Kas iš tikrųjų yra tas medžiotojų iš užsienio itin vertinamas, tačiau vietiniams beveik nepažįstamas paukštis – slanka (Scolopax rusticola)? Jau daugelį metų Lietuvoje sparčiai vystosi sviečių medžioklės sritis, o viena iš populiariausių Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos medžiotojų krypčių yra pajūrio miškai bei kiti slankoms tinkami biotopai įvairiuose regionuose. Į Lietuvą atvyksta ne tik svečiai, bet ir profesionalūs paukštinių šunų dresuotojai, kurie čia rengia jauniklius slankų medžioklei, dažnai patys neiššovę nė vieno šūvio.
Tuo tarpu vietiniai medžiotojai rudeninėmis slankų medžioklėmis beveik neužsiima, ir tam yra aiškių priežasčių. Seniau Lietuvoje slankas buvo leidžiama medžioti ir pavasarį jų tuoktuvių metu, tačiau dabar perkūno oželių sezonas prasideda rugpjūčio penkioliktą dieną ir tęsiasi iki lapkričio trisdešimtos.
Pavasario ir rudens medžioklės skiriasi iš esmės. Pavasarį buvo medžiojami vietiniai, čia perintys paukščiai, todėl tokia praktika tapo nepriimtina. Rudenį situacija visiškai kitokia, nes medžiojami migruojantys paukščiai, kurių didelė dalis yra šių metų jaunikliai. Tai atitinka darnaus išteklių naudojimo principus ir biologiniu požiūriu yra pagrįstas populiacijos reguliavimas.
Skiriasi ir pati medžioklės technika. Pavasarį slankas medžiojo stebėdami vakarinį perlifojimą, tačiau rudenį šis metodas neveikia. Rudenį slanką reikia surasti miško tankmėje su gerai paruoštu paukštiniu šunimi. Būtent šuo ir jo parengtis lemia visos medžioklės sėkmę. Dėl to dauguma vietinių medžiotojų šios medžioklės formos atsisako, nes tik retas turi šunį, gebantį surasti paukštį ir stovėsenos poza parodyti jo slėptuvę.
Slankos trofėjus yra maža plunksnelė, auganti priekinėje sparno dalyje, pirmojo sąnario vietoje, prieš visas skraidomąsias plunksnas. Ši plunksnelė nuo seno vadinama dailininko plunksna, nes Europos menininkai ją naudojo itin plonoms ir tikslioms linijoms kurti, pavyzdžiui, tapydami plaukus, papuošalus ar nėrinių raštus.
Kas yra slanka ir kodėl ją taip sunku pastebėti?
Slanka yra vienas slapčiausių miško paukščių. Tai vidutinio dydžio perkūno oželių šeimos atstovas, turintis ilgą, labai jautrų snapą, kuriuo ieško sliekų ir kitų bestuburių drėgnoje dirvoje. Dieną slanka slepiasi lapuočių ar mišriuose miškuose, dažnai šalia pelkėtų vietų ir griovių.
Šio paukščio maskuotė yra beveik nepralenkiama. Rudos, rusvos, gelsvos ir juodos plunksnų linijos taip tiksliai atkartoja miško paklotę, kad paukštis tampa beveik nematomas. Slanka gali nekustėti kelias minutes, tarsi ištirpsta tarp lapų, ir vis dažniau pastebima tik tada, kai staigiai pakyla ir vingiuodama nulekia tarp medžių.
Dėl šio ypatingo maskavimosi ir įpročio slėptis rudeninė slankų medžioklė yra labai sudėtinga. Tik aukštos klasės paukštinis šuo sugebės surasti paukštį pagal kvapą ir tiksliai parodyti jo vietą.
