Kad gyvūnai labai greitai prisitaiko prie įvairių sąlygų, žino ir yra pastebėję daugelis, o kaip jie prisitaiko prie medžioklės metodų, yra išsamiau dar netyrinėtas klausimas. Medžiotojai apie tai sprendžia iš savo pastebėjimų.
Daugelis yra matę, kad gyvūnas atkreipia dėmesį į įvairius dirbtinius šviesos šaltinius, pavyzdžiui, jeigu kartą taip šauta į šerną, tai kitą kartą jis vargu ar stovės ramiai, jeigu šviečiama į akis. Kažkada manyta, kad žalios šviesos žibintai šernams netrukdo. Kaipgi! Išdresuoti gyvūnai slepiasi lapuose vos į juos ką nors paspiginus, nesvarbu, kokia spalva.
Šernai labai greitai suvokia, kad kažkas bandė juos privilioti kriuksint dirbtiniu trimitu. Vokietijoje kartą tai buvo labai mėgstama ir efektyvi medžioklės rūšis, kol šernai nustojo į žmonių kriuksėjimą reaguoti. Lapė taip pat – jeigu kartą suprato, ką reiškia žmogaus sukeltas kiškio klyksmas, į jį niekada nebeatsilieps.
Įdomus pastebėjimas, kad ir žąsys labai greitai perkanda, ką reiškia dirbtinis šauksmas, ypač jeigu naudojami draudžiami įrašai gyvūnams vilioti. Rusijoje šis būdas plačiai naudojamas žąsims medžioti, todėl jos suprato, ką jis reiškia. Kartą medžiotojas panaudojo šį neteisėtą viliojimo būdą, esą reikia išmėginti viską. Žąsys nedelsdamos įjungė stabdį ir nuskubėjo priešinga kryptimi. Medžiotojas nusprendė, kad jos atskrido iš Rusijos.
Valstybės medžioklės inspektorius pasakojo, kad apie tai, kaip medžioklės apylinkėje medžiojama, galima spręsti iš gyvūnų elgesio, kai automobiliu važiuoji per medžioklės plotus. Jeigu gyvūnai lauke toliau sau ganosi pravažiuojant automobiliui – viskas gerai, jeigu ne ir vos automobiliui sustojus kelkraštyje gyvūnas tepa slides, vadinasi, jis jau turėjo pamoką. Tai tik rodo, kaip greitai gyvūnai supranta, kas yra pavojus.
Nepagaunamos stirnos
Medžioklė su varovais yra gyvūnų gerai perkąsta medžioklės rūšis, nors, žinoma, ir jiems pasitaiko suklysti. Kaip pripažįsta daugelis medžiotojų, iš kvartalo išginti stirnas yra labai sunku, nes jos retai bėga į priekį, o klausosi, patyliukais pasišalina ir išsisuka nuo varovų. Daugybę kartų koks nors stirninas, atidžiai klausydamasis, kur eina varovai, kone užlipa ant medžiotojų, o juos pamatęs išsigąsta ir perkreipęs akis skuodžia šalin. Tokiais atvejais šauti nė nepagalvoji, nes iš baimės pasikeičia net gyvūno snukio išraiška, o vaizdas toks juokingas, kad šauti nekyla ranka.
Vienas patyręs medžiotojas kartą papasakojo nepaprastą įvykį. Stirninas ramiai išėjo iš kvartalo, pasislėpė po vienu nuverstu medžiu, palįsdamas po juo kaip į urvą. Šis būdas buvo toks efektyvus, kad ten pat netoli prabėgęs taksas gyvūno nepastebėjo. Medžioklinis šuo pralėkė pro šalį visiškai jo nesuuosdamas. Būna ir taip!
Didžiausias malonumas ir fantastiškiausias nuotykis yra stirnų medžioklė vasarą. Medžioklėje su varovais stirnos šaudomos retai. Vasarą vilioti patiną yra puikus nuotykis, taip pat stirnas ir stirniukus galima medžioti tykant. Iš šių metų medžioklės su varovais sezono ir pastebėjimų galima daryti išvadą, kad daug kur stirnų populiacija yra atsigavusi, galbūt ne tiek, kiek prieš kokius ketverius metus, bet jų pastebima vis dažniau.
Apsukrūs šernai
Vis dažniau įsitikinama, kad gyvūnai supranta, kada į mišką ateina medžiotojas. Šią teoriją dar reikia įrodyti, bet aišku viena – gyvūnas žino, kad miške yra žmogus, kad ir koks tylus jis būtų. Neretai atrodo, kad visi briedžiai, elniai ir šernai tik sėdi ir juokiasi krūmuose, kol bandome tylomis eiti mišku.
Teorija labai paprasta. Grybautojai ir poilsiautojai miške nėra tylūs. Be to, jie gyvūnų nešaudo ir sąmoningai nevaro, o štai medžiotojai juos varo, bet yra tylūs. Vadinasi, jeigu miške yra triukšmingas žmogus, gyvūnui pavojaus nėra, todėl regis, kad ir medžiotojams reikėtų kelti daugiau triukšmo, tada ir gyvūnai nespruktų. Bet tai tik teorija. Kalbant apie šernus, praktiškai įrodyta, kad jie nemoka skaičiuoti.
