Kalbėdama su medžioklinių šunų savininkais girdžiu, kad didelė jų dalis savo keturkojams padėjėjams ragų graužti nedraudžia. Atrodo visai logiška – gyvūnų prekių parduotuvėse tokie graužalai kainuoja brangiai, o medžiotojams jie prieinami nemokamai. Ir vis dėlto medžiotojų bendruomenėje nuomonės išsiskiria. Vienas sunerimęs skaitytojas klausia:
„Kalbama, kad graužiami kanopinių ragai, veikiami seilių, pasidalija į pluoštą, kuris gali pažeisti šuns žarnyną ir dantis. Saugumas lieka saugumu, kol kas iš savo medžioklinio rusų spanielio atėmiau visus ragus. Atrodytų, kad jais prekiaujama gyvūnų prekių parduotuvėse, taigi jie neturėtų kenkti, bet iš kitos pusės žiūrint, ir cigarečių galima nusipirkti… Veterinarijos gydytojų požiūris taip pat nevienareikšmis, dėl to aiškiau nepasidaro – duoti ar neduoti šunims graužti ragus?“
Ką sako specialistai?
Veterinarijos mokslų daktaras, LBTU (Latvija) veterinarijos gydytojas, specializacija – stomatologija, Agris Ilgažas
Iš esmės vienų kaulinių darinių laukiniai plėšrūnai neėda – jie paprastai apgraužia kremzles, apkramto odą. Vaikštant po mišką kartais taip pat pasiseka surasti nukritusių kanopinių ragų. Taip, kartais jie būna truputį apgraužti, bet, nežiūrint to, kyla logiškas klausimas: jei jau jie tokie gausūs maistinių medžiagų, tai kodėl nėra visiškai sugraužti ir ilgą laiką nieko nedomindami mėtosi miške?
Kartais medžiotojai klausia: kodėl tada sumedžiotų plėšrūnų, kurių burnos sveikata niekas nesirūpino, dantys būna balti ir sveiki? Reikia suprasti, kad tai daugiausia ne kaulų ir ragų, bet žalios odos, kuri dantis nupoliruoja nelyg guma, nuopelnas. Plėšrūnų dantys jau iš esmės nėra skirti ilgai kramtyti maistą, jų kramtomasis paviršius skirtas atkąsti ir iškart nuryti.
Vyrauja požiūris, kad graužiant ragus daugiau nukenčia mažųjų veislių šunų dantys, praktiškai tai pasirodė besąs mitas, nes kaip tik labiau dyla didžiųjų šunų dantys.
Vyrauja požiūris, kad graužiant ragus daugiau nukenčia mažųjų veislių šunų dantys, praktiškai tai pasirodė besąs mitas, nes kaip tik labiau dyla didžiųjų šunų dantys. Reikia pasakyti, kad daugiausia problemų kyla būtent šuniukams ir jauniems šunims iki ketverių metų amžiaus, kurių dantys dar nėra iki galo išsivystę, jų dentinas plonas. Šiame amžiaus tarpsnyje yra daugiausia rizikos, kad keturkojis gali nejučia apsilaužyti dantis, kas jam sukeltų skausmus ir diskomfortą, o šeimininkui – dideles gydymo išlaidas.
Kalbant apie ragus, dažnai minimi vien privalumai, kurių teikia juose esančios mineralinės medžiagos, bet tai aktualu tik darant prielaidą, kad virškinimo traktas geba šiuos stambius junginius suskaidyti. Turint omenyje kandimo ir rijimo ypatybes, į šuns žarnyną greičiausiai patektų pernelyg dideli ragų gabalai, kad skrandžio sultys spėtų juos pakankamai suskaidyti. Geriausiu atveju jie nepadarys jokio poveikio, o blogiausiu – žarnynas laikui bėgant gali net užsikimšti.
Dėl šių priežasčių vietoj ragų verčiau šunims pasiūlyti džiovintų skanėstų, pavyzdžiui, trachėją ar ausį, ar specialių graužalų, pavyzdžiui, visiems gerai žinomo Dentastix. Šie graužalai turi ir savo privalumų – jie ne tik valo dantis, stiprina kramtomuosius raumenis, bet ir paprasčiausiai draugą užima. Rūpinantis dantų higiena ir sveikata galima pasirinkti ir būtent šiam tikslui skirtą sausą maistą, bet tikrai negalima užmiršti reguliariai valyti dantų. Tikėtis, kad vien graužalai užtikrins šuns dantų higieną, būtų tas pats, kas žmonėms tikėtis, kad kramtomoji guma atstos kasdienį dantų valymą.
