Pas mus medžioti lanku draudžiama, bet kai kuriose šalyse tai leidžiama, kad ir visai netolimoje Estijoje. Šį kartą pasakosime apie medžioklę Italijoje, kur pagrindinis veikėjas vyko su kamera, nes geriausiai medžioklę nufilmuoti gali tik kitas medžiotojas, suprantantis, ką ir kada kolega daro.
Verona yra ne tik miestas, kur savo meilės audras patyrė Romeo ir Džuljeta, – jos apylinkėje gyvena ir medžioja Italijos lankininkai. Ten rudenį vyko ir Latvijos lankininkų medžiotojų asociacijos įkūrėjas Janis Kliavinis, kad nufilmuotų, kaip lanku medžioja rusų laidos Ochota i rybalka vedėjas Sergejus Bešencevas.
Lankus gaminasi patys
Italija yra viena iš keturiolikos Europos Sąjungos šalių, kur leidžiama medžioti lanku. Vyrai, pas kuriuos vyko Janis, mieliau puoselėja protėvių metodus ir medžioja ne moderniais lankais, o gamina juos patys – sodina ir augina medžius, kurie bus skirti lankams meistrauti. Sunku kalbėti apie medžioklės normas Italijoje, nes kiekvienoje provincijoje jos skirtingos ir konkrečių vietų medžioklės taisyklių nežino net patys italai. Vis dėlto lankininkai Italijoje neskuba krautis mėsos kilogramais, jie medžioja tam tikrais laikotarpiais pagal medžiojamą rūšį. Pavyzdžiui, jeigu medžiojamos stirnos, tai tik tada, kai tai daryti efektyviausia, konkrečiu laiku, o ne ištisai diena iš dienos. Iki tol ruošiamasi, stebima, tiriama, kur ir kada gyvūnai vaikšto.
Medžioklėje lanku svarbi ir vidinė, ir išorinė švara
Janis tikrai nepatyrė to, kas paprastai rodoma užjūrio vaizdo klipuose – vaikomi ir bet kokia kaina bandomi sumedžioti gyvūnai. Jis šį medžioklės procesą apibūdina kaip ritualą, kur svarbi kiekviena detalė. Viskas prasidėjo nuo pirties, bet ne kokios modernios saunos, o pagal indėnų genties čerokių tradicijas. Pirčiai naudojami vulkaniniai akmenys, o įėjimas turi būti atsuktas į tinkamą pasaulio kryptį. Janiui padarė įspūdį tarpusavio komunikacija, kaip laikomasi ritualo, nieko nefilmuojama ir nefotografuojama.
Vienoje tokioje pirtyje susėdo keturi vyrai ir pradėjo valytis kūną bei sielą, nes, pasak Janio, medžioklėje lanku svarbi ir vidinė, ir išorinė švara. Išorinė, kad gyvūnas medžiotojo neužuostų, vidinė, kad užtektų jėgų ir kantrybės ilgai laukti laimikio. Kad geriau pajustų gamtą ir būtų kuo arčiau medžioklės vietos, vyrai net naktį praleido palapinėje, o šiuo metų laiku Italija nėra joks šiltas pietų kraštas. Kalnuose lapkritį buvo ir truputėlį sniego. Gamta, laužas – romantika. Aišku, ir sunkumai, bet jie tik užgrūdina.
Kalnuotoje apylinkėje medžioklės stilius gerokai skiriasi nuo to, prie kurio esame įpratę mūsų kraštuose. Tam tikra prasme net paprastesnis, nes reljefas apriboja gyvūnų judėjimą, jį lengviau stebėti ir fiksuoti. Po pietų lankininkai rinkosi medžius, į kuriuos lips su lipyne (angl. treestand) tykoti, o iš ryto vyko į kalnus medžioti sėlinant.
Šūvio nuotolis – 15 metrų
Janis pasakoja, kad medžioklėje sėlinant su lanku svarbi vėjo kryptis, bet užvis svarbiausia pirmam pamatyti gyvūną, prieš jam pamatant tave. Tada galima sugalvoti strategiją, kaip prieiti prie gyvūno šūvio atstumu. Reikia iš karto pasakyti, kad šaunant lanku – klasikiniu, ne moderniu – nuotolis vidutiniškai tėra apie 15 metrų. Italai matė ir tauriųjų elnių, ir danielių, bet nė vienas jų nebuvo šūvio atstumu. 50 metrų, kurie su karabinu yra vienas juokas net gyvūnui bėgant, lankui yra didžiulis nuotolis.
Jeigu gyvūnas stovi tokiu atstumu, lankininkas savo ginklo net nekelia, tik pasižiūri, kaip laimikis nustraksi šalin
Taigi rytinė medžioklė Italijos kalnuose nebuvo visai sėkminga. Kadangi kelionės grafikas buvo gana įtemptas, vyrams nepavyko iki galo pasimėgauti Italijos medžioklės skoniu. Vietiniai paprastai vyksta medžioti 7–10 dienų. Gyvena kartu palapinėje, esančioje netoli medžioklės objekto. Medžiojama individualiai, bet pirma atliekama ilga žvalgyba, tyrinėjant, kaip gyvūnai juda.