Jeigu medžiotojas vienas pats nueina į bokštelį, dažnai šernų jis nematys, nes apsukruoliai tik guli kelkraštyje ir klausosi: taip, ką tik vienas nuėjo ir negrįžo. Dėl to yra senas pokštas, kad į bokštelį reikia pasiimti uošvienę ir po pusvalandžio išsiųsti namo. Tada šernas galvos: prie bokštelio nuėjęs žmogus grįžo atgal. Šis būdas iš tiesų yra pasiskolintas iš Rusijos, kur taip ne vienas lokys buvo apgautas, nes ir lokiai dar neišmoko skaičiuoti.
Girdėtas pasakojimas, kaip šernai vienam medžiotojui apdūmė akis. Jie reguliariai išėsdavo visas ėdžias, bet kai medžiotojas ateidavo, jie neišlįsdavo. Vėliau iš pėdsakų paaiškėjo, kad senoji šernė reguliariai praeidavo pro tą vietą, kur medžiotojas palikdavo automobilį – jeigu jo nėra, valgyti saugu. Jeigu kelio gale stovi transporto priemonė, ėdalo reikia ieškoti kitur.
Tikra tiesa yra ir tai, kad šernas ar net šernų būrys gali nekliudomai miegoti tako krašte, net jeigu šalimais stovi medžiotojų ar varovų. Jeigu šuo ar tas pats varovas ant jo nelipa, jis miegos toliau. Kol šernai girdi, kur vyksta judėjimas, jie kontroliuoja situaciją. Iš čia ir teorija apie triukšmingą elgesį. Ne kartą būta, kad varovai išgena mišką, pastebi šernų, bet medžiotojų link šie nebėga. Tada lieka kvartalą varyti dar kartą. Tik tada, kai ant šernų kone užlipama ar šunys į ausis kandasi, jie palieka savo šiltą guolį.
Medžioklėje su varovais efektyvu varovams staiga sustoti ir nutilti – gyvūnai tada sutrinka, nes nebegirdi, kur yra priešas. Šią akimirką kvartale gali prasidėti didelis judėjimas, nes gyvūnas puls bėgti. Tai tinka ne tik šernams, bet ir stirnoms bei tauriesiems elniams.
Užsispyrę taurieji elniai
Žurnalas gavo vieno medžiotojo klausimą: kaipgi galų gale tuos elnius iš miško išginti? Jo kolektyvui praeitą medžioklės su varovais sezoną visiškai nesisekė medžioti elnių.
Dažnai jie, būdami labai atsargūs, iš kvartalo išbėga, kol kitame miško gale medžiotojas tik į jį stojasi. Taip pat pastebėta, kad elniai visai neskuba bėgti medžiotojų link, nes žino, kad jeigu varoma, pavojingiau bėgti šalin, o ne likti vietoje. Varovai pasakojo, kad ypač rudenį, kai medžiai dar lapuoti, elnias įlenda į krūmus ir nesprunka net kai varovas ant jo lipa. Pastebėta ir tai, kad elniai išbėga iš miško, apsidairo ir bėga atgal. Taip elgiasi ir stirnos.
Kad efektyviau išgintumėte kvartalą, prisiminkite, kad nebūtina sumedžioti visų gyvūnų, ir gerai, kad jie gudrūs. Pirmiausia, svarbu varyti prieš vėją – šunims bus lengviau atlikti savo užduotį. Pradėjus ginti pavėjui, dažnai šuo gyvūną suras, pamatys jo pėdsakus ar patį žvėrį. Pastebėta, kad patyrę medžiokliniai šunys, pradėję varyti pavėjui, kvartale daro didelį lanką, kad gyvūnus užuostų viršutine uosle. Tai daugiausia yra laikų triukas.
Antra, be patikimo keturkojo medžioklės draugo ne visuomet pavyks sėkmingai išginti kvartalą. Ne veltui jau tūkstančius metų šuo yra medžiotojo draugas, rėmėjas, kompanionas ir, žinoma, padėjėjas. Trečia, jeigu įtariama, kad kvartale liko gyvūnų, varovams telieka grįžti atgal ir ginti dar kartą. Tik tada reikia įsitikinti, kad medžiotojai vis dar yra ten, kur turi būti, nes pasitaiko, kad ilgai laukti medžiotojams atsibosta ir jie palieka savo apkasus.
Ne visuomet medžioklė yra sėkminga, bet tai ir yra medžioklės malonumas – eiti, ieškoti ir galbūt rasti. Jeigu nepavyksta surasti, galima tai daryti kitą savaitę – nenukabinkite nosies!
Vystantis technologijoms, prisitaiko ir gyvūnai, o medžiotojai turi likti sumanūs ir būti žingsniu pirmiau nei medžiojamas žvėris.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
