Patirtis

Vilkas šuniui: „Tu man taip patinki, kad galėčiau tave suėsti!“0

Nuotrauka: Philipp Pliz, unsplash.com

Vilkui šuo tėra skanus ir lengvas patiekalas. Kuo tankesnė vilkų populiacija, tuo dažnesni šių plėšrūnų susidūrimai su žmonėmis, augintiniais ir galvijais. Aišku, kad baigtis praktiškai visada vilko naudai. Tai patvirtina visų šalių patirtis, kur vilkų populiacija – sveika ir klestinti, taip pat ir Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Visai neseniai ir pas mus buvo atvejis, kai per medžioklę vilkai papjovė medžioklinį šunį.

Ten, kur vilkas yra saugomas gyvūnas, situacija dar dramatiškesnė. Plėšrūnai netenka natūralios baimės ir ima kelti grėsmę ne tik naminiams šunims ir galvijams, bet ir žmonėms. Apie tokius atvejus vis dažniau pranešama Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kur vilkai nemedžiojami.

Šuo praktiškai neturi šansų išsigelbėti nuo vilkų. „Vis dažniau gauname pranešimų apie sudraskytus šunis, ir ateityje tai kaži ar pasikeis. Kuo daugiau bus vilkų, tuo arčiau žmogaus namų ir gyvenviečių jie ateis. Vilkai labai greitai supranta, kad lengviau papjauti prie būdos pririštą šunį negu apsupti stirną ar elnią miške. Tokia medžioklė – negarantuota, o kiemo šuo yra lengvai pasiekiamas ėdalas. Tarp kitko, po vilkų atakos praktiškai nieko nelieka, tad ir veterinaras nebegali padėti. Tuo ir išskirtiniai jų išpuoliai – šie plėšrūnai paprastai beveik visiškai suėda savo auką“, – aiškino Latvijos gyvūnų prieglaudos Mežavairogi vadovė Danuta Priedė.

Latvijoje per pastaruosius 7 metus Valstybinė miškų tarnyba gavo tik 10 pranešimų apie vilkų užpultus šunis. Tik 10 oficialių pranešimų! Na, o žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir medžiotojų forumuose esanti informacija rodo, kad situacija daug dramatiškesnė. Medžiokliniai ir naminiai šunys kaimo teritorijose labai dažnai nukenčia nuo plėšrūnų. Dauguma atvejų nelaimę teliudija kruvinas antkaklis ir likučiai.

Nuotrauka: iš archyvo

Kodėl vilkai puola šunis?

Viena akivaizdi priežastis – jiems tai maistas. Tai rodo ir vilkų elgesys su šiuo grobiu – beveik visada šuo ir suėdamas. Tačiau badas nėra vienintelė priežastis, kodėl vilkai puola šunis, ypač kalbant apie medžiotojų padėjėjus.

Kaip rodo suomių mokslininkų Mari Tikkunen ir Ilpo Kojolos tyrimas, dažniausiai nuo plėšrūnų išpuolių nukenčia šunys, peržengę vilkų teritorijos ribas. Atliekant tyrimą keliems pagautiems plėšrūnams uždėti GPS antkakliai. Keli buvo jauni individai, dar nepasiekę poravimosi amžiaus, kiti – suaugę vilkai su nuosava teritorija.

Stebėdami šiuos gyvūnus ilgesnį laiką, mokslininkai susidarė vaizdą apie vilkų gaujų teritorijų ribas, tarpines zonas tarp jų ir plėšrūnų sąveiką. Per tyrimą sukurtas vilkų gaujų teritorijų žemėlapis, kuriame sužymėtos vietos, kur žuvo medžiotojų šunys. Pasirodo, dauguma vilkų išpuolių prieš kitus vilkus ar medžioklinius šunis įvyko būtent prie teritorijų ribų.

Vilkų teritorijų žemėlapis suomių mokslininkų tyrime. Taškais pažymėtos vietos, kur vilkai užpuolė medžioklinius šunis
Vilkų teritorijų žemėlapis suomių mokslininkų tyrime. Taškais pažymėtos vietos, kur vilkai užpuolė medžioklinius šunis

Tyrime apibendrinti ir duomenys apie vilkų išpuolius prieš naminius šunis. Tokiuose incidentuose dažniausiai dalyvauja vienas vilkas, o du ar daugiau užpuola šunis medžioklės plotuose.

