Lūšis yra viena iš griežčiausiai saugomų stambiųjų plėšrūnų rūšių Europos Sąjungoje. Lietuvoje jos medžioti negalima, rūšis įrašyta į saugomų rūšių sąrašus, o jos buveinių apsaugą nustato tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai.
Tačiau į iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą, kiek lūšių šiuo metu gyvena Lietuvoje, neįmanoma gauti tokio pat aiškaus atsakymo kaip apie vilkus, briedžius, tauriuosius elnius ar stirnas.
Viešojoje erdvėje metų metus kartojami įvairūs vertinimai, tačiau reguliarios, metodologiškai palyginamos ir viešai prieinamos lūšių populiacijos apskaitos Lietuvoje faktiškai nėra. Tai sukuria paradoksalią situaciją: rūšis griežtai saugoma, tačiau valstybė neturi pakankamai naujų duomenų, kad galėtų patikimai įvertinti nei tikrąjį jos gausumą, nei paplitimą, nei poveikį kitoms laukinių gyvūnų populiacijoms.
Europos Sąjunga reikalauja ne tik saugoti, bet ir stebėti
Lūšis (Lynx lynx) Europos Sąjungos Buveinių direktyvoje 92/43/EEB įtraukta į II ir IV priedus. Tai reiškia, kad rūšiai būtina ir buveinių apsauga, ir griežta apsaugos sistema jos natūraliame paplitimo areale.
Direktyvos antrajame straipsnyje nustatyta, kad valstybių narių įgyvendinamos priemonės turi būti skirtos Bendrijos svarbos rūšių palankiai apsaugos būklei išlaikyti arba atkurti. Palanki būklė nėra vien teisinis apibrėžimas. Direktyvos pirmajame straipsnyje ji siejama su populiacijos dinamikos duomenimis, kurie turi rodyti, kad rūšis ilgalaikėje perspektyvoje gali išlikti gyvybinga natūralios aplinkos dalimi.
Čia kyla esminis klausimas: kaip valstybė gali įrodyti, kad lūšių populiacija yra gyvybinga ir palankios apsaugos būklės, jeigu jos dydis ir vystymosi tendencijos nėra reguliariai bei pakankamai tiksliai nustatomos?
Buveinių direktyvos vienuoliktajame straipsnyje aiškiai nustatyta:
„Valstybės narės vykdo šios direktyvos antrajame straipsnyje nurodytų natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklės stebėseną.“
Taigi monitoringas nėra tik rekomendacija ar savanoriška iniciatyva. Tai yra valstybės narės pareiga.
Direktyvos septynioliktajame straipsnyje numatyta, kad kas šešerius metus valstybės narės Europos Komisijai turi pateikti ataskaitą apie direktyvos įgyvendinimą. Joje turi būti pateikti ir svarbiausi vienuoliktajame straipsnyje numatyto monitoringo rezultatai, o pati ataskaita turi būti viešai prieinama.
Tai reiškia, kad Lietuva Europos Komisijai turi teikti informaciją apie lūšių paplitimą, populiacijos būklę, tendencijas, grėsmes ir apsaugos perspektyvas. Tačiau šešerių metų ataskaita savaime nepakeičia nuolatinės ir kokybiškos monitoringo sistemos.
Ką rodo Lietuvos duomenys?
Vienas svarbiausių viešai prieinamų darbų apie Lietuvos lūšis yra Gamtos tyrimų centro mokslininkų 2020 metais paskelbtas tyrimas Citizen Scientists Showed a Four-Fold Increase of Lynx Numbers in Lithuania.
Tyrimo autoriai naudojo kelis duomenų šaltinius:
• savanorių stebėjimus nuo 1999 iki 2005 metų;
• lūšių pėdsakų apskaitas nuo 2006 iki 2012 metų;
• medžiotojų, miškininkų ir kitų stebėtojų pateiktus duomenis nuo 2015 iki 2018 metų.
Autorių skaičiavimais, lūšių skaičius Lietuvoje nuo maždaug keturiasdešimties gyvūnų 2010 metais išaugo iki maždaug 162 lūšių 2018 metais. Taigi per mažiau nei dešimtmetį įvertintas populiacijos dydis padidėjo maždaug keturis kartus.
Tyrime ypač svarbi buvo ir informacija apie veisimąsi. Lūšių patelės su jaunikliais rodo ne tik pavienių klajojančių gyvūnų buvimą, bet ir besidauginančios populiacijos egzistavimą konkrečioje teritorijoje. Tačiau veisimosi atvejų užfiksuota palyginti nedaug, o tyrimo autoriai nurodė, kad tokio pobūdžio duomenys labai priklauso nuo stebėtojų aktyvumo.
