Antroji spalio pusė ir lapkričio pradžia primena ne tik apie migruojančius vandens paukščius. Tai ir slankų kelionių metas, kai miškuose bei pamiškėse jų ieško medžiotojai su paukštšuniais. Nors Baltijos šalyse tokia rudeninė medžioklė nėra tokia įprasta kaip kai kuriose kitose Europos valstybėse, ją pamažu atranda ir mūsų medžiotojai.
Slanka vertinama dėl įdomios medžioklės, šuns darbo ir puikaus skonio mėsos. Tačiau prieš galvojant apie laimikį svarbu tiksliai atpažinti paukštį. Iš po kojų pakilęs ilgasnapis nebūtinai yra slanka. Panašiose vietose galima sutikti ir perkūno oželį, o trumpas susitikimas ne visada leidžia iš karto pastebėti skirtumus.
Giminaičiai, tačiau skirtingi paukščiai
Slanka (Scolopax rusticola) ir perkūno oželis (Gallinago gallinago) priklauso slankinių šeimai. Abiejų plunksnos margos, rudų atspalvių, puikiai maskuojančios paukščius tarp augalijos. Abu turi ilgą snapą, tačiau jų kūno proporcijos skiriasi.
Slanka yra stambesnė, kresnesnė, jos galva atrodo didelė, o sparnai platūs ir užapvalinti. Perkūno oželis gerokai smulkesnis, lieknesnio silueto, jo snapas kūno atžvilgiu atrodo ypač ilgas. Todėl vertinant skrendantį paukštį svarbu matyti ne vien snapą, bet visą siluetą.
Baltas pilvas ir plunksnų dryžiai
Viena naudingiausių perkūno oželio atpažinimo žymių yra šviesus, baltas pilvas. Jis gali išryškėti paukščiui skrendant ar pasisukus tinkamu kampu. Slanka ore paprastai atrodo tamsesnė, rusvai ruda, be tokios ryškios baltos pilvo dėmės.
Stebint ant žemės esantį perkūno oželį, matyti išilginiai šviesūs dryžiai nugaroje ir galvoje. Slankos viršugalvyje bei pakaušyje tamsios juostos eina skersai. Šis skirtumas padeda atpažinti ramiai tupintį paukštį, nors dėl maskuojamosios plunksnų spalvos jį pirmiausia dar reikia pastebėti.
Skrydis padeda, bet vien jo nepakanka
Netikėtai pakilęs perkūno oželis dažnai skrenda greitai, zigzagais, staigiai keisdamas kryptį. Slankos skrydis atrodo sunkesnis, jos platūs sparnai ir kresnas kūnas suteikia kitokį siluetą. Vis dėlto slanka taip pat geba staigiai manevruoti tarp medžių, todėl taisaus skrydžio negalima laikyti nekintama jos savybe.
Iš arti pakilusios slankos sparnų šnaresys gali būti gana stiprus. Tankmėje ji gali staigiai šauti aukštyn, kad įveiktų augaliją, ir tik tada pasukti tarp medžių. Tačiau nereikėtų manyti, kad perkūno oželis visuomet pakyla tyliai. Jis dažnai išsiduoda aiškiu, šiurkštoku šūksniu. Sparnų keliamas garsas ir paukščio balsas yra skirtingos atpažinimo užuominos.
Buveinė yra svarbi užuomina
Slankos pirmiausia siejamos su mišku. Jų verta ieškoti drėgnesniuose miško plotuose, jaunuolynuose, tankesniame pomiškyje ir pamiškėse. Perkūno oželiui būdingesnės atviros šlapios vietos, pelkės, drėgnos pievos, dumblėti pakraščiai ir griovių aplinka.