Po šio tyrimo duomenys apie vilkus su GPS antkakliais buvo paviešinti, kad medžiotojai galėtų sužinoti konkrečių individų buvimo vietą ir neatsidurtų šios gaujos teritorijoje per medžioklę ar šiose vietose nenaudotų šunų. Taip pat mokslininkai nurodė, kad tokia informacija negali būti naudojama sekamų vilkų medžioklei. Pasak mokslininkų, sprendimas būtų sukurti modernesnes šunų apsaugos priemones. Įdomu, kad interneto svetainę, kur gaunama informacija apie vilkų buvimo vietą, per metus aplankė vidutiniškai milijonas žmonių. Dauguma domisi vilkų antkaklių GPS duomenimis rudenį, kai Suomijoje vyksta aktyvus medžioklės su varovais ir kanopinių žvėrių medžioklės sezonas.

Suomijos medžiotojai labai dažnai praneša apie plėšrūnų išpuolius prieš šunis. Remiantis M. Tikkunen ir I. Kojolos surinkta informacija, Suomijoje kas metus vilkai nugalabija vidutiniškai 38 šunis (24–50 per metus). Ir Švedijoje kasmet nuo vilkų išpuolių nukenčia apie 20 medžioklinių šunų.

Laimė, pas mus tai įvyksta daug rečiau. Skandinavijos šalyse labai populiari individuali medžioklė su šunimis. Tiesa, ji ne tokia, kaip priimta pas mus, kai medžiotojas vyksta į mišką ir šuo būna su juo, – Skandinavijoje medžiotojai paleidžia GPS antkaklį dėvintį šunį plotuose ir seka, kur šis eina. Kai šuo sustoja kurioje nors vietoje, būna aišku, kad jis surado ir aplojo gyvūną, ir tada ateina medžiotojai.

Suomių tyrime nurodyta, kad dažniausiai žūva būtent švedų ir norvegų briediniai šunys, skirti medžiojamųjų gyvūnų paieškai didelėse teritorijose. Jie iš instinkto ilgai loja ant žvėries, kol ateina medžiotojas. Be to, šie veisliniai šunys Skandinavijoje yra labai populiarūs. Visos šios aplinkybės lemia tokią vilkų išpuolių statistiką.

Vilkų atakų priežastys tyrinėtos ir Kroatijoje. Atliekant medžiotojų apklausas nustatyta, kad 2010–2018 metais nuo plėšrūnų atakų nukentėjo 103 medžiokliniai šunys. 86 proc. iš jų žuvo ir buvo iš dalies ar visiškai suėsti. Daugiausia šunų žuvo per medžioklę su varovais. Tyrimas parodė ir vieną įdomų dėsnį: vilkų išpuoliai Kroatijoje dažnesni regionuose, kur mažiau žemės ūkio galvijų ir medžiojamųjų rūšių populiacijos nėra tokios tankios. Tokiuose regionuose vilkai gaudo šunis labiau kaip grobį, o ne konkurentą.

Estijoje vilkų išpuoliai irgi tampa rimta problema. Pernai rudenį Vakarų Virumos apskrityje plėšrūnų nasruose žuvo 6 šunys ir daugiau kaip 10 avių. Pasak vietos gyventojų, vilkų skaičius kiek didesnis, nei rašoma oficialiosiose ataskaitose, bet valdžia nėra pasirengusi šios problemos spręsti.

Kaip apsaugoti šunį

Pirma, jeigu miške yra vilkų, rekomenduojama šuns į medžioklę nesivesti.

Šunų apsaugos įranga iš esmės skirstoma į dvi grupes. Tai yra liemenės ir antkakliai iš kevlaro ar kitos medžiagos, kurios vilkų dantys negali perkąsti, arba dar papildyta dygliais, kurių paskirtis – sutrukdyti plėšrūnui įkąsti. Tiesa, ši priemonė šuns ilgą laiką neapsaugotų. Vilkai vis tiek nenustotų pulti, šuo būtų sužeistas ir greičiausiai žūtų, nebent žmogus spėtų ateiti į pagalbą. Todėl medžioklėje privaloma naudoti šuns sekimo įrenginius. Tik žmogus gali priversti vilkus atsitraukti.