Svarbu pabrėžti, kad 162 lūšys buvo 2018 metų vertinimas, o ne aktualus 2025 ar 2026 metų populiacijos skaičius. Nuo to laiko praėjo aštuoneri metai. Jeigu populiacija toliau augo, dabartinis skaičius gali būti gerokai didesnis. Jeigu ją veikė žuvimas, eismo įvykiai, buveinių suskaidymas, neteisėtas žudymas ar grobio prieinamumo pokyčiai, padėtis gali būti kitokia.
Be naujo visos šalies masto tyrimo to sužinoti neįmanoma.
Kodėl lūšys nėra reguliariai skaičiuojamos?
Lūšis yra sunkiai apskaitoma rūšis. Ji daugiausia aktyvi sutemomis ir naktį, gyvena nedideliu tankumu, užima dideles individualias teritorijas ir vengia žmonių. Tas pats individas gali būti užfiksuotas kelis kartus skirtingose vietose, todėl kyla dvigubos apskaitos rizika.
Tačiau tai nereiškia, kad lūšių neįmanoma skaičiuoti. Šiuolaikinė stebėsena gali būti grindžiama sistemingu fotokamerų tinklu, individualių gyvūnų atpažinimu pagal kailio dėmių raštą, DNR tyrimais iš plaukų, išmatų ir kitų biologinių mėginių, pėdsakų apskaita sniege, telemetrija, žuvusių gyvūnų registru ir vieninga medžiotojų, miškininkų bei visuomenės stebėjimų duomenų baze.
Pagrindinės kliūtys dažniausiai yra ne metodų trūkumas, o finansavimas, instituciniai prioritetai ir ilgalaikis koordinavimas. Lūšis Lietuvoje nėra medžiojama, jai nereikia kasmet nustatyti sumedžiojimo limito, todėl nėra tokio pat administracinio spaudimo kasmet gauti naujus duomenis, koks egzistuoja vilkų atveju.
Dėl to saugoma rūšis gali patekti į silpnesnės stebėsenos padėtį nei medžiojama rūšis.
Valstybei priklausantys gyvūnai reiškia ir valstybės atsakomybę
Lietuvoje laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai teisės aktuose vertinami kaip valstybei priklausantis laukinės gyvūnijos išteklius. Laisvėje gyvenanti laukinė fauna laikoma visuomenės vertybe ir valstybės nuosavybe.
Tai reiškia ne tik valstybės teisę nustatyti, kurias rūšis galima naudoti, medžioti ar saugoti. Tai reiškia ir pareigą šį išteklių valdyti.
Jeigu valstybė saugo lūšį, ji turi žinoti, kiek lūšių gyvena šalyje, kur jos paplitusios, ar populiacija didėja, ar mažėja, kiek yra besiveisiančių patelių, kokia yra genetinė įvairovė, koks natūralus ir žmogaus sukeltas mirtingumas ir kaip lūšys veikia pagrindinių grobio rūšių populiacijas.
Be šios informacijos neįmanoma moksliškai pagrįstai kalbėti nei apie palankią apsaugos būklę, nei apie reikalingas apsaugos priemones.
Valstybė negali apsiriboti vien draudimu lūšį nužudyti. Apsauga be duomenų gali tapti formaliu teisiniu statusu, o ne realiu rūšies valdymu.
Kuo gresia nepakankamas monitoringas?
Be reguliarių duomenų galima per vėlai pastebėti populiacijos mažėjimą. Ypač pavojingas gali būti genetinės įvairovės mažėjimas, buveinių suskaidymas ir atskirų populiacijos dalių izoliacija.
Gamtos tyrimų centro medžiagoje nurodoma, kad Lietuvos lūšių populiacijos genetinė įvairovė skirtingose šalies dalyse skiriasi, o kraštovaizdyje egzistuoja ir migracijos koridoriai, ir barjerai. Tai reiškia, kad vien bendras gyvūnų skaičius dar neparodo, ar populiacija ilgalaikėje perspektyvoje yra saugi.
Nežinant tikrojo lūšių skaičiaus, neįmanoma įvertinti ir bendro plėšrūnų poveikio medžiojamųjų gyvūnų populiacijoms. Vilkų poveikis aptariamas, modeliuojamas ir vertinamas daug dažniau, o lūšių poveikis beveik visada lieka už skaičiavimų ribų.
