Tekstas ir nuotraukos: KOSTAS SLIVSKIS
Apie ką geriausia ir maloniausia rašyti, jei ne apie kaimyną, gyvenantį kitoje gatvės pusėje – pažintis su juo tęsiasi jau daugiau kaip 40 metų. O dar (tai svarbiausia) jis – prisiekęs žvejys ir ne mažiau prisiekęs medžiotojas. Tai Arūnas Garmus (59 m.).
Prie garsiojo Rambyno kalno, netoli Nemuno, tekančio už poros kilometrų, augusį Arūną neabejotinai galima laikyti gamtos vaiku. Iš šešių, kaime Garmukais vadintų, brolių jis yra jauniausias. Trys iš jų – medžiotojai, tad Arūnas turėjo iš ko imti pavyzdį. Deja, trys broliai jau yra išėję amžinybėn (iš jų medžiotojas buvo Algis).
Neskaitant meškerių ir „kitų“ žuvims gaudyti skirtų priemonių, į paauglio rankas pakliūdavo ir brolių šautuvai. Gi nerašysi apie jo su tais šautuvais iškrėstas velniavas. Žinoma, broliams leidus, Arūnas yra ne vieną žvėrelį sumedžiojęs, o ir į medžiokles varovu nuolat ėjo.
Su draugais Nemune ir aplinkinių kaimų ežerėliuose bei tvenkiniuose įvairiausiais būdais gaudė žuvis. Paauglių trofėjais tapdavo net šamai, ką jau bekalbėti apie lydekas, karšius, starkius.
Paauglystės meteliai prabėgo greitai. Baigė Šilutės žemės ūkio technikumą, o vėliau atsidūrė Kantaučiuose (Plungės r.). Greitai apie visokius gamtinius jo sugebėjimus pasklido kalbos, tad vietiniai medžiotojai nusprendė vaikį priimti į savo gretas. Esą, geriau tegul bus tarp medžiotojų – tada netaps kokiu vietiniu brakonieriumi. Tiesa, iš karto teisėtai į medžiotojų klubą nepriėmė – juk reikia vis dėlto pasižiūrėti, kas per vaikis.
Pasižiūrėjo. Tapo medžiotoju – ir ne bet kokiu, o vienu iš klubo lyderių. Vėliau daugelį metų buvo klubo vadovas. Itin daug darbo įdėjo papildomai maitindamas žvėris, dirbdamas įvairius darbus prie klubo medžiotojų namo, statydamas bokštelius, rengdamas kultūrinius klubo narių susibūrimus. Daug kartų tapo sezono medžioklių karaliumi.
Neužmiršiu dienos, kai „laistėme“ jo įsigytą šautuvą. Pirkome jį Vilniuje, grįžęs į Plungę, Arūnas pakvietė užsukti. Tada dar gyveno nuomojamame name. Užsukome. Ant stalo atsirado butelis degtinės, užkandėlės. Tada neatkreipiau dėmesio, jog taurelės molinės, nepermatomos. Vis „į sveikatą“ ir palinkėjimai, kad šautuvas būtų taiklus. Sutvarkėme tą butelaitį ir išvažiavau namo.
Po kelių dienų su žmona vėl užsukome į svečius. Šįkart jau aš atsivežiau butelaitį. Arūnui įpyliau taurelę ir palinkėjau – „į sveikatą“. Priėjusi jo žmona Vilė pasakė, jog Arūnas visai negeria. Aš prieštaravau – juk butelį kartu išgėrėme. „Tai tu išgėrei, o jis visai negeria“, – patikino Vilė.
Pasirodo, tikrai! Jei kokią taurelę išlenkia – tris dienas vemia. Tad visai atsisakė alkoholio. Dar vienas jo brolis irgi toks pat. Pajuokausiu: o kiti broliai ir už tuos du išgeria… Visai negeria brolis Alvydas, kuris neretai iš Tauragės atvažiuoja į mūsų Kontaučių klubą pamedžioti.
Ko jau ko, o medžioklinių nuotykių Arūnas yra patyręs daugybę. Nepamiršiu, kai kartą Truskavos (Kėdainių r.) medžiotojai paprašė atvažiuoti ir išgaudyti bebrus, nes patys nemokėjo, neturėjo tam reikalingų įrankių, šunų. Mat, jei neišgaudys bebrų, ūkininkas uždraus medžioti jo valdose.
