Šunys

Kas yra displazija ir kuo ji pavojinga šuniui?0

Nuotrauka: Wikipedia

Klubo sąnario displazija yra šlaunikaulio galvutės poslinkis, o kartais visiškas išsinėrimas iš gūžduobės. Displazijai būdingas raiščių laisvumas ir artritiniai pokyčiai. Liga kelia šuniui diskomfortą, skausmą, judėjimo sutrikimus.

Sunkiais atvejais šuo ilgainiui apskritai nebegali paeiti. Tikslią diagnozę galima nustatyti tik peršvietus rentgenu, nes klinikiniai simptomai ne visuomet rodys, kad šuo serga. Skirtingos veislės turi didesnę ar mažesnę tikimybę sirgti šia liga ar ją paveldėti. Daugiausia serga stambiosios, vidutinės ar labai pakitusios veislės, pavyzdžiui, anglų buldogai.

Vis dėlto ir medžioklinių veislių šunims yra rizika susirgti ar paveldėti klubo sąnario displaziją. Be genetikos, sąlygas displazijai vystytis gali sudaryti ir šuns temperamentas, krūvis, gyvenimo sąlygos ir bendroji fizinė būklė.

Viena visiems gerai žinomų veislių, kurios atstovai displazija serga gana dažnai, yra vokiečių aviganiai. Galbūt esate matę liūdnų vaizdo klipų su parodiniais aviganiais, tiesiogine prasme negalinčiais paeiti savo išklibusiomis kojomis.

Vis dėlto pastebėta, kad didelė užpakalinių kojų raumenų masė sumažina displazijos atsiradimo galimybes ir palėtina jos vystymąsi. Ši teorija pagrįsta kurtų raumenų masės santykiu su kaulų mase, nes šie šunys niekada šia liga neserga.
Klubo sąnario displazija žinoma nuo 1935 metų. Klinikiniais tyrimais ji nustatyta 82 skirtingoms veislėms. Ji yra genetinė ir ilgainiui progresuojanti.

Anksčiau mokslininkai manė, kad nustatant displaziją ir kontroliuojant veislinių šunų populiaciją, kergiant tik visiškai sveikus šunis, šią ligą pavyks labai greitai pašalinti, bet paaiškėjo, kad jos genas gali būti paveldėtas net iki keturioliktos kartos. Tai, kad vesti displazija sergančius šuniukus gali ir iš pažiūros sveiki tėvai, nereiškia, kad šunų prieš poruojant nereikėtų patikrinti, nes displazija būna keleto laipsnių.

Jeigu kergiami nepatikrinti šunys, kyla rizika, kad veislės populiacijos situacija pablogės geometrine progresija. Pavyzdžiui, jeigu dabar 20 % šunų serga A laipsnio displazija, 10 % – B laipsnio, po 5–10 metų šis skaičius gerokai padidės ir atsiras šunų, sergančių C ir D laipsnio displazija, kuri yra pavojinga gyvybei.

A: Nepažeisti klubai. B: Vidutinė klubo displazija. Rodyklė rodo įtrauktą kampą, kuris yra Norbergo kampas. C: stipriai pažeista klubo sąnario displazija su liuksu. D: Sunkus antrinis osteoartritas dėl ankstesnės klubo displazijos. E: klubo su vidutinio sunkumo klubo displazija KT vaizdas, iliustruojantis šlaunikaulio galvos subluksaciją ir atsitrenkimą į šoninį acetabulinį kraštą, kai šuo vaizduojamas su klubais nešančioje svorį.
Nuotrauka: researchgate.net

Lietuvos kinologų draugijos (LKD) tinklavietės kinologija.lt skiltyje Dokumentai rasite šunų veisimo nuostatus, kurių prieduose išvardytos veislės, kurioms pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) nuostatus būtina atlikti displazijos tyrimą. Iš medžioklinių šunų į šį sąrašą įtraukta visa septintoji grupė, t. y. dratharai, kurtsharai, seteriai ir visi kiti žemyniniai ir salų paukštšuniai.

Ir bladhaundams būtinas displazijos tyrimas – tai sunkūs šunys, kurie pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sparčiai vystosi. Į sąrašą įtrauktos visos šešios retriverių veislės: auksaspalviai, Labradoro, lygiaplaukiai, garbanotieji, Naujosios Škotijos, Česapyko įlankos. Displazijos tyrimas Lietuvoje privalomai atliekamas rusų spanieliams ir lietuvių skalikams.

Lietuvių skalikų klubo pirmininkas Ričardas Barzdenis teigia, kad iš pradžių nebuvo numatyta šią veislę įtraukti į privalomai dėl displazijos tikrinamų veislių sąrašą, bet vienas LKD klubas pasiūlė tai daryti. Lietuvių skalikai nelinkę paveldėti displazijos geno.

Dirbdami šie šunys juda labai daug, jų raumenų masė yra pakankama, kad organizmas augtų ir vystytųsi subalansuotai, jie yra atsparūs prastoms oro sąlygoms ir dideliam krūviui. Visa tai ne tik teigiamai atsiliepia konkrečiam šuniui, bet perduodama ir kitoms kartoms. R. Barzdenis nurodė, kad, deja, medžiokliniai šunys gyvena trumpiau nei namų augintiniai. Iš esmės nėra didelės prasmės daryti displazijos tyrimo, jeigu šuo galbūt nugyvens tik keletą metų. Deja, skalikai dažnai dingsta, susižeidžia medžioklėje – juos sudrasko šernai, sutrenkia briedžiai ar papjauna vilkai, būna ir kitokių nelaimių. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl skalikams nereikia displazijos tyrimo, yra tai, kad šie tradiciškai sunkiausiai dirbantys medžiokliniai šunys yra labai sveiki.