Naminių šunų apsauga kaimuose irgi visiškai priklauso nuo žmogaus. „Pati gyvenu miško apsuptyje. Į mano kiemą vilkai neina tik todėl, kad prieglaudoje yra šimtas šunų, užtat už poros kilometrų nuo namų miške vilką esu mačiusi. Manau, kad viena pirmųjų apsaugos priemonių yra įrengti tvorą, tačiau aišku, kad kaimuose tai beveik neįmanoma. Priežasčių yra įvairių – nuo finansinių galimybių iki kiemo teritorijos struktūros. Tokiu atveju geriausias sprendimas būtų platus ir saugus voljeras. Dieną šuo gali būti kieme, o naktį jį reikėtų nuvesti į voljerą ar kokią patalpą, kad ir į pašiūrę. Ir ne tik tam, kad šuo nepabėgtų, o ir todėl, kad apsaugotum jį patį nuo galimo kontakto su plėšrūnu, – teigia D. Priedė. – Reikia įsitikinti, kad šuo saugus. Viskas – mūsų, šuns ir gamtos labui.“

Prieglaudos Mežavairogi vadovė, turinti didelę patirtį dirbant su laukiniais gyvūnais, pripažįsta, kad, deja, realybėje vyksta visiškai priešingai. Paprastai kaime šunys nuo grandinės arba iš kiemo palakstyti būtent naktį. „Tai įprasta praktika, ir gana dažnai šunys iš tokių pasilakstymų negrįžta, tapę vilkų aukomis. Yra ir kita su tokiu požiūriu susijusi problema – žala, kurią laukiniams gyvūnams padaro patys šunys. Kaimo gyventojai kažkodėl mano, kad jų paleisti sarginiai šunys nieko nenuskriaus. Tačiau mes kasmet susiduriame su klausimu, ką daryti, jeigu šuo namo parsineša kiškį ar stirniuką. Nieko čia nebepadarysi. Apie tokius dalykus reikia pagalvoti prieš paleidžiant šunį pasibėgioti. Ir, aišku, reikia suprasti, kad jūsų šunį gali papjauti vilkai. Tokia realybė“, – sako gyvūnų prieglaudos vadovė.
Vilkai niekada neateina į kokį kiemą ar vienkiemį neplanuotai, jie paprastai ištyrinėja apylinkę ir situaciją. „Kad apsaugotų savo šunį nuo vilkų, žmogus pirma turi įvertinti informaciją ir pastebėjimus. Jeigu kur nors netoli vienkiemio ar gyvenvietės miške pastebima vilkų, jeigu žiemą matoma pėdsakų, jeigu kiemo šunys naktimis dažnai ir isteriškai loja, yra pagrindo susirūpinti. Tokiu atveju rekomenduojama pagalvoti apie voljerą ir galbūt pastatyti stebėjimo kamerą. Antraip šuo greičiausiai bus sudraskytas“, – sako Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. tyrėjas dr. Janis Uozuolinis.

Senoviškas šunų apsaugos antkaklis. Parduodamas eBay už 575 dolerius
Nuotrauka: iš archyvo

Ar vilką įmanoma atbaidyti?

Yra įvairių vilkų repelentų. Jų pagrindas – vilkų šlapimas, kurio pripurškus aplinkoje sudaromas įspūdis, kad konkrečioje teritorijoje jau gyvena vilkų ir svetimiems čia nėra ko ieškoti. Nurodoma, kad šis purškalas padeda atbaidyti ir lapes bei kitus plėšrūnus, kuriems vilkas yra natūralus priešas.

Antras variantas – baidyti vilkus šviesos diodais. Pasiūla gana plati: nedideli aparatai su saulės baterijomis su viena ar dviem lemputėmis yra labai populiarūs JAV, kur aktuali kova su šakalais, kojotais, meškėnais ir pumomis.

D. Priedė žino vieną namų šeimininką, kuris plėšrūnams baidyti naudoja pačių vilkų balsus. Jis leidžia vilkų gaujos kaukimo įrašą teritorijoje prie namų, ir tai atbaido plėšrūnus. Efektui sustiprinti tokia naktinė giesmė grojama garsiakalbius nukreipus į televizijos antenos gaublį, kurio paviršius sukoncentruoja ir sustiprina garsą.

Repelentai

Suėsti ar poruotis?