Nuvažiavome. Bebrynai keli, tad darbo daug, teks nakvoti. Jau pirmąją dieną, regis, sugavome šešis bebrus. Visą dieną slampinėjome palei bebrų užtvenktus kanalus ir nedidelį upelį. Vakare – pirtelė. Nepatikėsite – nuo Arūno nurinkome net 17 erkių! Iškart atėjo mintis: erkės žino, koks kraujas švaresnis, juk Arūno kūnas nė lašo degtinės nėra gavęs.
Ne mažiau įsimintinos ir mūsų žvejybos. Daugybę kartų meškeriojome Platelių ežere, įvairiuose tvenkiniuose. Kur dar Kuršių marios, Baltijos jūra, Nemunas, Skirvytė, Atmata. Nusibosta Lietuvos vandenys – atsiduriame Latvijoje. Per Liepoją iš netoli esančio Liepojos ežero iki Baltijos jūros į uostą driekiasi iškastas, beveik šimto metrų pločio laivybai pritaikytas kanalas. Jis skiria Liepojos senamiestį nuo naujamiesčio, tad pačiame mieste ne kartą gaudėme stintas. Žiemą ant ledo ten žvejys prie žvejo ir nemažai jų iš Lietuvos.
Itin įsimintina buvo žvejyba Nemune. Pavasaris. Nemunas „kapitaliai“ ištvinęs – iki pat asfaltuoto Jurbarko–Šilutės kelio. Kito kranto nematyti, aplink jūra ir tiek. Arūno brolis pasikinkė Bėruką ir per vandenį važiavome link kažkokios kalvelės. Tas Bėrukas turbūt daugybę kartų vandeniu yra vežęs žvejus link pagrindinės upės. Brido jis iki papilvės, neretai ir giliau, ir tiksliai žinojo, kur kelelio pakraštys.
Įsikūrėme ant tos nedidelės kalvelės. Užkūrėme laužą – degė lyg jūroje. O jau karšių kibimas neišpasakytas – tada dar nebuvo jokių draudimų, tad trise per kelias valandas prigaudėme bemaž pilną vonią. Aš nustebęs! Žino tie vietiniai, kur žuvelės būriuojasi.
Tiek tų medžioklių, tiek tų žūklių, kad vis pagalvoju, kaip tos mūsų žmonos apsikenčia ir neveja mūsų iš namų. Vienintelis mūsų pasiteisinimas – ne restorane sėdime. Tiesa, į kulinariją linkęs Arūnas vos ne restoraną su medžioklių bendražygiais ir namuose padaro. Buvo net tokių kartų, kai pakvietė ir pavaišino keptomis šerno sėklidėmis. Daug kartų vaišino kokiu retesniu patiekalu su žvėriena. „Restoraną“ gerai papildo jo arbata, kurios pavadinimas – „Iš pakanalio“. Nueina prie kanalo, tekančio už jo namo, ir priskina įvairių žolelių – tikrai nepaprasto skonio ta jo arbatėlė. Parėjęs iš pakanalio pasakoja, jog pakėlė ančių pulkelį, o kartais net ir lapė nubėga – ir tai beveik pačioje Plungėje.
Daugybę metų Arūnas turėjo laikų veislės šunų. Šernų tada buvo daug ir toms laikelėms darbo netrūko. Dabar jau nebeturi, nes šuneliai baigė savo gyvenimus, o jis pats laikinai dirba Prancūzijoje, laivo statyboje, kur yra tiekėjas ir kai kurių darbų organizatorius. Tačiau neretai tiesiog mole įmerkia meškeres ir gaudo ungurius arba jūroje žvejoja, ar dar į kokią upę nusigauna.
Parvažiuoja per elnių rują ar šiaip porai savaitėlių. Be to, toje Prancūzijoje jam nėra medžioklės, tad jau suka arklius į namų pusę.
Turbūt nėra medžiotojo, kurio nedomintų tauriųjų elnių medžioklė. Daug jų Arūnas yra sumedžiojęs. Paskutinis krito pernai ir komisija pagal išmatavimus jo sumedžioto elnio ragus įvertino sidabro medaliu. Po respublikinės parodos tas medalis ir bus įteiktas.
