Kaip atskirti šerną nuo patelės?
Labai lengva suklysti, ypač medžioklės sąlygomis. Stebėdami gyvūnus galite vadovautis dviem kriterijais. Žinoma, niekas nėra 100% patikimas, tačiau atidžiai stebint gyvūnus bus galima priimti tiksliausią ir teisingiausią sprendimą.
Visų pirma, didelis šernas turi matomas iltis ir šepetį, jis stovi atskirai. Reikia atsiminti, kad gyvūnas, kuris yra vienas, ne visada yra patinas.
Antra, gaujoje saugiausiai galite sumedžioti tą, kuris yra mažiausias ir kurį vijo kiti būrio nariai. Arba tai pernykštis šernas, arba užklydusi kiaulė, turinti žemiausią statusą hierarchijoje.
Patelė daug tamsesnė už šerną. Beveik juoda.
Vasarą patinai netenka beveik visos vilnos, taip pat ir ant ausų. Kita vertus, patelė turi vasarinio kailio, o ant ausų yra stora ir ilga vilna.
Patinai ir patelės turi skirtingą galvos formą. Patelės urna ilgesnė ir siauresnė nei patino.
Patinai ir patelės turi skirtingą galvos formą. Patelės urna ilgesnė ir siauresnė nei patino.
Tais atvejais, kai patelės pilvo ar patino pakaušio nesimato, lytį galima nustatyti pagal nugaros liniją. Patinas turi ryškią kuprą, žemą stuburą, tačiau apskritai kūnas atrodo kvadratinis. Patelės nugaros linija plokštesnė, kauburėlis ne toks ryškus, viduryje gali būti įdubimas.
Rangas, žemesni gyvūnai, šernai
Paršavedė
Pagal rangą už pirmaujančios paršavedės yra kita pagal amžių jaunesnė paršavedė. Jei amžius toks pat, svarbus kūno svoris. Jei gyvūnas yra sužeistas, jis praranda savo poziciją gaujos hierarchijoje. Jei gyvūnas pasveiks, jis gali atgauti savo vietą būryje. Tačiau banda gali palikti ir sužeistą ar sergantį gyvulį, nes tai trukdo bandai laisvai judėti, todėl atsiranda papildoma rizika.
Kita vertus, nesunkiai sužeisti gyvūnai lieka bandoje ir juos nuosekliai gins šeima. Taip, gyvūnų pasaulyje svoris yra tai, ar gyvūnas sugeba išgyventi, ar ne. Taip pat yra galimybė, kad mažos, viena kitai svetimos bandos susilieja ir sudaro vieną didelę.
Kova dėl rango prasideda jau paršelio amžiuje. Tokio pobūdžio muštynės tarp paršelių gali būti stebimos šėrimo vietose. Geriausias vietas visada užima tie patys paršeliai. Tai atrado vokiečių mokslininkai, kurie pažymėjo paršelius, kad juos atskirtų.
Kai paršavedei sukaks dešimt–trylika metų, ji paliks bandą. Jos vietą užims antra pagal eilę paršavedė.
Sena paršavedė dar kurį laiką gyvens kaip drovus vienišas. Retkarčiais ji gali sutikti ir savo bandą, kartu pagyventi, bet dabar jau be dominuojančios padėties. Ji paklus pirmaujančiai paršavedei.
Pasibaigus gyvenimui, paršavedės svoris greitai krenta, o tai susiję su dantų nusidėvėjimu ir jų būkle apskritai. Dažniausiai ji negalės pakeisti kailio iš žiemos į vasarą. Tačiau yra ir priešingų pastebėjimų, kad senatvėje paršavedės būna labai stiprios ir savo išvaizda netgi gali priminti šerną. Taip pat yra situacijų, kai jos taip pat gali padėti naujajam būrio vadui. Egzistuoja nuomonė, kad paršavedė su banda lieka tol, kol sugeba susilaukti palikuonių. Prarasdama šį gebėjimą su amžiumi, paršavedė praranda ir savo statusą bandoje.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Šernas
Šernai savo gyvenimą praleidžia vieni, atskirti nuo motinos gaujos. Jie taip pat gali turėti jaunesnių adjutantų, kurie seka šerną ir dažnai sudaro labai mažas bandas, jei tankumas yra pakankamai didelis.
Šernas dažniausiai sutinka bandą tik rujos metu. Pastebėjimai yra prieštaringi. Yra vietų, kur šernų niekada nesimato su banda, tačiau pasitaiko ir situacijų, kai šernas vasarą maitinsis banda, net jei nė viena paršavedė nežiūri.
Trečiaisiais gyvenimo metais, kai šernas pasieks tam tikrą kūno svorį, bandoje esančios kiaulės bandys išvaryti šerną nuo bandos. Ne provėžų sezono metu stiprūs šernai taip pat gali susiburti į nedidelę bandą, nors daugiau nei trys šernai vienoje bandoje pastebimi retai. Tačiau dažniau pastebimas stiprus šernas, prilimpantis su jaunesniu kompanionu.
Dažniausiai lauke ar šėrykloje pirmieji išlenda jaunikliai, tik paskui vyresnieji. Provėžoje kuo stipresnis šernas, tuo aukštesnis jo rangas ir gebėjimas sutramdyti kitas kiaules. Tačiau būna ir taip, kad kuo vyresnis šernas, tuo sunkiau nustatyti jo amžių. Kai mažesnis šernas nugali didesnį, stebėjimai rodo, kad nugalėtojas dažniausiai būna vyresnis. Būna ir taip, kad jaunesnieji seno šerno nepuls, tikriausiai dėl to, kad tai jiems ne konkurentas, bet gal ir iš pagarbos.
Padidinti skaičių
Šernų skaičiaus didėjimas tiesiogiai susijęs su žiemos pašarų baze, oro sąlygomis paršelių atsivedimo metu, tačiau labiausiai priklauso nuo populiacijos struktūros. Mūsų platumose didelę reikšmę turi tai, ar tais metais ąžuolai turi giles, kitose šalyse – ir buko vaisių derlius. Kita vertus, svarbus ir lapuočių kiekis medžioklės plotuose, kiek mažiau – medžiotojų skaičius ir aktyvumas. B
ūtent maisto prieinamumas turi didelės įtakos šernų populiacijos augimui, todėl kovojant su afrikiniu kiaulių maru didelis dėmesys buvo skiriamas šernų šėrimo ribojimui. Nors reikia pasakyti, kad šie apribojimai iš karto neturi įtakos, esant geroms ir tinkamoms oro sąlygoms jie gali net neturėti jokio poveikio.
Didelę reikšmę turi ir žemės ūkio pasėliai bei jų prieinamumas – tai labiausiai tiesiogiai susiję su šernų gausėjimu. Švelnesnis klimatas su gausia augmenija turi tiesioginį poveikį šernų skaičiui, nes nėra jokių katastrofą sukeliančių veiksnių.
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
