Trumpai
Trichinelės sukelia žmogaus gyvybei pavojingą ligą – trichineliozę. Žmogus gali ja apsikrėsti vartodamas termiškai nepakankamai apdorotą mėsą, kurios raumenyne yra šio parazito lervų. Ligos atvejų registruojama visame pasaulyje. Latvijos ligų profilaktikos ir kontrolės tarnybos duomenimis, nuo 2002 iki 2017 metų vidutiniškai registruota 14,49 trichineliozės atvejo 100 000 gyventojų.
Liga gali būti net mirtina – Latvijoje paskutinis toks atvejis buvo 1986 metais. Gydymas iš esmės simptominis, be to, efektyvus tik 3–4 savaitę po invazijos, kai trichinelės būna žarnyne. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/99/EB visoms ES narėms trichineliozę nustato kaip privalomą diagnozuoti parazitinę ligą prieš paleidžiant mėsą į rinką (tarp kitko, tikrintina ir arkliena).
Vykdant aktyvią sukėlėjo kontrolę žmonių susirgimo atvejų buvo gana mažai, bet parazitas laisvai gyvena gamtoje. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad trichinelių laukinių gyvūnų populiacijose daug.
Terminai
Parazitas – organizmas, gyvenantis kitame organizme, naudojantis šeimininką kaip maisto šaltinį ir darantis jam žalą.
Invazija – parazito patekimas į gyvūno ar augalo organizmą.
Kalėdos ir trichineliozė
Pasaulyje po Kalėdų jau daugelį metų trichineliozės protrūkiai dažnesni, dažniau masiškai parazitais užsikrečia žmonės. Tai galima sieti su tradicinių mėsos patiekalų gaminimo ypatybėmis ir mėsos vartojimu. 1860 metais po Kalėdų Vokietijoje per skrodimą mikroskopu ištyrus vieno žmogaus raumenis rasta judančių kirmėlių. Parazitų šio žmogaus raumenyse buvo tiek daug, kad jie sukėlė mirtį ir tai buvo pirmas registruotas trichineliozės atvejis. Dar vienas plačiai žinomas atvejis – 1975 metais JAV kalėdinis barbekiu vakarėlis, kuriame buvo vaišinamasi rūkytomis elnienos ir šernienos dešrelėmis – tada susirgo 67 žmonės.
1996 metais Libane po Kalėdų šventės susirgo 200 žmonių – tai laikoma vienu didžiausių registruotų atvejų. Tarp kitko, Europos ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, kasmet daugiausia apsikrėtusių žmonių registruojama po Kalėdų, ypač šalyse, kurių ūkiuose gyvūnai auginami dėl maisto ir yra skerdžiami namuose, o mėsa netikrinama.
Pokalbiai apie medžioklę #30. AKM. Šernų gaudimas, ligos plitimas ir medžioklė
Trichinelės – unikalūs parazitai, kuriems vystytis užtenka vieno šeimininko
Paprastai parazitų gyvenimo ciklas sudėtingas, per jį keičiami šeimininkai, tad kartais konkrečius parazitus ištirti sunku, nes nežinoma visų šeimininkų ar kaip parazitas atrodo konkrečios vystymosi stadijos. Trichinelės savo gyvenimo ciklą (1 pav.) praleidžia viename šeimininke, kur vyksta dviejų kartų kaita. Trichinelių šeimininkų ratas platus: ir žinduoliai, ir paukščiai, ir ropliai.
Gyvūnas – mėsėdis ar visaėdis – apsikrečia suėsdamas raumenų, kuriuose yra trichinelės lervų (2 pav.). Lervų turinti mėsa patenka į kito šeimininko skrandį ir toliau pasiekia plonąsias žarnas. Plonosiose žarnose lervos per kelias dienas išsivysto į suaugusias kirmėles. Subrendusios patelės ilgis 3–4 mm, skersmuo 0,08 mm, patino ilgis 1,4–1,6 mm, skersmuo 0,04 mm. Patelės vedasi lervas, kurios per kraujotakos sistemą migruoja į skersaruožius raumenis, kur ir lieka visą gyvenimą, kol taip užkrėstus raumenis praryja kitas šeimininkas.
Trichinelių žmogaus organizme dažniausiai randama akyse, liežuvyje, žandikauliuose, diafragmoje ir tarpšonkauliniuose raumenyse, rečiau – galūnių ir liemens raumenyse. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad daugiausia lervų randama kiaunių kaklo raumenyse – vidutiniškai 1,9 lervos 1 g, taip pat nugaros raumenyse ir viršutinėse užpakalinių kojų dalyse.
