Dar truputį, ir bus metai nuo tada, kai šuo atėjo į pasaulį. Mažųjų veislių šunys jau beveik visiškai subrendę, vidutinių ir didelių veislių šuniukams prireiks dar metų ar dvejų, kad jie visiškai subręstų tiek fiziškai, tiek psichiškai. Darbas tęsiasi, ir svarbu nesugadinti gamtos duotų gebėjimų ir instinktų, kartu stiprinant socialinius įgūdžius ir paklusnumą.
Mano šuo jau dirba
Tokią išdidžią frazę teko išgirsti iš daugybės medžioklinių šunų šeimininkų. Ir tai beveik visada tiesa. Savo fizinių galimybių ribose šuniukas gali dirbti jau nuo 4–5 mėnesių amžiaus. Žinoma, ne kovoti su barsuku oloje arba, kaip kai kuriems medžiotojams atrodo esant gražu, kabintis ant šerno kaklo, tačiau daryti tai, kam veislė yra skirta, šuniukas gali. Bėgti per mišką medžioklėje su varovais, sekti paprasčiausiais kraujo pėdsakais, jei sutampa, kad paukščių medžioklės sezono metu šuniui sukanka tie penki šeši mėnesiai, galima ir paskui paukštį nuplaukti, bet visur reikia atsižvelgti į šuns gebėjimus ir sąlygas bei šeimininko prioritetus.
Daugelis žino, kad aš turiu veimaranerį – didžiausią ir labiausiai užsispyrusį iš paukštšunių. Šiai veislei būdinga tam tikra arogancija ir užsispyrimas. Viena iš problemų yra ta, kad dėl per didelio spaudimo šuo gali visiškai prarasti susidomėjimą konkrečia veikla, nebesuprasti komandos ar nebeatlikti darbo. Su tuo susidūriau augindama pirmus du šios veislės šunis.
Pagrindinis universalaus paukštšunio ar siauros specializacijos (seteriai, anglų pointeris) paukštšunio instinktas ir bruožas yra būdinga poza prie paukščio – pakelta letena ir paukščio buvimo vietos kryptimi pasukta nosis. Tai vadinama pointu. Dauguma medžiotojų ir veisėjų moko šuniukus taip stovėti nuo pirmųjų mėnesių, neleidžia paukščio gaudyti ir tvirtai stabdo, jei šuo bando tai daryti. Tokią praktiką su pirmaisiais dviem taikiau ir aš.
Pernai į mūsų šeimą iš Prancūzijos veislyno atkeliavo šuniukas, kurio šeimininkė turi didelę veimaranerių veisimo patirtį, o jos požiūris į šuniukų ruošimą yra visai kitoks. Ji intensyviai dirba su šuniukais nuo 1,5–2 mėnesių, siūlydama jiems gamtoje rasti putpeles ar kurapkas ir leisti jas pagauti.
Kai vasaros pabaigoje pradėjau dirbti su savo veimaraneriu, supratau, kad pozos nėra, bet yra didžiulis azartas. Ilgai analizuodama situaciją, konsultuodamasi su šunų augintoju ir kitais patyrusiais paukštšunių treneriais, supratau, kad mano nerimas nėra pagrįstas ir toks prancūziškas požiūris gali būti net teisingesnis. Tuoj paaiškinsiu kodėl.
Iki pusantrų metų šuo yra žalias jauniklis. Jo psichika ir intelektas nesubrendę ir lengvai paveikiami tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Iš pažiūros naudingas spaudimas treniruojant ar medžiojant gali sukelti atsisakymą dirbti, susidomėjimo dingimą ar net užduoties, įrašytos veislės genuose, baimę.
