Rudeninė slankų medžioklė: tradicijos, migracija ir skoniai prie stalo
Medžioklės laikas ir taisyklės
Orai prastėja, temperatūra krenta, medžiai numeta lapus – tai reiškia, kad prasidėjo slankų (Scolopax rusticola) medžioklės sezonas. Lietuvoje šiuos paukščius leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 30 d. Vasaros pabaigoje dar galima sumedžioti vietinius paukščius, tačiau įdomiausia medžioklė vyksta rudenį, kai prasideda intensyvi migracija ir slankų miškuose gerokai padaugėja.
Pavasaris ir medžioklės draudimas
Vyresni medžiotojai dar prisimena laikus, kai slankos buvo medžiojamos pavasarį. Tuomet klausydavosi būdingų paukščio šauksmų, ieškodavo perskridimo vietų, rinkdavosi geriausią kelmą vakaro tykojimui. Įsigaliojus pavasarinei medžioklės draudimui, kai kurie manė, kad šio paukščio apskritai nebegalima medžioti, tačiau taip nėra – rudenį slankų medžioklė išlieka teisėta ir prasminga.
Rudens migracija
Slanka yra unikalus paukštis, nes migruoja tik naktį, skrenda žemai – 15–20 metrų aukštyje virš medžių viršūnių. Naktį ji taip pat aktyviai maitinasi pievose bei ganyklose, o rytui išaušus grįžta į miško priedangą. Dažniausiai jų galima ieškoti miško pakraščiuose, maždaug 200 metrų pločio juostoje.
Esant blogam orui – vėjui ar lietui – slankos mieliau laikosi senuose eglynuose. Gražiomis, ramiomis dienomis jas galima aptikti giraitėse, šviesiuose lapuočių miškuose, kur netoliese yra pievos.
Migracijos keliai
Ornitologai išskiria du pagrindinius slankų migracijos kelius per Lietuvą. Vienas driekiasi išilgai Baltijos jūros pakrantės, kitas – platesnis – eina per šalies centrinę dalį. Todėl paukščių gausa atskirose vietovėse gali smarkiai skirtis, priklausomai nuo oro sąlygų ir metų laikotarpio.
Šunų darbas ir tinkamos veislės
Slankų medžioklė rudenį sunkiai įsivaizduojama be paukštinio šuns. Dėl nedidelio paukščio dydžio ir maskuojančio plunksnų rašto žmogui jį pastebėti beveik neįmanoma. Šuo, sekdamas kvapą, sustingsta į „tilktį“ ir parodo vietą, kur slepiasi paukštis.
Populiariausios ir tinkamiausios veislės: anglų seteris, anglų pointeris, vokiečių trumpaplaukis pointeris, veimaraneris, bretonų spanielis, taip pat springerspanieliai ir kitos spanielių grupės veislės.
Kas yra slanka?
Slanka – vidutinio dydžio paukštis, sveriantis apie 250–350 g, su ilgu tiesiu snapu, pritaikytu maistui ieškoti dirvožemyje. Plunksnų raštas rudai pilkas, margintas juodomis ir rusvomis dėmėmis, todėl paukštis idealiai susilieja su miško paklotės fonu. Skrydis lėtas, manevringas, su būdingais vingiais, o balsas – trumpi nosiniai šūksniai, lengvai atpažįstami patyrusių medžiotojų.
Tradicinės receptūros
Slankos nuo seno buvo vertinamos ne tik dėl sportinio medžioklės azarto, bet ir dėl subtilaus skonio. Europoje susiformavo gausybė tradicinių receptų:
Kepta slanka ant iešmo – klasikinis būdas, kai paukštis kepamas visas, kartais net neišimant vidurių, nes jos laikomos delikatesu.
Sumuštiniai su slankos žarnomis – tikras delikatesas, ypač populiarus Italijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Žarnos išimamos iš šviežiai sumedžioto paukščio ir dedamos tiesiai ant duonos riekės, pagardinamos druska, pipirais, kartais sviesto ar alyvuogių aliejaus lašeliu. Valgoma visiškai žalia, ką daugelis gurmanų laiko išskirtiniu medžioklės kultūros akcentu.
Troškintos slankos – paukštis lėtai troškinamas raudoname vyne ar sultinyje, papildant laukinėmis žolelėmis.
Slankų paštetas – iš paukščio kepenėlių ruošiamas sodraus skonio paštetas, tinkantis šventiniam stalui.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
