Vieną gražų rudens vakarą Petras (vardas pakeistas) iš Biržų rajono nuėjo į mišką vilioti tauriųjų elnių. Jo būrelio plotai yra netoli Latvijos sienos, ten pat ir anksčiau pastebėtos rujos vietos. Visą vakarą kviesdamas medžiotojas žingsnis po žingsnio prisiviliojo patiną arčiau. Taip jau sutemus gyvūnas pasirodė priešais. Petras paleido vieną taiklų šūvį, elnias krito vietoje.
Čia prasidėjo įdomybės. Vos elniui kritus, iš priešingos palaukės pasigirdo žingsniai. Petras sukluso. Koks gyvūnas bėgtų prie medžiotojo po šūvio? Įsiklausė į žingsnių ritmą – žmogus! Ne pačiu galingiausiu žibintuvėliu Petras pašvietė ir lauke pamatė žmogų su ginklu, bėgantį link jo iš Latvijos pusės.
Tuomet pasidarė dar įdomiau – už nugaros pasigirdo dar vieno žmogaus žingsniai. Išeina, kad nieko nenujausdamas Petras įsikūnijo į tauriojo elnio kailį, nes antrasis latvis prie jo sėlino kaip prie žvėries. Matyt, abu pagalvojo, kad Petras yra taurusis elnias, ir rengėsi jį varyti vienas kito link. Nuskambėjus ginklo salvei, abu pagalvojo, kad kolegai pasisekė, ir kiekvienas atbėgo iš savo pusės prie įsivaizduojamo kritusio elnio. Akimirksniu visą vaizdą apšvietė itin galingas prožektorius. Pasidarė šviesu kaip dieną ir apylinkę buvo galima matyti beveik kilometro atstumu.
Petras sekė paskui abu pažeidėjus, bet nieko nepešė – abu latvių brakonieriai peršoko melioracijos griovį ir nubėgo į savo šalies teritoriją. Buvo girdėti, kaip abu įsėdo į automobilį ir paspruko. Petras nieko nebegalėjo padaryti.
Medžiotojas pripažįsta, kad, deja, pasienyje tai labai dažnas reiškinys. Du tris kartus per savaitę Lietuvos būrelių plotuose pasirodo brakonierių iš Latvijos. Taip pat latvių medžiotojai stato bokštelius netoli Lietuvos sienos ir rengia šėryklas, kur elniams išpila krūvą grūdų. Anot Petro, labai gaila, kad Lietuva ir Latvija neturi bendro kovos su brakonieriavimu plano ar bendradarbiavimo sutarties dėl veiksmų pasienyje.