Šunų charakteriai skiriasi. Vieno medžioklės azartas toks didžiulis, kad niekas negali jo išjungti, o kitam trūksta spaudimo, noro ar energijos. Auksinė taisyklė sako, kad sustabdyti pernelyg azartišką šunį nėra sunku, bet uždegti tingų – beveik neįmanoma. O šį lėtumą šuo gali įgyti genetiškai, dėl netinkamo ar per ankstyvo darbo krūvio. Kaip sakė veimaranerių veisėja Prancūzijoje: „Iki metų aš šuniukų visai nespaudžiau. Jokių griežtų stabdančių komandų, jokių rimtų bausmių, jokių rimtų krūvių ir reikalavimų medžioklėje ar treniruotėje.“ Ir dabar aš suprantu, kad tai teisinga. Žvelgdama į patirtį su ankstesniais dviem šunimis suprantu, kad medžioklės azartą jiems pakeitė paklusnumas komandoms. Tai ryškiausiai matyti dirbant lauke, kur šuniui plačiose pievose reikia surasti paukštį, zuikį ar lapę. Paukštšuniui dideliu greičiu, zigzagu prieš vėją reikia apieškoti lauką bėgant į vieną ir kitą pusę nuo šeimininko šimtą ir daugiau metrų. Ir tai reikia padaryti greitai ir drąsiai. Šis jaunas šuo tai daro ir jo nereikia skatinti!
Dabar ateina pavasaris – jaunų šunų darbo bandymų metas, tad dabar pradėsime dirbti prie sustojimo ir pozos, nes, kaip sakė veisėja, azartišką šunį pristabdyti nėra sunku.
Paklusnumas
Paklusnumo komandos, pavyzdžiui, Šalia, Stop, Pas mane, Sėdėk, Gulėk, Lauk, turėtų būti praktikuojamos kasdien. Pasivaikščiojimų metu, namuose, miesto aplinkoje tam reikėtų skirti nuo penkių iki dešimties minučių kiekvieną dieną. Be prievartos ir sunkių valandų valandas trunkančių treniruočių. Medžioklinis šuo nėra policijos tarnybinis šuo, kurį reikia reguliariai mokyti.
Svarbiausia yra kontaktas su šunimi, pagyrimas laiku (per porą sekundžių duodamas skanėstas ar žaislas) ir lygiai taip pat laiku atlikta korekcija. Vienų metų šuniui jau seniai žinomos visos komandos, o jei šis jų nevykdo, tai tik dėl nenoro ar spyriojimosi. Pažymėtina, kad korekcija reiškia lengvą pavadėlio timptelėjimą, griežtesnį žodį ir žvilgsnį, bet ne fizinę bausmę.
Erotinės išraiškos
Kūno judesiai, kuriuos patinas atlieka poruodamasis, būdingi abiejų lyčių šunims, ir tai ne visada, tiksliau, beveik niekada nerodo seksualinio polinkio. Pavadinkime tai užšokimu. Nepriklausomai nuo veislės ir lyties, šunys linkę užšokti ant šeimininko kojos, kito šuns, katės, triušio ar svetimo žmogaus. Nepriklausomai nuo to, ar tai vyksta žaidžiant, susipažįstant ar aiškinantis santykius, tai yra dominavimo ženklas. Šuo ar kalė taip parodo, kad yra pranašesnis už kitą šunį ar žmogų, ir bando iškovoti aukštesnę poziciją gaujoje. Ir visai nesvarbu, ar tai šeima, ar pasivaikščiojimo draugų kompanija. Šunys visada kovoja dėl geresnės vietos hierarchijoje, nes gamtoje nuo to priklauso ne tik galimybė gauti geresnio maisto, bet šunų šeimos gyvūnams – ir poravimosi galimybė. Laukinių šunų ar vilkų gaujoje poruojasi tik vadovaujančioji pora.
Ką tai reiškia žmogaus ir šuns santykiuose? Pirmiausia ir svarbiausia, ką reikia turėti omenyje – žmogus diktuoja viską, o šuo neturi daryti nieko, ko žmogus neleidžia. Bet koks dominuojantis elgesys šeimininko akivaizdoje turi būti sustabdytas ir šuniui reikia parodyti, kad taip elgtis negalima. Metų sulaukusiam šuniukui toks elgesys jau galėtų būti būdingas. Ką daryti? Kiekvieną kartą, kai šuo bando užšokti, apkabinti letenomis kitą šunį ar žmogų, reikia tvirtai paimti jį už pakarpos, šiek tiek pakelti arba papurtyti ir tvirtai pasakyti draudžiamąją komandą: Fu, Ne ar pan. Jei situacija vyksta namuose, šunį reikia nusiųsti į vietą, jei lauke – liepti būti šalia ir ramiai.
