Mane visada stebino tai, kad medžioklės priešininkai ypač gina vienas rūšis, bet kitoms yra visiškai abejingi. Pavyzdžiui, Švedijoje niekas neprieštarauja meškų medžioklei, bet vilkų medžioklė – jau kas kita.
Ilgus metus švedų medžiotojai kovojo už galimybę kontroliuoti vilkų populiaciją, ir šios kovos rezultatas yra toks, kad kiekvieną naują sezoną niekas nežino, ar bus galima medžioti vilkus, o už neteisėtą vilko nugalabijimą gresia net iki ketverių metų kalėjimo.
Vilką tikrai galima nušauti, jeigu jis užpuola medžioklinį šunį – medžiotojas konstatuoja atakos momentą, paleidžia pirmąjį šūvį į orą ir tik tada, jei užpuolikas neatsitraukė, leidžiama jį nušauti. Taip, ir Švedijoje tai didžiulė problema – šunys daugeliui vilkų tapo labai lengvu grobiu.
Laimė, mūsų medžioklės rūšys šiek tiek skiriasi nuo Švedijos: ten medžioklinis šuo paleidžiamas dideliuose plotuose, kad rastų briedį. Nėra varovų, nėra automobilio, nėra triukšmo, niekas netrukdo. Yra tik miške lojantis šuo, pranešantis ne tik šeimininkui apie rastą briedį, bet ir vilkams, kad patiekalas gatavas…
Švedijos situacija nuo mūsiškės skiriasi ir tuo, kad ten vilkas įtrauktas į Buveinių direktyvos ketvirtąjį priedą, o tai reiškia, kad rūšis yra medžiotina, bet tik išimties pagrindu. Na, o Baltijos šalyse vilkų populiacija įtraukta į direktyvos penktąjį priedą: vilkas yra medžiotinas įvykdžius tam tikras sąlygas – turi būti apibrėžtas sezonas, nustatytas limitas, stebėsena, privaloma pranešti ES apie populiacijos padėtį.
Medžioklės priešininkai taiko įvairius būdus, įskaitant melagienas, kad tik neleistų vilkų medžioklės ar ją apribotų. Aišku, kaip išmintingai sakoma, kare viskas leidžiama. Mes kariauti visiškai nenorime, bet medžioklės priešininkai vilkų medžioklės draudimą ar maksimalų apribojimą suvokia kaip savo misiją. Deja, dažnai atsiranda ir nekritiškų ausų, bet tai reiškia, kad medžiotojai negali tylėti. Jeigu tylėsime, už mus kalbės kiti!
Nei tauko, nei plauko!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