Žmogui pavojingi trichinelių nešiotojai
Dažniausi trichinelių šaltiniai Europos gamtoje yra laukinių kačių, kiaunių ir šuninių šeimos gyvūnai bei šernai. Daugiausia trichinelių lervų randama lapėse, vilkuose ir lokiuose, kurių populiacijose kartais būna apsikrėtę net 85–90 proc. gyvūnų. Naminės kiaulės, žiurkės, meškėnai, mangutai ir kiti smulkesni žinduoliai atlieka svarbų vaidmenį plintant trichineliozei ir dažnai būna gausiai apsikrėtę šiais parazitais.
Daugpilio universiteto tyrimai rodo, kad gamtoje trichinelioze apsikrėtę daug gyvūnų: Latvijoje šia liga serga 49,2 proc. plėšrūnų ir apie 2,5 proc. šernų. Apibendrinant latvių tyrimus, trichinelių lervų randama šiuose gyvūnuose: šernuose, akmeninėse ir miškinėse kiaunėse, barsukuose, šakaluose, vilkuose, mangutuose, lapėse, lūšyse ir bebruose.
Trichinelioze sergantis žmogus nėra pavojingas aplinkiniams ir šiuo atveju jis yra parazitinės siurbikės gyvenimo ciklo aklavietė. Vis dėlto žmogus irgi turi savo vaidmenį plintant trichinelėms. Trichineliozė iš esmės susijusi su mitybos grandine ir nesąmoninga žmogaus veikla. Pavyzdžiui, kai žvėriena, kurios nevartoja pats, medžiotojas pašeria namų augintinius. Be to, miške paliktą mėsą gali suėsti žiurkės, o patekusios į namų ūkius jos tampa potencialiu trichinelių židiniu. Kyla rizika, kad naminės kiaulės ir šernai gali apsikrėsti suėdusios žiurkę. Trichinelių randama ir šunyse bei katėse, kurias šeimininkas šeria žvėriena.
Baltijos šalyse, kaip ir bet kur kitur, viena svarbiausių medžioklės dalių yra medžiokliniai šunys. Dažnai medžiotojai dalydami laimikį palieka arba užkasa gyvūno liekanas miške, ypač diafragmą ir raumenis, bet nepamirškime, kad trichinelių lervos gali likti gyvos dar kurį laiką. Šiuo atveju dėl nesąmoningo žmogaus elgesio gali apsikrėsti laukiniai plėšrūnai ar šunys, suėdę apkrėsto gyvūno liekanų.
Deja, ir dalis medžioklinių šunų apsikrečia trichinelėmis. Neseniai buvo tirtas būtent šernų medžioklei naudotų medžioklinių šunų kraujas. Rezultatai teigiami – rasta trichinelių. Be to, gauti duomenys parodė, kad medžiokliniai šunys gali būti naudojami stebint trichinelių ciklus gamtoje. Tokie tyrimai tik dar kartą primena, kad su savo augintiniais turime elgtis atsakingai.
Pastebėta keletas trichineliozės atvejų panašumų
• Protrūkiai dažnesni medžiotojų grupėse ir tarp jų artimiausių pažįstamų (kaimynai, draugai).
• Apkrėsta žvėriena padalijama (kaimynams, pažįstamiems, draugams). Kadangi ja neprekiaujama, trichineliozės tyrimas neatliktas.
• Dažnai suserga žmonės, kurie vartoja žvėrieną, bet jos nepatikrina ir nesilaiko pagrindinių mėsos gaminimo reikalavimų: valgoma termiškai nepakankamai apdorota mėsa, ji netinkamai iškepta ar išvirta.
• Žmonės dažnai neatskleidžia informacijos, kai žvėriena dalijasi su pažįstamais – tada sunku nustatyti, kas vartojo apkrėstą mėsą, ir praktiškai neįmanoma išvengti tolesnio jos vartojimo.
• Kelis gyvūnus gaminant kartu sunku nustatyti, kurio mėsoje buvo lervų.
Trichineliozės simptomai
Lervos raumenyse išlieka visą gyvenimą ir gali sukelti stiprų jų skausmą, nuovargį, apriboti sąnarių judėjimą, apsunkinti akių obuolių judėjimą, rijimą, kvėpavimą ir kt. Ligos simptomai, jų sunkumo laipsnis ir trukmė skiriasi, nes viskas priklauso nuo trichinelių lervų kiekio. Pirmieji trichineliozės simptomai pasirodo jau po dviejų dienų, dažnai lengviausiais ligos atvejais trichineliozė visai nenustatoma. Po 1–2 savaičių pasirodo būdingiausi trichineliozės simptomai (4 pav.).