Kaip parodyti savo pranašumą šuniui
Labai svarbu nustatyti gaujos vaidmenis. Tai padeda nustatyti ribas ir tikslus, lengviau valdyti ir mokyti šunį. Svarbiausias yra šeimininkas, kuris šunį maitina, moko ir su juo medžioja. Tada seka kiti suaugusieji ir vaikai. Jei yra kitų augintinių, jie hierarchijoje taip pat yra aukščiau nei šuo. Jei namuose yra kitas šuo, pavyzdžiui, vyresnis, mažesnis, silpnesnis, jis taip pat turėtų būti pozicionuojamas aukščiau nei naujas. Šią tvarką nustato ir prižiūri šeimininkas – gaujos alfa.
Štai keletas kasdienių patarimų, kurie leis šeimininkui be vargo išlaikyti savo gaujos vadovo statusą šuns akyse.
• Nuo pirmo šėrimo mokyti šunį, kad maistą jis gaus tik įvykdęs komandą. Galima naudoti komandas Sėdėk, Gulėk, Lauk. Tik šeimininkui leidus šuo gali pradėti ėsti. Kuo vyresnis šuo, tuo ilgiau galima liepti jam laukti.
• Dubenyje negalima palikti maisto. Laukinėje gamtoje gaujoje geriausiai maitinasi alfa, kuris visada pirmas prieina prie maisto ir nurodo, kada ir kas ės kitas. Jei šuns dubenėlyje visada yra maisto, jam pasidaro savaime suprantama, kad jis turi visus privalumus, nes laisvai gali gauti maisto. Jei maistą pagal grafiką duoda šeimininkas, šuo automatiškai daro prielaidą, kad šeimininkas yra alfa, nes jis atsakingas už tai, ar šuo ės, ar ne.
• Įeidamas ir išeidamas iš namų šuo turi sekti paskui šeimininką. Jis neturi šokinėti ir stumdytis prie durų, kad pirmasis išskristų vos jas atidarius. Ramiai ir griežtai šunį reikia pastumti šalin, net palaukti, kol jis nusiramins, ir išeiti pro duris leidžiant šuniui sekti.
• Rekomenduojama pačioje pradžioje šuniuką išmokyti nelipti ant minkštų baldų. Jei norisi, kad šuo vis dėlto ateitų palaikyti kompanijos žiūrint filmą ant sofos, galima išmokyti, kad tai daryti galima tik pagal šeimininko komandą. Tai taip pat parodys šuniui, kad jis niekam nevadovauja.
11–12 mėnesių amžiaus ar net anksčiau šuo gali pradėti rodyti nepaklusnumą ir spyriotis vien siekdamas pasipriešinti šeimininko autoritetui. Nuoseklus vengimas vykdyti komandas, šeimininko ignoravimas yra nepaklusimas. Pavyzdžiui, po komandos Ateik čia šuo ne iš karto pribėga prie šeimininko, o pradeda uostinėtis, žymėti teritoriją, demonstratyviai nusisuka ir nubėga kita kryptimi… Galbūt atėjo metas rimtai korekcijai.
Apie tai jau kažkada esame rašę, bet verta pakartoti. Yra būdas, kaip šuniui labai rimtai parodyti žmogaus pranašumą. Tai nėra fiziškai traumuojantis įvykis, bet psichologiškai gana rimtai paveikia šunį ir keičia jo požiūrį į šeimininką. Gali užtekti net vieno karto, kad šuo susidarytų neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Kaip dominuoti šuns atžvilgiu
Visų pirma, reikia suprasti, kad tai rimtas žingsnis ir jį reikia daryti tik tada, kai aišku, kad šuo išdyko ir tapo nevaldomas. Antra, jei nuspręsta tai padaryti, negalima to mesti pusiaukelėje. Procesas gali pareikalauti pusvalandžio ir net daugiau – reikia turėti omenyje, kad užtruks. Trečia, tai turėtų būti daroma tik esant rimtai priežasčiai, pavyzdžiui, ryškiam nepaklusnumui, nuolatiniam atsisakymui vykdyti komandas, pabėgimams ar kažkam kita. Ir ketvirta, tai turi būti daroma be neigiamų emocijų, ramiai, net su meile. Vidinė ramybė, kurią šuo taip pat gerai pajus, padės nepakenkti savo medžioklės kompanionui.