Nekokybiški duomenys apsunkina ir būsimų sprendimų priėmimą. Jeigu ateityje prireiktų keisti apsaugos priemones, nustatyti specialias teritorijas, gerinti ryšį tarp miškų masyvų ar diskutuoti apie populiacijos valdymą, valstybė neturėtų pakankamo duomenų pagrindo.
Be monitoringo didėja ir atotrūkis tarp institucijų bei žmonių, kurie kasdien dirba gamtoje, matomos situacijos. Medžiotojų kolektyvai daugelyje vietų teigia, kad lūšių yra daug ir kad jos reguliariai fiksuojamos medžioklės kamerose, sniege ar prie sudraskytų gyvūnų liekanų. Valstybė savo ruožtu negali nei patvirtinti, nei paneigti šių stebėjimų naujais visos šalies duomenimis.
Vilkų pavyzdys rodo medžiotojų reikšmę
Vilkų monitoringas Lietuvoje nėra idealus, tačiau medžiotojai jame atlieka svarbų vaidmenį. Jie pateikia informaciją apie pėdsakus, stebėjimus, vilkų šeimas, sumedžiotus gyvūnus ir surinktus biologinius mėginius.
Lietuvos biologinės įvairovės informacinėje sistemoje kaupiami ir duomenys, kuriuos pateikia vilkus sumedžioję medžiotojai. Tai leidžia gauti informaciją apie sumedžiojimo vietą, lytį, amžių, dauginimąsi ir genetiką.
Medžioklė taip pat sukuria reguliarią ir palyginti standartizuotą biologinių mėginių tėkmę. Iš sumedžiotų vilkų galima gauti audinius DNR tyrimams, nustatyti amžių, sveikatos būklę, giminystę ir populiacijos struktūrą.
Lūšių atveju tokios mėginių tėkmės nėra, nes rūšis nemedžiojama. Todėl dar svarbesni tampa neletalūs medžiotojų pateikiami duomenys, tokie kaip fotokamerų nuotraukos ir vaizdo įrašai, tiksliai užregistruotos pėdsakų sekos, lūšių sumedžiotų gyvūnų liekanos, patelių su jaunikliais stebėjimai, plaukai ir išmatos DNR tyrimams bei informacija apie žuvusias lūšis.
2020 metų Gamtos tyrimų centro tyrimas faktiškai parodė, kad medžiotojų, miškininkų ir kitų gamtoje dirbančių žmonių duomenys gali būti labai svarbus lūšių paplitimo ir gausumo vertinimo šaltinis.
Taigi problema nėra ta, kad gamtoje nėra duomenų. Problema ta, kad valstybė neturi nuolatinės sistemos šiai informacijai vieningai rinkti, tikrinti, analizuoti ir viešinti.
Lūšis nėra tik saugomas simbolis
Lūšis yra aktyvus ir specializuotas plėšrūnas. Skirtingai nei vilkas, ji dažniausiai medžioja viena, tačiau kiekvienai suaugusiai lūšiai per metus reikia nemažo kiekio grobio.
Europos miškų ekosistemose viena svarbiausių lūšies grobio rūšių yra stirna. Lūšis medžioja tiek stirniukus, tiek suaugusias stirnas. Jos grobiu taip pat tampa kiškiai, lapės, mangutai, paukščiai ir kiti smulkesni gyvūnai.
Lūšies poveikis nėra vienodas visoje šalyje. Vietovėse, kur lūšių tankumas nedidelis, o stirnų gausu, plėšrūnės poveikis gali būti palyginti nedidelis. Tačiau teritorijose, kur gyvena kelios lūšys, stirnų tankumas mažas, žiemos atšiaurios arba veikia kiti nepalankūs veiksniai, lūšių sukeltas mirtingumas gali tapti labai reikšmingas.
Todėl teiginys, kad lūšis yra saugoma ir dėl to jos poveikio nereikia vertinti, ekologiniu požiūriu yra klaidingas. Apsauga nepanaikina rūšies vaidmens mitybos grandinėje.
Priešingai – kuo vertingesnė ir griežčiau saugoma rūšis, tuo tiksliau turi būti žinomas jos gausumas, paplitimas ir sąveika su kitomis rūšimis.
Ar lūšys gali būti susijusios su stirnų skaičiaus mažėjimu?