Rudeninių slankų medžioklių žavesys
Užsienio medžiotojams ši medžioklė yra savotiškas rudeninis ritualas. Šuo ieško, sustingsta stovėsenoje, o slanka pakyla tik tada, kai šuo ar medžiotojas priartėja. Tai elegantiška, sudėtinga ir labai emocinga medžioklė, reikalaujanti didelės patirties, tinkamų šunų ir paukščio elgsenos pažinimo.
Lietuvai ši sviečių medžioklės niša vis dar nėra visiškai išnaudota, tačiau būtent tai ir traukia medžiotojus iš pietinių Europos valstybių. Mūsų miškai ir pajūrio biotopai yra ideali vieta slankoms, todėl vis daugiau svečių renkasi Lietuvą kaip išskirtinę šios rūšies medžioklės kryptį.
Papildomas slankos biologijos ir elgsenos paaiškinimas
Slanka yra labai įdomus paukštis, maitinasi tik kirmėlėmis ir lervomis, kurias randa minkštoje miško dirvoje ilgu snapu baksnodama žemę ir jausdama grobio judesius. Paukščiai dažnai minta naktį, meža pievose ir ganyklose, kuriose gausu įvairių lervų ir kirmėlių. Ganyklos ypač vilioja slankas, nes jose daugiau bestuburių, kurių gausa tiesiogiai priklauso nuo gyvulių paliekamų išmatų.
Migracijos metu slankos savo tolimus skrydžius atlieka naktį, skrenda žemai virš medžių viršūnių, o dieną ilsisi tinkamose vietose. Lietingomis dienomis jos dažniau laikosi senuose eglynuose, kurių tankios šakos saugo nuo lietaus, arba jaunuolynuose. Giedrą ir sausą dieną slankos mieliau renkasi lapuočių miškus, biržes, lazdynus, tačiau vengia vietų, kur žemę dengia tanki žolė, mėtos ar storas samanų sluoksnis, nes joms būtina prieiga prie atviros dirvos.
Mūsų regione slankos gali būti pastebimos beveik visus metus, tačiau aktyviausia rudens migracija paprastai vyksta nuo spalio antros savaitės iki lapkričio pabaigos. Šių metų stebėjimai rodo, kad migracija vyko labai lėtai ir tik dabar gali pasirodyti daugiau paukščių, nes atvėso Skandinavijoje, o tai yra aiškus signalas migruojantiems paukščiams traukti į pietus. Pastaraisiais metais klimato pokyčiai paveikė vandens paukščių ir slankų migracijos grafikus, ir šie metai yra ryškus pavyzdys, nes visoje Baltijoje slankų buvo neįprastai mažai. Skandinavijos ornitologai nurodo, kad galimos priežastys yra pasikeitę vėjai, šiltas ruduo arba prastos perėjimo sėkmės.
Slankų medžioklė yra labai populiari visoje Europoje ir taip pat Šiaurės Amerikoje. Ten gyvena artima šių paukščių giminaitė, tačiau jų elgsena ir poreikiai yra panašūs. Abiejuose žemynuose slankų migracija ir perėjimo sėkmė turi didelę reikšmę tiek rūšies apsaugai, tiek tvariai medžioklei. Dėl to medžiotojai ir gamtosaugos specialistai aktyviai tiria šiuos paukščius, gaudo juos ir žymi GPS siųstuvais, kad galėtų sekti atskirų paukščių migracijos kelius ir analizuoti jų elgseną daugelį metų.
Slanka yra svarbi tradicinės medžioklės dalis, taip pat neatsiejama paukštinių šunų darbo kultūros dalis. Seteriai, pointeriai ir kiti paukštiniai šunys puikiai tinka slankų medžioklei, tačiau tam būtinas tinkamas parengimas, nuoseklus darbas ir praktika miške. Būtent ši žmogaus, šuns ir paukščio sąveika suteikia rudeninei slankų medžioklei išskirtinį žavesį ir daro ją tokia vertinama tarp šio medžioklės būdo entuziastų visame pasaulyje.
Ar rudenį leidžiama medžioti slankas? Mokome šunį #3
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
