aišku.

Jie irgi nevengia ryškesnių rūbų, be to, dažnas esame patyrę, kad tik išlipusių iš mašinos grybautojų vardus, būdami netoliese, puikiai galime sužinoti – jie puikiai vienas su kitu susisiekia šūkaudami. Todėl dėl šūkavimų ir pasitraukusių toliau žvėrių galime drąsiai tikėtis išvengti nelaimingų atsitikimų. Tačiau pastaruoju metu smarkiai aktyvėja nauja miško lankytojų kategorija – gamtos fotografai.

Man teko gamtoje sutikti ne vieną gamtos fotografą. Patikėkite – tokios maskuotės ir geležinės kantrybės ištūnoti nepastebėtam vienoje vietoje turėtų pavydėti ne vienas medžiotojas. Juk tai ir suprantama, nes pagauti tokius išskirtinius, visų akis džiuginančius gyvūnų kadrus prireikia tikrai didelio pasiruošimo ir įgudimo. Taip pat labai pagirtinas gamtos fotografų principas, kad jų buvimo gamtoje turi nepajusti nė vienas gyvūnas: nesibaidyti, nestresuoti.

Bandžiau į diskusiją šia tema, apie miško radinius, pasikviesti gamtos mylėtojus feisbuko platformoje, deja, greit buvau pašalintas ir man pasiūlyta susisiekti su administratoriumi dėl reklamos – akivaizdu, kad ši tema aktuali tik mums, medžiotojams. Puikiai suprantamas būtų kitų argumentas, jei tokių nelaimių nebūtų nutikę, bet juk ir bebrų medžioklėje nutiko tokia nelaimė, kokia, tikėkimės, daugiau nenutiks.

Medžioklės taisyklėse sakoma, kad DRAUDŽIAMA šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys. Tikrai niekas tam neprieštarauja ir net negali būti kitaip. Tačiau medžiodamas bebrus medžiotojas tikrai buvo įsitikinęs, kad šauna į bebrą, ir turime dabar tai, ką turime. Truputėlį ne į temą toks vaikiškas palyginimas, bet jei į žirnių lauką už 150 metrų, norėdamas pakenkti medžioklės įvaizdžiui, įsėlins asmuo, užsidėjęs šerno kailį, vėl bus sakoma, kad medžiotojas nebuvo įsitikinęs?

Grįžtant prie medžioklės sėlinant – viskas gerai šaunant į aiškų taikinį. Taip pat reglamentuojama šūvio tvarka, kad kulka neskristų virš horizonto ir kuo skubiau po taikinio įsmigtų į žemę. O kas tada, jei už taikinio netoliese priedangoje esama to, į ką pataikyti visiškai nereikėtų? Taip pat turime neatmesti ir kulkos trajektorijos pasikeitimo galimybės dėl įvairių veiksnių. Tikėkimės, to niekada nenutiks, bet prevenciškai turėtume kažkaip nuo to apsidrausti.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Ne kiekvienas medžiotojas turi galimybę naudoti termovizorius, kad apsižiūrėtų visus aplink esančius šilumos šaltinius, o tokio tipo taikikliai išvis draudžiami. Taip pat neatmeskime ir prielaidos, kad giliau tankmėje esančio šilumos šaltinio termovizorius gali ir neparodyti. Juk sėlinant medžiojama tik šviesiuoju paros metu, tad ir visokių kitokių šilumą skleidžiančių objektų apstu. Dėl tokių dalykų, manau, įstatymų leidėjas turėtų apsvarstyti keletą alternatyvų.

Medžiodami sėlinant esame įpareigoti dėvėti kažką ryškaus, bet kol kas, manau, naivu tikėtis, kad toks įpareigojimas atsiras visiems, būnantiems gamtoje. Kaip realiausią alternatyvą šiuo metu matau įpareigojimą tam tikrų kategorijų miško lankytojams informuoti apie savo buvimą gamtoje medžioklės plotų naudotoją. Žinojimas ir situacijos valdymas tikrai padėtų išspręsti daug nesusipratimų.

Susiję straipsniai

Pagrindinis prioritetas, taikytinas visoms šalims, – bendravimas. Kuo visi bus atviresni, bendraujantys, įsileidžiantys į savo kolektyvus, tuo geresnis bus ir rezultatas. Juk ir mums, medžiotojams, tikrai smagu pamatyti gyvūnų, gyvenančių mūsų plotuose, fotografijas, o kitiems galime papasakoti, kur juda kokie žvėrys, kur jų tuoktuvių vietos, ir taip būti vieni kitiems naudingi. Mano manymu, pirmas dalykas, galintis daug ką pakeisti, – draugystė.

Žurnalo „Medžioklė“ YOUTUBE kanalas


LA.lv