Įdomu, kad medžioklės teisės Italijoje nepriklauso žemės savininkui, o reglamentuojamos vietos savivaldybės. Jos nustato, kas ir kaip konkrečioje teritorijoje medžioja, ar tai būreliai, ar sąjungos, suteikiami ir individualūs leidimai. Šėryklos derinamos su žemės savininku. Italijos medžiotojai, deja, Baltijos šalyse turi nekokią reputaciją, nes, pasak komercinės medžioklės organizatorių, jie šaudo viską, kas pasitaiko, kalbant apie paukščius. Janis paatviravo, kaip kartą turėjo tokių nemalonumų. Iš Italijos medžioti atvykusiems svečiams knygoje parodė, kuriuos paukščius medžioti galima, kurių ne, šie tik palinksėjo, bet vos tik per ančių medžioklę praskrisdavo strazdas, taip jis krisdavo žemyn. Todėl dažnai Italijos medžiotojai pas mus medžioti nepriimami.
Vis dėlto Janis pabrėžia, kad ne visi yra tokie patrakę. Janis ir Sergejus medžiojo kartu su architektu, kuris mokyklose savanoriškai moko šaudyti lanku, ir skautų vadovu, kuris jaunimą moko išgyventi miške turint tik peilį ir butelį. Janis šiek tiek pašiepia karštą italų temperamentą. Kai pasakojo jiems apie briedžių medžioklę, vienas italas parodė pašiurpusią odą, klausantis tolimųjų svečių medžioklės istorijų. Baltijos šalys ir Rusija italams atrodo kažkas nepaprastai egzotiška.
Medžioklė iš medžio
Į vakarinę medžioklę vyrai išvyko apie ketvirtą po pietų, bet, kad medyje galėtų praleisti ilgesnį laiką, reikia pasiruošti. Medžiotojai pasirenka medį, į kurį įsikelti lipynę. Tam geriau tiktų stotingos pušys, nes Italijoje medžiai nedideli, o ąžuolai šleivi ir kreivi. Keldami į medį lipynę, patys atsakingiausi medžiotojai pasiima vaistinėlę, nes lipant galima susižaloti, pavyzdžiui, įsipjauti pirštą į aštrų strėlės antgalį. Pasirengimą apsunkino tai, kad per medžioklę reikėjo filmuoti. Todėl Janis su kamera turėjo įsitaisyti arba virš Sergejaus, arba kokiame kitame medyje maždaug už dešimties metrų. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip sunku dviem vyrams saugiai ir patogiai įsitaisyti viename ne itin dideliame Italijos medyje. Taigi medžiotojai kaip varnėnai sulipo į medžius ir iki aušros tykojo laimikio, mat tamsoje lanku Italijoje medžioti draudžiama.
Medžiojant lanku svarbu mokėti užsimaskuoti, nes prie gyvūno reikia prieiti labai arti. Apskritai medžioklės lanku koncepcija yra tokia: vyrai įsitaiso į savo lipynes ir laukia, kol elniui pagaliau toptelės pasirodyti medžiotojo akiratyje. Vis dėlto, nors viskas labai paremta laime, iš gyvūnų takų ir kitų požymių galima nuspėti, kur laimikis praeis. Janį medžioklė lanku tuo ir žavi, nes gyvūnas prie medžiotojo turi priartėti labai intymiu nuotoliu, ne toliau kaip 20 metrų, taigi didžiausias įgūdis yra likti nepastebėtam. Štai medžiodamas šautuvu medžiotojas yra praktiškai pasirengęs iššauti bet kurią akimirką – lieka tik atidžiai, be staigių ir plačių judesių pasidėti ginklą ir nusitaikyti. Lanku priešingai: medžiotojas turi staigiai atlikti platų judesį – įtempti lanką, be to, taip, kad gyvūnas nepastebėtų. Todėl labai svarbu treniruotis ir sugebėti likti nepastebėtam. Be abejo, medžioti svetimu lanku irgi negalima, nes kiekvienam jis įtemptas skirtingai ir kitokia taikymosi uodegėlės padėtis. Kiekvienas lankas pritaikomas individualioms medžiotojo reikmėms.
Ši medžioklės rūšis įdomi ir tuo, kad keli medžiotojai gali susėsti beveik kas 50 metrų ir vienas kitam netrukdyti. Iššaunama strėlė nekelia triukšmo, gyvūnai galbūt sunerimsta, bet nepasprunka, todėl medžioklė nesutrukdoma kitiems kolegoms.
Pasak Janio, medžioklė lanku greičiau yra meditacijos būdas, nes rezultatyvumas gerokai mažesnis nei medžiojant šaunamuoju ginklu. Nors gyvūnų buvo pastebėta daug, iš trijų medžiotojų po keturių dienų tik Sergejus sumedžiojo vieną elniuką. Medžiojant karabinu laimikių būtų buvę daugiau. Iššovus visuomet reikia palaukti kokias 30–40 minučių, leisti gyvūnui ramiai nukraujuoti, kol nugaiš. Kadangi nėra smūgio ir skausmo šoko, po šūvio strėle gyvūnas niekada nelieka vietoje. Sergejaus šūvis buvo sėkmingas, pirmasis kraujo pėdsakas buvo rastas už 50 metrų, o jauniklis gulėjo dar už 20 metrų. Proga iššauti atsirado tik tada, kai pradėjo temti, beveik paskutinę akimirką, todėl ir Janis su savo kamera turėjo būti pasiruošęs. Svarbiausia šioje situacijoje žinoti, kaip mąsto kitas medžiotojas, kad nereikėtų be reikalo kontaktuoti ir taip pabaidyti gyvūnų.
Kalbėdamas apie savo safario nuotykį, Janis pasakoja pritildytu balsu, pagarbiai, galbūt todėl, kad pas mus ši medžioklės rūšis vis dar uždraustas vaisius. Pasak Janio, lankininku užaugama, nes ši medžioklė nėra tokia dinamiška ir intensyvi.