Raumenų atrofija su displazija išsivystė dvejus metus
Nuotrauka: Wikipedia

Viena veislių, turinčių problemų su sąnariais ir stuburu, yra taksai, nors vadinamosios taksų ligos priežastis nėra tiksliai nustatyta. Manoma, kad įgimta yda pasirodo iki ketverių metų amžiaus, bet jeigu ji atsiranda vėliau, priežastis galėtų būti per didelis krūvis, šeimininko neatidumas ar traumos.

Terjerams, laikoms ir kurtams LKD nuostatuose irgi nenustatyta prievolė prieš kergimą atlikti displazijos tyrimą. Apskritai medžioklinių terjerų veislės irgi yra labai sveikos. Kurtams displazijos visai nebūna. Laikų rizika susirgti minimali. Štai skalikams ir paukštšuniams gali kilti klubo sąnario problemų.

Viena priežasčių, kodėl displazijos tyrimas neprivalomas daugumai veislių, kurios galėtų turėti problemų su klubo sąnariais, yra nedidelis šunų skaičius šalyje. Cituojant LKD darbuotojus, kas poruosis, jeigu dar reikalausime daryti tyrimus?

Įdomi situacija su bavarų pėdsekiais. Savo kilmės šalyje ir Skandinavijoje ši veislė labai gerbiama. Pavyzdžiui, Švedijos pėdsekių klubas griežtai kontroliuoja veisimą, mažyliai kainuoja brangiai, darbiniai šunys draudžiami rimtomis sumomis. Displazijos tyrimas yra privalomas, nes, švedų medžiotojų ir šunų augintojų nuomone, nuo kiekvieno veislinio šuns sveikatos priklauso veislės ateitis.

Baltijos šalyse bavarai taip pat vis populiarėja, nes šie šunys iš tiesų puikūs – sužeistą gyvūną suranda net pagal dviejų parų pėdsaką, nueina kilometrus, lėtai, sumaniai ieškodami laimikio. Meilaus charakterio bavarai yra nuostabūs šeimos kompanionai, todėl – laimė ar nelaimė – jie jau spėjo itin išpopuliarėti. Dabar jie poruojami ne tik be sveikatos tyrimų, bet ir be dokumentų, bavarą įsigyti galima vos už 200–300 eurų. Dėl tokio veisimo vargu ar galėsime kalbėti apie gerą sveikatą ir šiai veislei būdingas puikias darbo savybes. Internete matyti daugybė skelbimų apie parduodamus bavarų pėdsekius, bet retai minima kas nors apie tėvų sveikatą ar darbo bandymus.

Vis dėlto veisiami ir legalūs, dokumentus ir parodų vertinimus turintys šunys. Mažyliai, aišku, nekainuoja 1500 eurų kaip Švedijoje, bet ir ne 300. Šuniukai geri, sveiki ir jau rodo darbo instinktus. Tačiau jų negalima parduoti į užsienį. Kodėl? Nes ten reikalaujama, kad šuniui ir jo tėvams turi būti atliktas displazijos tyrimas, kuris Lietuvoje nebūtinas.

Vokietijos, Austrijos ir kitų Europos nacionalinių veislių klubai laikosi labai griežtų veisimo principų ir partnerių atrankai skiria labai daug dėmesio. Kitų šalių veislės klubai yra pasirengę išpildyti net sunkiausias sąlygas, kad patektų į kilmės šalies veislės klubą. Kaip pavyzdį galima paminėti vokiečių dratharų klubus, kurie įtraukti į Vokietijos dratharų asociaciją. Tas pats pasakytina apie bavarų pėdsekių klubus.

Bavarai yra labai populiarūs Švedijoje, kurioje šios veislės klubo reikalavimai labai griežti. Būtinas displazijos tyrimas yra vienas jų. Kam teko pirkti medžioklinės veislės mažylių Vokietijoje ar Austrijoje, žino, kad naujiesiems šeimininkams taikomi labai rimti reikalavimai. Šuns, auginto itin atidžiai ir tokiu sunkiu darbu, vertė yra daug aukštesnė ir požiūris į tokį kompanioną stipriai skiriasi nuo dažno mūsų medžiotojų požiūrio į vietinius šunis.

Vis dėlto galbūt Lietuvoje ir Baltijos šalyse šiuo metu jau yra pakankamai bavarų pėdsekių, kad būtų galima kurti veislės klubus, besirūpinančius šių šunų sveikata ir vystymusi, populiacijos tvarkymu Rytų Europoje, jaunų šunų ir jų šeimininkų mokymu bei veislės populiarinimu.

Displazijos požymiai

Pirminis displazijos požymis yra klubo sąnario raiščių laisvumas. Kinta šuns eisena, ji tampa labiau įtempta, šuo tarsi tausoja užpakalines kojas, nededa plačių žingsnių, atsiranda vadinamoji kiškio eisena, jis atsisako šokinėti. Judėdamas šuo gali inkšti, šlubčioti. Dėl atsipalaidavusių raiščių gali išsivystyti klubo sąnario uždegimas.

Silpnas jauno šuns klubo sąnarys ne tik sukelia skausmus, bet ir skatina netinkamą kaulų, klubo galvutės ir įdubos vystymąsi. Prasideda sąnario kremzlės degeneracijos procesai, raiščių įsitempimo, sinovinės membranos uždegimas, sąnario kapsulės patinimas, susidaro osteofitų (kaulinių išaugų). Dėl to klubo gūžduobė tampa seklesnė, jos paviršius įgauna grybo formą.

Susiję straipsniai

Atsiranda bendros klubo sąnario degeneracijos požymių. Šlaunikaulio galvutėse gali susidaryti mikroplyšių ir lūžių, kurie taip pat sukelia šuniui skausmą.

Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!

LA.lv