Šuo yra plėšrūnas, mėsėdis. Tai rodo dantys ir virškinimo sistema, kuri visiškai netinka ilgai doroti žaliąjį pašarą. Aišku, šunys kartais ėda žolę, vaisius, graužia morkas, bet jų pagrindinis maistas yra mėsa ir jos subproduktai.
Šunys turi labai elastingą skrandį, skirtą dideliam kiekiui mėsos, kaulų, odos ir kitų organų apdoroti. Akloji žarna neišsivysčiusi. Jų virškinimo trakto pradžia yra palyginti trumpa, storoji žarna – taip pat trumpa, lygi. Tai reiškia, kad ėdalas labai greitai pereina virškinimo traktą.
Nors šiais laikais populiaru duoti sausojo ėdalo, kinologai ir gyvūnų dietologai siūlo šunis maitinti pagal neapdoroto (angl. raw) maisto sistemą. Ji iš esmės imituoja šuninių gyvūnų mitybą gamtoje – kaulai, kremzlės, viduriai, mėsa, jungiamieji audiniai.
Šuniui negalima duoti vien tik mėsos, t. y. raumeninių audinių. Jam reikia ir subproduktų, gyslelių ir vidurių. Labai maistingas ir sveikas yra žolėdžių skrandis. Iš jo einanti smarvė daugelį mirtinai atbaido, bet jeigu pavyksta skrandį išplauti ir sudėti porcijomis į maišelius, tai būna labai maistingas delikatesas, suteikiantis šuniui vitaminų B1, B2, B12, H ir PP, mineralinių medžiagų: kalcio, kalio, magnio, cinko, seleno, vario, geležies, fosforo ir dar daugiau.
Pavyzdžiui, 100 gramų karvės skrandžio yra 97 kcal. Šio produkto galima duoti šunims, kuriems reikia priaugti svorio, atsigauti po sužeidimo, ligos ar antibiotikų vartojimo. Čia reikia paminėti kitą teigiamą ypatybę. Kad ir kaip plautum žolėdžio skrandį, jis vis tiek išlaiko šiek tiek bakterijų ir fermentų.
Kadangi šuo iš dalies yra maitėdis, gamtoje jis reguliariai gauna šių virškinimui reikalingų medžiagų
Šiuolaikiniame gyvenime jis neturi galimybės ėsti dvėselienos. Bet kuriuo atveju nė vienas šeimininkas nenori, kad šuo tai darytų, bet šuns organizmui, geram virškinimui to reikia. Sušėrus šuniui nedidelę porciją skrandžio, galima išmokyti mažylį ir suaugusį šunį neėsti lauke rastos dvėselienos, fekalijų ir kitokių puvėsių. Nereikia nė sakyti, kad sumedžioto gyvūno skrandis yra dar sveikesnis, nes gyvūnas gyveno švarioje aplinkoje.
Galima plačiai pasakoti ir apie kremzles, jungiamuosius audinius, kepenis, kaulus. Kiekviena natūrali šuns ėdalo dalis yra vertinga. Tačiau ko šunys gauna labai retai – tai kailis. Skamba keistai, ar ne? Tačiau gamtoje šuo arba vilkas, suėdęs ondatrą, kiškį, pelę, paukštį, kartu su sultingu mėsos ir žarnų mišiniu gauna ir šveitiklio viduriams. Gyvūnų vilnoje ir paukščių plunksnose yra baltymo keratino.
Kailis ir plunksnos skrandyje nesuvirškinamos – nedidelis jų kiekis veikia kaip šveitiklis, keliaujantis per virškinimo sistemą ir ją valantis. Skrandis ir žarnynas veikia dviem būdais. Fermentai, bakterijos ir kitos medžiagos ląsteles skaido chemiškai, o visa kita atlieka „mechaninės“ virškinimo sistemos dalys, pavyzdžiui, dantys.
Kadangi vilna ir plunksnos nesuvirškinamos, jos voliojasi po visą skrandį ir žarnyną, kol išlenda lauk. Šis puikus šveitiklis, žinoma, normuotai, rekomenduojamas šunims ir net katėms. Medžiokliniai šunys yra įpratę prie gyvūnų tokių, kokie jie yra gamtoje, ir daugelis neturi nieko prieš su visu kailiu sugraužti uodegą ir ausį. Kartą ar du per mėnesį galima pasiūlyti šuniui elnio, briedžio ar stirnos ausį, žandą, smakrą, bebro leteną ar, pavyzdžiui, kanopinio koją.
Negalima duoti žalios šerno kojos ar ausies, nes taip šuo gali apsikrėsti trichinelioze. Negalima duoti ir viso kiškio ar paukščio, antraip šuo pagalvos, kad šis laimikis priklauso jam. Paskui medžiotojas galės kaltinti pats save, kad medžioklėje šuo ne atnešė, o suėdė antį ar kiškį. Vis dėlto nėra būtinybės šuniui nuolat duoti odos ir apskritai su šiuo šveitikliu persistengti. Per daug kailio ir plunksnų žarnyne gali įstrigti ir tada šunį išgelbėti galės tik chirurgas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