Lietuvos 2025 metų medžiojamųjų gyvūnų apskaitoje nurodytos 135 844 stirnos. Tai yra 26 748 gyvūnais mažiau nei ankstesniu apskaitos laikotarpiu.
Tokio ryškaus statistinio sumažėjimo negalima automatiškai paaiškinti vienu veiksniu. Tam įtakos galėjo turėti apskaitos metodikos arba apskaitą vykdžiusių asmenų aktyvumo pokyčiai, žiemos sąlygos, ligos ir parazitai, eismo įvykiai, žemės ūkio darbai, buveinių kokybės blogėjimas, medžioklės mastas bei vilkų, lūšių ir kitų plėšrūnų sukeltas mirtingumas.
Tačiau lūšių poveikio negalima tiesiog išbraukti iš galimų priežasčių sąrašo.
Jeigu 2018 metais Lietuvoje buvo vertinama apie 162 lūšis ir populiacija nuo to laiko toliau augo, bendras jų sumedžiojamų stirnų skaičius gali būti ekologiškai reikšmingas. Tačiau valstybė neturi naujų duomenų apie lūšių gausumą, nežinomas jų tankumas atskiruose regionuose ir sistemiškai neapskaičiuota, kokią lūšių raciono dalį sudaro stirnos.
Todėl šiuo metu neįmanoma moksliškai įrodyti, kad būtent lūšys lėmė 2025 metų stirnų apskaitoje užfiksuotą 26 748 gyvūnų sumažėjimą.
Tačiau lygiai taip pat nepagrįsta būtų teigti, kad lūšys su šiuo sumažėjimu visiškai nesusijusios.
Tiksliau būtų sakyti taip: lūšių daromas plėšrūnų poveikis yra vienas iš veiksnių, kurį būtina įtraukti analizuojant stirnų populiacijos mažėjimą, tačiau Lietuvoje šiuo metu to negalima kokybiškai padaryti, nes nėra aktualaus lūšių populiacijos monitoringo.
Reikalinga valstybinė monitoringo sistema
Lietuvai reikėtų nuolatinės lūšių monitoringo programos, kuri sujungtų profesionalų mokslą ir praktines medžiotojų galimybes.
Tokia sistema galėtų būti grindžiama vieningu fotokamerų tinklu, individualių lūšių atpažinimu pagal kailio raštą, kasmetine patelių su jaunikliais registracija, sistemingu DNR mėginių rinkimu, privalomu žuvusių lūšių tyrimu, medžiotojų kolektyvų stebėjimų duomenų baze bei regioniniu lūšių tankumo ir mitybos sudėties vertinimu.
Svarbiausia, kad valstybė reguliariai skelbtų viešas ataskaitas, kuriose būtų aiškiai nurodyti konkretūs metai, naudota metodika, gautas populiacijos vertinimas ir duomenų patikimumo ribos.
Tokios sistemos nereikėtų vertinti kaip bandymo suabejoti lūšies apsauga ar parengti pagrindą jos medžioklei.
Priešingai. Kokybiškas monitoringas yra būtina tikros apsaugos sąlyga.
Nežinoti lūšių skaičiaus nėra gamtos apsauga. Tai yra atsisakymas valdyti.
Išvada
Pagal Europos Sąjungos reikalavimus Lietuva privalo stebėti lūšies apsaugos būklę ir kas šešerius metus teikti ataskaitas Europos Komisijai. Valstybė, kuriai priklauso laisvėje gyvenanti laukinė fauna, taip pat yra tiesiogiai atsakinga už tai, kad būtų žinoma, kaip šis išteklius kinta ir kokį poveikį daro kitoms rūšims.
2020 metais paskelbtas Gamtos tyrimų centro tyrimas parodė, kad 2018 metais Lietuvoje galėjo gyventi apie 162 lūšys ir kad nuo 2010 metų populiacija buvo padidėjusi maždaug keturis kartus.
Tačiau 2018 metų vertinimas negali pakeisti aktualių 2025 ar 2026 metų duomenų.
Kol lūšių populiacija nėra reguliariai stebima ir apskaitoma, valstybė negali visapusiškai įvertinti nei pačios rūšies apsaugos būklės, nei jos poveikio stirnų, kiškių ir kitų gyvūnų populiacijoms.
O situacijoje, kai 2025 metų apskaitoje Lietuvoje nustatyta 26 748 stirnomis mažiau, ignoruoti vieno svarbiausių natūralių stirnų plėšrūnų poveikį būtų ne tik neišsamus, bet ir moksliškai nepagrįstas požiūris.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
