Šaltinis: Alfa.lt
Lietuvoje vis dar yra 6–7 proc. rezervuotų miškų, kurie yra valstybės nuosavybė ir kurie negrąžinami savininkams, teigia Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algis Gaižutis. „Mykolas Krupavičius per ketverius metus įgyvendino žemės reformą, mes jau daugiau kaip 30 metų neturime iki galo atkurtos miškų nuosavybės“, – teigė jis.
Vilniuje surengtoje konferencijoje „Tarpukario Lietuvos žemės reformos sėkmė ir perspektyva šiuolaikinėje valstybėje“, kurią surengė VšĮ „Alternatyvūs sprendimai“, A. Gaižutis tarpukario žemės reformą lygino su miškų nuosavybės teisių atkūrimu dabartinėje Lietuvoje. A. Gaižutis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos miškų savininkų teisės yra neproporcingai suvaržytos ir kad už tai jiems nėra teisėtai atlyginama.
„Lietuviai valdė miškus nuosavybės teise prie Smetonos, paskui atėję rusai ją atėmė, nepriklausoma Lietuva vėl sugrąžino, bet nuolat siaurino teises naudotis grąžinta nuosavybe. Tai daryta įvairiais aplinkosaugos ribojimais, baudomis, iškreipta medžioklės teise“, – teigė A. Gaižutis. Pasak jo, visa tai skatina procesą, kad atgavę miškus savininkai mieliau juos parduotų.
Lengvai apeina įstatymus
Lietuvoje priskaičiuojama apie 250 tūkst. miškų savininkų ir jų vis daugėja.
A. Gaižutis paaiškino kodėl: jeigu senelis ar senelė turi 15 anūkų, vėliau kartais tiek pat padaugėja ir savininkų. Nors miško valdos dėl to ne visad smulkėja, mat Lietuvoje atsidalyti miško į mažesnius nei 5 hektarų plotus neleidžiama, o saugomose teritorijose dalyti miškų valdas, nepriklausomai nuo dydžio, iš viso draudžiama.
Didelė dalis piliečių į mišką žiūri kaip į žaliąją investiciją. „Bet jeigu nustatomi apribojimai, ypač saugomose teritorijose, savininkas turi tik teisę susirinkti šiukšles, kurias atveža ir palieka pašaliečiai, ir pavaikščioti“, – ironizavo A. Gaižutis. Pasak jo, daugelis miškų savininkų, ypač tie, kurie gyvena toli nuo miško, savo turtu ne itin džiaugiasi. Juolab kad Lietuvoje miško savininkai nėra tikri, kas jie: savininkai ar nuomininkai, turintys įgyvendinti kitų įgeidžius ir norus, bet neturintys teisių jiems priklausančioje teritorijoje.
Iš archyvo. Kaip veiks nauja trofėjų apžiūrų tvarka? Pokalbiai apie medžioklę #34
Dėl įvairių apribojimų savininkams miškuose sunku išplėtoti ekonomiškai naudingą veiklą. Mat vienam asmeniui Lietuvoje leidžiama turėti ne daugiau kaip 1,5 tūkst. hektarų miško. Kadangi kirsti galima tik dalį miško kartą per kelis dešimtmečius, nedidelis ūkis nepajėgus išsilaikyti, ypač kai tenka samdyti specialistus ir darbininkus. Todėl nustatyti apribojimai dažnai apeinami.
A. Gaižutis juokavo, kad bet kuris teisės studentas galėtų nurodyti bent keturis būdus, kaip tai padaryti. Panašiai Lietuvoje apeinami ir žemės nuosavybės ribojimai, kuriant šiuolaikinius didžiulius dvarus, kelias dešimtis kartų viršijančius prieškarinius. Tarptautinės korporacijos ir įvairūs fondai Lietuvoje valdo dešimtis tūkstančių hektarų miškų. Pasak A. Gaižučio, miškų savininkai daugiausia pastangų deda ne dirbti pozityvų darbą, o stabdyti nesibaigiančias kvailas teisėkūros iniciatyvas. Jo teigimu, vien „žalieji valstiečiai“ per ketverių metų kadenciją Seime Miškų įstatymą kėsinosi keisti apie 80 kartų.
„Bandėme paaiškinti prezidentui Gitanui Nausėdai, kad ne tik žemės, bet ir miško savininkas turi jaustis šeimininku, nes šeimininko jausmas kuria atsakomybę. Emocinis prisirišimas taip pat labai svarbus. Jeigu investuoji į tam tikrą teritoriją, atsakingo šeimininko jausmas perduodamas karta iš kartos“, – pastebėjo A. Gaižutis.
Ne visų teisės vienodos
2012 m. Lietuvos teisės institutas atliko tyrimą „Žmogaus teisės Lietuvoje“, kuriame analizavo, kaip Lietuvoje yra užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės bei kokios yra jų užtikrinimo problemos. Teisės ekspertai konstatavo, kad miškų savininkų teisės Lietuvoje suvaržytos neproporcingai. „Žmogaus teisių svarba yra ta, kad pastarosios nustato ribas valstybės galiai. O juk valstybės galia taip pat gali būti piktnaudžiaujama, o tokio piktnaudžiavimo pasekmės būtų nepalyginti skaudesnės“, – tyrimą komentavo instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus mokslo darbuotoja dr. Kristina Ambrazevičiūtė. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad teisė į nuosavybę gali „sugyventi“ su įvairiomis politinių partijų ideologijomis, kita vertus, teisė į nuosavybę nubrėžia ribas, kurių negalima peržengti motyvuojant jokiomis politinėmis pažiūromis.
