Medžioklėje žmogus retai yra nematomas. Priklausomai nuo oro sąlygų, apšvietimo, reljefo ir kraštovaizdžio struktūros, medžiotojas gali išnaudoti aplinkos teikiamus pranašumus ir tam tikru mastu maskuoti savo buvimą. Šviesa, šešėliai, fonas ir augmenija gali padėti susilieti su aplinka, tačiau tai nevisada reiškia, kad gyvūnai žmogaus nepastebi. Norint medžioti sąmoningai ir saugiai, būtina suprasti laukinių gyvūnų jutiminius gebėjimus, ypač jų regą. Daugeliui rūšių lemiamas veiksnys yra ne detalės, o siluetas ir judesys, kurie net iš didelio atstumo gali išduoti žmogaus buvimą.
Plėšrieji paukščiai, ypač ereliai, pasižymi bene galingiausia tolimąja rega visame gyvūnų pasaulyje. Erelio regėjimo aštrumas gali būti iki penkių kartų didesnis nei žmogaus, todėl jis geba pastebėti didelius judančius objektus iš itin didelio atstumo. Idealiomis sąlygomis atviroje vietovėje, esant geram apšvietimui ir judėjimui, erelis gali vizualiai atpažinti žmogaus dydžio figūrą beveik iš trijų kilometrų atstumo. Dėl to šie paukščiai yra išskirtiniai medžiotojai ir stebėtojai, kurių pagrindinis jutimas yra rega, o ne uoslė.
Pelėdos dažnai klaidingai laikomos tolimosios regos plėšrūnėmis, tačiau iš tikrųjų jos yra prisitaikiusios prie silpno apšvietimo sąlygų. Didelės akys ir itin šviesai jautri tinklainė leidžia joms puikiai matyti auštant, temstant ir naktį. Vis dėlto jų regėjimas dideliais atstumais yra ribotas. Realistiškai pelėda žmogų gali vizualiai pastebėti maždaug 0,5–1 kilometro atstumu, ypač jei objektas juda.
Vilkai dažnai vaizduojami kaip gyvūnai, turintys labai stiprų regėjimą, tačiau tai neatitinka tikrovės. Jų pagrindiniai jutimai yra uoslė ir klausa, o ne rega. Vilkų regėjimas yra panašus į žmogaus arba net šiek tiek silpnesnis, nors jie puikiai fiksuoja judesį. Vizualiai vilkas žmogų gali pastebėti maždaug 300–600 metrų atstumu. Toliau svarbiausiu orientyru tampa kvapas.
Meškos taip pat dažnai neteisingai vertinamos. Nepaisant didelio kūno dydžio ir budrumo, jų regėjimas yra gana prastas. Daugelis susidūrimų, kuriuos žmonės laiko stebėjimu iš tolo, iš tiesų vyksta dėl išskirtinai stiprios uoslės, o ne regos. Vizualiai meška paprastai pastebi žmogų tik iki maždaug 500 metrų atstumo, tačiau kvapą palankiomis sąlygomis gali užuosti net už kelių kilometrų.
Elnių akys turi plačius, horizontalius, plyšio formos vyzdžius, kaip matyti aukščiau pateiktame vaizde. Tokia forma leidžia įleisti daugiau šviesos nei žmogaus vyzdžiai, ypač esant prastam apšvietimui, kai jie dar labiau išsiplečia. Tai taip pat svarbu judesiui aptikti plačiame, horizontaliame regos lauke, būtent ten, kur dažniausiai gali pasirodyti pavojus.
Nors tokia vyzdžių forma padeda stebėti didesnę aplinkos dalį, dėl to nukenčia vaizdo ryškumas. Normali žmogaus rega yra 20/20, o elnių rega dienos šviesoje siekia maždaug 20/60. Tai reiškia, kad elniai detales mato prasčiau nei žmonės, tačiau esant maždaug iki 100 metrų atstumui jie geba pakankamai aiškiai įžvelgti siluetus ir atpažinti žmogų kaip konkretų objektą.
Jei elnias ilgai žiūri viena kryptimi ar, atrodytų, tiesiai į žmogų, tai nereiškia, kad jis mato smulkias detales. Dažniausiai gyvūnas analizuoja bendrą formą, judesį, laikyseną ir elgseną, bandydamas suprasti, ar priešais esantis objektas kelia grėsmę. Toks stebėjimas yra elnių išgyvenimo strategijos dalis, leidžianti priimti sprendimą likti vietoje ar sprukti.
Šių faktų supratimas padeda formuoti pagrįstą požiūrį į laukinius gyvūnus, skatina saugumą ir mokslu paremtą pažinimą, o ne baime grįstus mitus. Šaltinis čia
Vilkai per žingsnio atstumą, lūšis prie namų, meška mieste ir stirnos išpuolis. Miško naujienos #18
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