Šunį reikia paguldyti ant šono. Viena ranka ant kaklo, kita ant mentės. Gali tekti atsisėsti raitomis, kad sulaikytumėte šunį, nes jis pradės priešintis. Jis gali cypti, bandyti įkąsti, raitytis ir veržtis lauk. Čia svarbu išlaikyti meilų požiūrį, kad šuo neišsigąstų iš tikrųjų. Būtina priversti jį ramiai gulėti ant šono. Bandymai išsiveržti gali kartotis, bet to negalima leisti. Šuo turi likti gulėti.
Praeis kažkiek laiko ir šuns letenos atsipalaiduos. Jis gali pradėti drebėti, bet tai dėl streso ir nereikia kreipti dėmesio. Reikia palaukti, kol šuns kūnas visiškai atsipalaiduos, galva ramiai gulės ant žemės, letenos ir uodega atsipalaiduos. Kažkuriuo momentu šuo giliai įkvėps ir atsidus kaip prieš užmigdamas. Gal net užsimerks.
Kuo labiau šuo atsipalaiduoja, tuo lengvesnis ir švelnesnis turėtų būti šeimininko prisilietimas. Galima švelniai ir lėtai glostyti šuns pečius ir nugarą. Jei šuo visiškai ramus, galima nuimti rankas, toliau tupint šalia jo, šiek tiek persisvėrus virš šuns. Idealiu atveju tokioje ramioje pusiausvyroje turėtų praeiti apytikriai penkios minutės. Tada galima ramiai paliesti šunį, pagirti, paglostyti ir paleisti. Galima pažaisti, duoti skanėstą ir tęsti pasivaikščiojimą.
Toks žingsnis privers šunį viduje iš naujo įvertinti savo vietą būryje ir ambicijas. Tai neabejotinai pakeis šuns požiūrį į šeimininką, padarys jį paklusnesnį ir dėmesingesnį žmogaus nurodymams.
Krūvis
Sulaukęs vienų metų šuo jau turi daug energijos bei jėgų ir jau daug labiau išdrąsėja. Didelių veislių šunų skeletas ir jungiamieji audiniai taip pat būna beveik visiškai susiformavę. Tai reiškia, kad galite pradėti didinti krūvį, kad šis būtų didesnis nei kasdieniai pasivaikščiojimai.
Su vienų metų šunimi galima pradėti bėgioti ar važinėtis dviračiu porą kartų per savaitę. Iš pradžių tai gali būti ir pora kilometrų, o ateinančiais mėnesiais atstumas gali būti padidintas, iki dvejų metų pasiekus dešimt kilometrų porą kartų per savaitę. Tai padės paruošti šunį medžioklės krūviui ir suteiks jo kūnui ištvermės bei jėgų, o šeimininkui sutaupys ilgą pasivaikščiojimą, kurio reikia norint nuvarginti jaunąjį darbininką, kad namuose įsivyrautų ramybė.
Intelektinis krūvis
Visi medžiokliniai šunys yra protingi. Kai kurie gali būti pernelyg užsispyrę ir nepriklausomi, tačiau vis tiek jų smegenys tebeturi didelį potencialą. Norint juos įdarbinti, reikia nuolatinės naujos patirties ir veiklos. Tai pasivaikščiojimai naujose vietose, nauji treniruočių ir medžioklės būdai, naujos pažintys su šunų gentimi, socializacija skirtingomis sąlygomis. Tai priverčia šuns smegenis dirbti, teikia patirties, pasitikėjimo savo jėgomis ir vidinės ramybės, nebūdingos vienodoje aplinkoje laikomiems šunims.
Kaip alternatyva kartais praverčia intelektiniai žaislai – savadarbiai ar įsigyti daiktai su paslaptimi, ypatinga užduotimi, paslėptais skanėstais ir kitais įdomiais dalykais.
Fiziologija
Artėjant vienų metų amžiaus ribai galima pereiti prie maitinimo du kartus per dieną.
Šuns dantys būna beveik visiškai išdygę ir jiems galima duoti darbo – graužti kaulus. Tada nereikės galvoti apie dantų akmenų problemą.
Reikia nepamiršti nukirminti. Tai daryti reikia du kartus per metus, ypač, jei šuniui duodama žalios sumedžioto žvėries mėsos.
Šuo būtinai turi turėti savo vietą, kurioje jis galėtų patogiai ir ramiai ilsėtis, nes jam reikia iki aštuoniolikos valandų miego.