Pasak K. Ambrazevičiūtės, privataus miško savininkų teisė į nuosavybę mūsų valstybėje yra ribojama ir ribojimas yra gana intensyvus. Paprastai pripažįstama, kad susidūrus miško savininkų ir miškų apsaugos viešajam interesui prioritetas teikiamas pastarajam, atitinkamai suvaržant miško savininkų teises.
Minėtame tyrime konstatuota, kad miško savininkų teisės pasižymi žymiai didesniais suvaržymais nei kito turto savininkų. Lietuvoje buvo itin susiaurintos miško savininko teisės naudotis savo mišku, statyti savo miško žemėje ar keisti žemės paskirtį.
„Problema yra ne tiek patys nurodyti apribojimai, kuriuos, kaip minėta, galima pateisinti kitų konstitucinių vertybių, pirmiausia, aplinkos apsaugos užtikrinimu, o tai, kad šie apribojimai įtvirtinti nenustačius jokio pereinamojo laikotarpio ar kompensavimo mechanizmo. Tai leidžia abejoti, ar miško savininkų teisės nebuvo neproporcingai suvaržytos“, – teigė mokslininkė.
Tyrimo autoriams ypač akis rėžė įstatyminio medžioklės reguliavimo problemos. Pagal teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkui nesuteikiama išimtinė teisė leisti medžioti jo žemės sklype, kurią atitinkamai savininkas atlygintinai ar neatlygintinai galėtų suteikti kitiems asmenims. Tuo suvaržoma savininko teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe ir gauti iš jos naudą. Savininkas turėjo tik teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame sklype, tačiau ir šios teisės įgyvendinimas įstatymo yra apribotas. Be to, tokie suvaržymai savininkui nėra kompensuojami.
Medžiotojai prieš miškų savininkus
A. Gaižutis priminė, kad nuo 1991 m. atsiradus galimybei atgauti nuosavybę žmonės entuziastingai teikė prašymus susigrąžinti miškus. Tačiau ilgą laiką – beveik dešimtmetį – didelė dalis grąžintinų miškų buvo dirbtinai išlaikoma valstybės nuosavybėje, aplinkosaugininkai stengėsi miškus priskirti saugos teritorijoms, įvesti įvairius suvaržymus ir tik po to grąžinti. Įvedus apribojimus potencialiems savininkams buvo sakoma: „nori imk, nori – ne“.
Taigi, nemaža dalis žmonių atgavo nuosavybę kartu su popieriais, suvaržančiais jų naudojimo teises. „Tos teisės buvo suvaržytos pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, yra tokia medžioklės teisė. Čia reikėtų paminėti Algirdo Brazausko ir visų tuometės kairiųjų valdančiosios daugumos pomėgį medžioti. Medžiotojų partija ir dabar yra ganėtinai įtakinga“, – pastebėjo A. Gaižutis. Nors nuosavybės teisės yra įtvirtintos Konstitucijoje, medžiotojai pamatė, kad iš kolūkinių sistemų likusi medžiotojų būrelių sistema gali griūti, nes teks medžiokles derinti su naujaisiais miškų savininkais.
Pasak A. Gaižučio, medžiotojai ir aplinkosaugininkai rado sutarimą, kuris apribojo savininkų teises. „Turime ikisovietinę kolūkinę medžioklės plotų naudojimo sistemą“, – teigė jis. A. Brazausko laikais Alfonsui Macaičiui esant Seimo Aplinkosaugos komiteto pirmininku, buvo surastas mechanizmas, kaip apeiti nuosavybę ir nesiskaityti su žemės savininkais, kad nereikėtų iš jų nuomotis ar tartis dėl medžioklės plotų naudojimo.
„Pavadino visus laisvus gyvūnus valstybės nuosavybe, nors daugelis valstybių taiko principą, kad laisvas laukinis gyvūnas nepriklauso niekam, o tik sumedžiotas tampa arba valstybės, arba asmens nuosavybe. Pas mus padarė taip, kad gyvūnai priklauso valstybei ir valstybė išduoda leidimą 10 metų naudoti gyvūnijos išteklius, bet ne gyvūnų skaičiui, o teritorijai ir skaičiuoja mokestį pagal ploto turtingumą ir kitus rodiklius. Įteisinta neteisinga medžioklės plotų nuoma. Neseniai pratęsiant nuomos sutartis, medžiotojai vėl pasitvarkė, ignoruodami miškų savininkų interesus“, – sakė A. Gaižutis.
Dar 2005 m. Konstitucinis Teismas kai kuriuos Medžioklės įstatymo straipsnius pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tačiau kokie galingi Lietuvoje yra medžiotojų lobistai, pasak A. Gaižučio, rodo faktas, kad nors Konstitucinio Teismo sprendimai turi būti įgyvendinti per tris mėsius, minėtiems pažeidimams ištaisyti prireikė net aštuonerių metų. Skaitykite daugiau
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