Yra įvairių istorijų, kaip vilkai elgiasi nusižiūrėję vakarienei kokio vienkiemio sargą. Pavyzdžiui, išsiunčia į žvalgybą silpniausią ir jauniausią gaujos narį, kurio užduotis – išvilioti šunį iš būdos ar kiemo, kur šį užpuola kiti gaujos nariai. Šią prielaidą patvirtina vaizdo įrašai internete, paprastai užfiksuojami stebėjimo kameromis.

Esama nuomonės, kad rujoti pradėjusi vilkė gali pritraukti visus kiemo šunis, paleistus naktį palakstyti. Rujojančių šunų patelių vilkai taip pat nesužeistų, bet pasirūpintų hibridiniais palikuonimis.

Remiantis Silavos mokslininkų duomenimis, tokie atvejai itin reti. „Vilkų ir šunų hibridų yra visose šalyse, jų visada buvo nuo pat šuns prijaukinimo. Iš pradžių tai buvo sensacija, bet dabar šis klausimas net specialiai netyrinėjamas. Visi sumedžiotų vilkų audinių mėginiai laikomi genų banke, ir juos galima patikrinti bet kuriuo metu, bet iš patirties galiu pasakyti, kad iš 280–300 vilkų, kasmet sumedžiojamų Latvijoje, tik 1–2 turi kokių nors hibridizacijos požymių. Spalva, uodegos padėtis, visas stotas atrodo šuniškesnis, tačiau akimi matomų skirtumų turi tik pirmos kartos šuns ir vilko hibridai. Ir tai ne visos vados. Vėlesnėse kartose šuns požymiai dingsta ir jo genus galima aptikti tik DNR tyrimais“, – nurodo J. Uozuolinis.

Paklaustas, kokiomis sąlygomis šuo ir vilkas gali susiporuoti, mokslininkas paaiškina, kad dažniausiai tai būna laukinė arba palakstyti išėjusi šuns patelė ir patinas vilkas. Kad šuns patinas taptų vilkės partneriu, ji turi būti visiškai vieniša. „Jeigu dominuojanti vilkų gaujos pora iširtų ar patinas žūtų, vadovaujanti patelė greičiau poruotųsi su kuriuo nors iš palikuonių, o ne rinktųsi šunį. Jeigu iš vilkų giminės būtų bent vienas konkurentas, šuo neturėtų šansų – jį greičiausiai papjautų. Latvijoje nustatyta abiejų tipų kontaktų – ir šuo su vilke, ir kalė su vilku“, – teigia J. Uozuolinis.

Susiję straipsniai

Netoli Rygos ir kitų didesnių miestų, ypač prie sąvartynų, gyvena laukinių šunų gaujos. Jos net sukuria urvų sistemas, kuriose gyvena iš kartos į kartą. Viena tokia vieta – prie Rėzeknės. Prie Getlinių kaimo buvo kelios šunų gaujos, nepažįstančios žmogaus. Yra ir kitų vietų, kur gamtoje pastebėta didelių laukinių šunų gaujų. Mokslininkas pasakoja, kad pats kartą susidūrė su laukiniu šunimi: „Prieš kelerius metus miške sutikau kalę, kuri pagal visus požymius turėjo šuniukų. Tai buvo kokio paukštinio šuns, greičiausiai anglų seterio, mišrūnė nukarusiomis ausimis ir baltai dėmėtu kailiu. Šuo elgėsi labai agresyviai, supratau, kad kažkur netoli yra jos guolis. Kalė gyveno sename bebrų namelyje. Kas buvo šuniukų tėvas, galima tik spėlioti.“

Viso pasaulio mokslininkai sutaria: jeigu plėšrūnų populiacija auga, dažnesni kontaktai su žmogumi ir naminiais gyvūnais neišvengiami. Geras pavyzdys yra JAV, kur vienas šuninis – kojotas – yra dar labiau paplitęs nei pas mus vilkai. Statistika rodo, kad šie plėšrūnai puola ne tik naminius gyvūnus – kasmet įvyksta apie 20 išpuolių prieš žmones. Pas mus kol kas nieko tokio nenutiko, bet vilkų pastebėjimai vidury dienos netoli žmonių vis dažnėja, o tai reiškia, kad ir šunų sveikata, ypač kaimiškuose rajonuose, reikia ypač susirūpinti.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.