„Buvo gal tik trečia ar ketvirta diena, kai parsiradau iš Prancūzijos ir iškart – į elnių medžioklę. Jau žinojau, jog elniai rujoja. Įdomiausia buvo, jog nuėjau į vieną iš savo pagrindinių bokštelių žvėrims tykoti, o tas jau anksčiau mano matytas ir suplanuotas sumedžioti maureklis prie jo gulėjo – pakilo ir nubėgo.
Ką darysi, žinau, kur jo rujos vieta, tad neskubėdamas ir slampinėju pamiške. Toje vietoje didelis kirtimas. Pamačiau, jog praėjo kelios patelės. Neskubėdamas įsitaisau ant vėjovartos išversto medžio – turėtų užmauroti ir tada tiksliai žinosiu, kur jis. Ten, kirtime, dar yra pelkė. Įsižiūrėjau, jog iš vandens kyšo ragai – turškiasi elnelis. Kaip jis ten atsirado, net nesuvokiu, juk aš pro tą pelkę atėjau. Kaip jis nepajuto…
Šauti negaliu, nes jis guli ir niekaip dar nenustatau, ar medžiotinas, ar būtent tas. Gal kokį pusvalandį jis pelkėje pragulėjo. Tada atsistojo – tas pats! Išlipo iš pelkės ir traukia į mano pusę. Pasisuko šonu ir… šūvis. Po šūvio atbėgo beveik prie pat ir nugriuvo“, – apie paskutinio elnio medžioklę pasakoja Arūnas. Taikliu šūviu jis pradėjo ir naują šių metų medžioklės sezoną – sumedžiojo stirniną.
Nuo 1984 metų medžiojantis ir taiklumu pasižymintis Arūnas jau yra sukaupęs įspūdingą trofėjų kolekciją. Bene daugiausia joje stirninų ragų. Nesusigundė būsimaisiais medaliais, bet neabejoju, ne vienas vertas tokio apdovanojimo. Tiesa, kai kurie trofėjai medaliais vis dėlto įvertinti.
O štai su vilku jam nepasisekė – šovė, sužeidė, bet taip ir nepavyko surasti. Tad Lietuvos Didysis trofėjų penketas – dar tik svajonėse.
Brolis Alvydas iš Tauragės dažnai atvažiuoja pas mus pamedžioti. Jiedu su Arūnu gaudo bebrus, ypač, kai yra priversti tai daryti dėl kaimo žmonių keliamo triukšmo, nes bebrai užtvenkė kanalus. Juk ne kartą yra buvę, kad gyvuliai, įsmukę į bebro urvą, susilaužė kojas. Daugybę kartų mes su juo ir kitais bendražygiais medžiojome bebrus, „vargome“ urvuose gaudydami usūrinius šunis.
Medžiotoju tapo ir Arūno žentas Gintas. Na, o jo aštuonmetis sūnus Marijonas kaip prisvilęs ir vis pas senelį: tai ragus kartu apžiūrinėja, tai tvarko meškeres – ruošiasi žūklei. Medžioklė jam dar ateityje, bet jau ne sykį patikino, jog bus medžiotojas!
Neabejoju, kad ir kitas Arūno anūkas Adomas paseks senelio pėdomis. Tik vaikis gyvena Klaipėdoje ir ne visada pakliūna į Plungę. Jei nuo mažens domisi gamta, medžiokle, žūkle – tai anūkai blogais žmonėmis neužaugs. Kaip būtų puiku, jei mokykloje nors retsykiais būtų pamokų apie medžioklės būtinumą. Tikrai sumažėtų nusiteikusiųjų prieš medžioklę.
Na, niekaip nepasakysi, jog mūsų medžioklinis ir žvejybinis gyvenimas neįdomus. Jei sudėtume krūvon visą kartu žūklėse ir medžioklėse praleistą laiką, būtų neįtikėtinas laikotarpis.
Kur dingsta auksiniai trofėjai, 1000 dubenėlių mėsos ir bendrystė. Pokalbiai apie medžioklę #80
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