Tačiau buveinė nėra galutinis įrodymas. Migruojanti slanka gali sustoti krūmų juostoje prie vandens, o perkūno oželis pasitaikyti prie miško griovio. Be to, slankos sutemus gali skristi maitintis į drėgnas pievas. Todėl patikimiausia vertinti požymių visumą, paukščio dydį, siluetą, pilvo spalvą, plunksnų raštą ir elgesį. Jei rūšis neaiški, šūvio reikia atsisakyti.
Kiek slankų gyvena Europoje?
BirdLife International 2021 metų Europos vertinime nurodyta maždaug 4,89–6,75 milijono tuoktuvinius skrydžius atliekančių slankų patinų. Suaugusių individų skaičius Europoje vertintas maždaug 9,79–13,5 milijono. Tai skirtingi apskaitos rodikliai, todėl jų nereikėtų painioti su bendru rudeniniu paukščių skaičiumi, kurį papildo tais metais išaugę jaunikliai.
Šie skaičiai apima geografinę Europą, o ne vien Europos Sąjungą, ir nėra šių metų apskaita. Be to, platus rūšies paplitimas nereiškia vienodos padėties visose šalyse. Pavyzdžiui, Game & Wildlife Conservation Trust (GWCT) tyrimai rodo Didžiojoje Britanijoje perinčių slankų mažėjimą. Vietinių paukščių būklę būtina vertinti atskirai nuo rudenį atskrendančių migrantų gausos.
Kur veda migracijos keliai?
Slankos iš šiaurinių ir rytinių perėjimo vietų rudenį keliauja į švelnesnio klimato žiemavietes. Žiedavimo ir sekimo tyrimai susieja Skandinaviją, Suomiją, Baltijos šalis bei Rusiją su Vakarų ir Pietų Europa. Dalis paukščių žiemoja Britų salose, kiti pasiekia Prancūziją, Pirėnų pusiasalį ir Viduržemio jūros regioną.
GWCT sekimo tyrimai atskleidė, kad kelionė gali būti sudaryta iš ilgų skrydžių ir ilgesnių sustojimų. Užfiksuoti maždaug 600–1100 kilometrų skrydžio etapai, tarp kurių paukščiai sustodavo ilsėtis bei maitintis. Kai kurios Britų salose pažymėtos slankos pavasarį nuskrido daugiau kaip šešis tūkstančius kilometrų iki perėjimo vietų Sibire.
Todėl viename miške aptikta slanka nebūtinai jame liks ilgam. Migracijos metu paukščiai keičiasi, o vienos dienos susitikimų skaičius dar neparodo visos populiacijos būklės.
Medžioklės tradicija abipus Atlanto
Slankų medžioklė turi gilias tradicijas Europoje, ypač Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse, kur itin vertinamas paukštšunio gebėjimas surasti miško tankmėje pasislėpusį paukštį. Čia svarbus ne tik rezultatas, bet ir paieška, tilktis bei trumpa galimybė pamatyti kylantį laimikį.
Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat populiari slankų medžioklė, tačiau ten medžiojama kita rūšis, amerikinė slanka (Scolopax minor). JAV žuvų ir laukinės gamtos tarnyba ją apibūdina kaip populiarų medžiojamąjį paukštį rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Taigi medžioklės tradicija sieja abu žemynus, tačiau kalbama ne apie tą pačią rūšį.
Nedidelis laimikis, vertinamas virtuvėje
Slanka yra labai gardus medžiojamasis paukštis, vertinamas dėl sodraus, išraiškingo mėsos skonio. Tai nedidelis laimikis, tačiau būtent tokie paukščiai primena, kad medžioklės vertė nesveriama vien kilogramais.
Rudeninė slankų medžioklė sujungia paukščių pažinimą, darbą su šunimi ir kulinarinę tradiciją. O gebėjimas atskirti slanką nuo perkūno oželio yra būtina šios patirties dalis. Geras medžiotojas pirmiausia žino, ką mato, ir tik tada priima sprendimą.
Kai vyksti pas draugus į svečius, medžioji, ką pažadėjai. Keturiskart! Medžiotojos dienoraštis #33
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