Veterinarijos mokslų magistrė, naminių gyvūnų žaliosios mitybos konsultantė Ilzė Petersonė
Kalbant apie ragų kietumą – jie nėra minkštesni už bet kurį kitą skeleto kaulą. Šiek tiek skiriasi elnio ir briedžio ragai, bet jie vis viena yra kieti ir sunkiai graužiami. Tiesa, palyginti su kaulais, ragai neskyla į tokias stambias atplaišas. Jie daug labiau tausoja virškinimo traktą, bet vis dėlto išlieka tikimybė nusilaužti dantį, o tai šuniui bus labai skausminga patirtis ir greičiausiai baigsis danties rovimu. Ragų graužimo klausimas nevienareikšmis – vieniems šunims nekyla problemų visą gyvenimą, kiti susižaloja.
Blogiausia tada, kai susiformuoja žarnyno kamštis, bet tai dažniausiai nutinka gyvūnams, kuriems duodami gyvūnų prekių parduotuvėse įsigyti ragai, supjaustyti mažais gabalėliais. Juos šunys paprastai nuryja sveikus, todėl renkantis graužalą, svarbu pasirinkti pagal šuns dydį. Idealu, kai ragą galima pasiūlyti visą, bet dažnai šuns jis nedomins, nes nekvepės kaip porėto kaulo smegenys iš rago vidaus. Mano šunys sveiką ragą tik pasinešioja, bet graužti mieliau renkasi kitus, mėsingesnius kaulus ar elnio koją su kailiu. Todėl, jei vis dėlto ragai pjaustomi, reikia pjaustyti juos stambesniais gabalais, kurių nebūtų galima nuryti.
Ką svarbu suprasti apie dantų nudilimą – tai gali įvykti ir dažnai žaidžiant su kamuoliuku, todėl viską, įskaitant ir ragus, reikia siūlyti su saiku. Dantų dilimo greitį itin veikia ir veislė, genetika, net graužimo temperamentas. Kadangi ragai nuolat auga, jie pilni mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo, magnio, natrio ir kitų vertingų mikroelementų, bet jų maistinė vertė nėra daug didesnė nei skeleto kaulo. Klausimas, ar šis nedidelis skirtumas turi esminės reikšmės? Manau, kad šunį kasdien sveikai šeriant, jis jau gauna visų organizmui reikalingų medžiagų. Nėra taip, kad būtent ragas maistui suteiktų kažką tokio, be ko nebūtų galima išgyventi. Galima sutrinto rago miltelių įberti į pagrindinį maistą, bet negalima persistengti, nes gali užkietėti viduriai.
Kalbant apie alternatyvas, kaip žaliosios mitybos konsultantė sakau, kad dirbtiniai skanėstai tikrai nebus geresni už ragus ar kaulus. Pavyzdžiui, parduotuvėse pardavinėjamos odos neretai būna apdorotos įvairiomis rūgštimis, o šuo gali jomis užspringti, nes jos linkusios išbrinkti, išsivynioti ir didelis jos gabalas gali pakliūti į stemplę, o natūralios, medžioklėje gautos odos bus net labai naudingos, nes dar ir nuvalys dantis. Tas pat pasakytina ir apie šviežias ar džiovintas ausis, didelius sąnarius ir net nagus, kurie bus minkštesni už ragus ir nebus taip lengvai nuryjami.
Ar laukiniai plėšrūnai linkę graužti ragus?
O kaip yra su gamtoje sutinkamų plėšrūnų, pavyzdžiui, vilkų, lūšių ir lapių dieta? Aiškina Latvijos valstybinio miškininkystės instituto Silava vyr. tyrėjas, biologijos mokslų daktaras Janis Uozuolinis: „Galiu tik užtikrinti, kad vilkų ir lūšių dietoje, kurią mes tiriame, numestų kanopinių ragų likučių nerasta. Literatūroje apie tai taip pat nesu nieko skaitęs. Vis dėlto tai nepaneigia galimybės, kad jokio šviežiai numesto rago koks vilkas ar lapė nepagrauš ar neperneš į kitą vietą. Tačiau ant numestų ragų dažnai galima pamatyti tik smulkių graužikų dantų pėdsakų.“
Išvados
Duoti ar neduoti? Atrodo, kad ir šiuo atveju tiesa slypi ne tiesioginiame atsakyme vienu žodžiu, o paties šeimininko pagrįstai priimtuose sprendimuose. Jei vis dėlto šunims rago siūloma, tai reikia daryti su saiku, bet geriausia būtų rinktis kitas natūralias alternatyvas, pavyzdžiui, įvairius džiovintus skanėstus.
Naujasis – kovo mėnesio žurnalo numeris jau pasiekiamas internete ir spaudos kioskuose!