Profilaktika
• Nevartoti nežinomos kilmės, nepatikrintos mėsos.
• Vartoti tik termiškai pakankamai apdorotą mėsą. Kiaulieną ir žvėrieną reikėtų kaitinti ne žemesnėje kaip 71 °C temperatūroje apie 2 valandas.
• Gaminamą mėsą smulkiai supjaustyti.
• Kiekvieno gyvūno mėsą malti atskirai ir kaskart kruopščiai išplauti mėsmalę.
• Šaltis trichinelių nesunaikina. Kai kurių rūšių trichinelės, parazituojančios laukiniuose gyvūnuose, yra atsparios šalčiui. Baltijos šalyse labiausiai paplitusi būtent šalčiui atspari rūšis.
• Net mėsą sūdžius, džiovinus, rūkius ar pagaminus mikrobangų krosnelėje trichinelės gali likti gyvos.
Trichinelių lervų nustatymo metodai ir jų tyrimai
Dabar mėsa dėl trichinelių lervų (5 pav.) tikrinama pagal EB reglamentą 2015/1375 (6 pav.). Šiuo metodu galima nustatyti tik lervas mėsoje, bet gamtoje yra kelios morfologiškai panašios jų rūšys. Skirtingų rūšių patogeniškumas, atsparumas šalčiui, tarprūšinė kryžminimosi galimybė ir t. t. skiriasi, be to, konkretus gyvūnas gali būti apsikrėtęs kelių rūšių trichinelėmis. Dėl šių priežasčių svarbu žinoti trichinelių rūšis. Baltijos šalyse labiausiai paplitusi viena šalčiui atspari rūšis Trichinella britovi, rečiau sutinkama kitose Europos šalyse.
Tiksli ir laiku atlikta trichineliozės diagnostika vis dar didelis iššūkis dėl kliniškai nespecifiškų simptomų. Svarbu tirti trichinelių protrūkius ir atskirus atvejus, nes tyrimų rezultatai pateikia naujos informacijos tiek apie ligos plitimą, tiek apie naujus parazito šeimininkus ir invazijos dažnumą. Svarbu tirti trichinelių lervų morfologiją, nes šiuo metu įmanoma atskirti rūšis taikant molekulinės biologijos metodus, paremtus DNR analize.
Fluorescencija (liuminescencija) yra kelių medžiagų atomų ar molekulių gebėjimas po energijos absorbavimo skleisti šviesą. Dėl šio gebėjimo fluorescenciniai dažikliai daug geriau matomi tiek žmogaus akiai, tiek tiriamiesiems prietaisams. Fluorescencinis metodas yra 1000–100 000 kartų jautresnis nei optinė absorbcija ir leidžia įžvelgti smulkias biologines struktūras. Šiuo metu fluorescencinės analizės metodai plačiai taikomi biologiniuose tyrimuose ir klinikinėje praktikoje.
Daugpilio universitete sintetinami nauji dažikliai trichinelių lervoms tyrinėti. Sintetinti dažikliai leidžia vizualizuoti trichinelių lervas lazeriniu fluorescenciniu mikroskopu ir ištirti jų struktūrą (7–9 pav.).
Trichineliozė Lietuvoje
Trichineliozė – pavojinga liga, kuria gali susirgti žmonės, kiaulės, šernai, pelės, žiurkės ir kiti gyvūnai. Nors daugelis medžiotojų ir ūkininkų apie trichineliozę žino ir, prieš vartodami kiaulieną ar šernieną, ją ištiria, tačiau dar pasitaiko atvejų, kai į šią pareigą pažiūrima aplaidžiai. Pavyzdžiui, pernai buvo užregistruotas šios ligos protrūkis, kai suvalgę nepatikrintos, namuose paskerstos kiaulės mėsos užsikrėtė ir susirgo 9 žmonės.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje iš viso užregistruotas 391 žmonių trichineliozės atvejis. Didžiausias sergamumo rodiklis buvo 2009 ir 2010 metais, tada 100 000 gyventojų teko vidutiniškai 2–4 susirgimai.
Lietuvoje trichineliozė plačiai paplitusi šernų populiacijoje. 2017 metais nustatyti 79 trichinelėmis užsikrėtę šernai (2016 m. – 74, 2015 m. – 95). Šiais parazitais kiaulės užsikrečia gerokai rečiau, tačiau tai neatleidžia ūkininkų nuo atsakomybės tikrinti visų ne tik skerdykloje, bet ir savo reikmėms namuose paskerstų kiaulių mėsos.
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
