Šaltinis: Michigan Department of Natural Resources
Šiuo metu Mičigane vykdomas bendras tyrimų projektas, kuriame dalyvauja Keweenaw Bay indėnų bendruomenė, Šiaurės Mičigano universitetas ir Mičigano Gamtos išteklių departamentas. Tyrėjai analizuoja briedžių migracijos kelius, buveinių naudojimą, išgyvenamumo rodiklius ir įvairius stresorius: nuo parazitų iki klimato sąlygų. Naudojami tiek GPS antkakliai, tiek dronų vaizdai, tiek lauko stebėjimai.
Vienas iš pagrindinių dėmesio taškų Dermacentor albipictus, dar vadinama žiemine erke. Šis mažas parazitas gali sukelti didelių problemų ypač ten, kur briedžių tankis per didelis, o natūralūs reguliatoriai nebeveikia.
Pavasario pradžioje tyrėjai su termoviziniais dronais skraidė virš miškingų vietovių, siekdami įvertinti užkrėstų gyvūnų būklę. Iš oro padarytos nuotraukos parodė, kad kai kurie briedžiai neteko iki 30 procentų savo kailio dėl nuolatinio kasymosi. Intensyvus niežulys sukelia besaikį apsivalymą, tačiau tai nepadeda atsikratyti erkių. Praradus dalį kailio, žiemos sąlygomis briedžiams tampa itin sunku išgyventi. Jaunikliai dėl šilumos izoliacijos stokos dažnai žūsta nuo šalčio.
Skirtingai nuo kitų erkių, žieminės erkės visą savo gyvenimą praleidžia ant vieno šeimininko. Rudenį jų lervos pakyla ant augmenijos ir laukia praeinančio šeimininko, dažniausiai briedžio. Šie gyvūnai tampa lengvu taikiniu: jie dideli, lėti ir, kitaip nei elniai ar vapitai, neturi išvystytų apsivalymo instinktų.
Pasak Kornelio universiteto, vienas briedis per sezoną gali būti užkrėstas iki 100 000 žieminių erkių. Nors šios erkės neplatina ligų, jos sukelia masyvų kraujo netekimą, nuolatinį stresą ir silpnina gyvūnų imuninę sistemą. Visa tai ne tik blogina bendrą sveikatos būklę, bet ir mažina išgyvenamumą.
Tai vienas iš veiksnių, kodėl Mičigano valstijoje briedžių populiacija neatsigauna taip, kaip tikėtasi. Šis tyrimų projektas siekia įvardyti pagrindines problemas, keliančias grėsmę briedžiams, ir įvertinti jų populiacijos valdymo priemones.
Primename, kad apie žieminių erkių keliamas grėsmes rašėme ir anksčiau, nagrinėdami Naujosios Anglijos atvejį. Ten situacija tokia rimta, kad kaip vienintelė išeitis įvardijama intensyvesnė medžioklė – tam, kad sumažėtų per tanki populiacija ir ligų bei parazitų plitimo rizika.
Daugiau apie tai skaitykite čia:
Vampyrinės erkės niokoja Naujosios Anglijos briedžius. Intensyvesnė medžioklė gali būti vienintelė išeitis
Lietuvoje nufilmuotas gigantiškas briedis
Kas ta žieminė erkė ir kodėl ji tokia pavojinga?
Žieminė erkė (Dermacentor albipictus) – tai specializuota parazitinė rūšis, kuri savo gyvenimo ciklą susieja su vienu šeimininku. Skirtingai nei daugelis kitų erkių, kurios persikrausto nuo vieno gyvūno prie kito, žieminė erkė visus savo gyvenimo etapus – nuo lervos iki suaugusios formos – praleidžia ant vieno gyvūno, dažniausiai briedžio.
Rudenį, kai erkės lervos išsirita, jos susiburia ant augalų stiebų ir laukia praeinančio šeimininko. Šis „užlipimo“ etapas vadinamas questing, ir briedžiai – kaip dideli, aktyvūs žvėrys – tampa lengviausiu taikiniu. Kai tik erkės patenka ant kailio, jos greitai pasklinda po visą gyvūno kūną, įsisiurbia į odą ir pradeda maitintis krauju.
Didžiausia problema – milžiniški kiekiai. Mokslininkų duomenimis, vienas briedis gali būti apnikęs dešimtimis tūkstančių erkių. Tokia parazitų našta sukelia:
Kraujavimą ir anemiją – itin pavojingą jauniems ar silpnesniems individams;
Kailio praradimą – briedžiai nuolat kasosi, siekdami atsikratyti erkių, bet tai neveiksminga. Kailio plikės mažina šilumos izoliaciją, o tai žiemą gali būti lemtinga;
Energetinį nuostolį – nuolatinis dirginimas, stresas ir bandymai nusikasyti eikvoja daug energijos, reikalingos išgyvenimui šaltuoju metų laiku;
Imuninės sistemos slopinimą – susilpnėję gyvūnai tampa imlesni kitoms ligoms ir negali efektyviai atsistatyti po žiemos.
Briedžiai, skirtingai nei elniai ar stirnos, evoliuciškai nesuformavo stipraus apsivalymo instinkto. Todėl jie ideali terpė žieminių erkių plitimui. Būtent dėl to žieminės erkės vis dažniau įvardijamos kaip viena iš svarbiausių grėsmių briedžių populiacijoms Šiaurės Amerikoje.
Situacijose, kai briedžių populiacija yra per tanki, erkės plinta dar intensyviau. Kuo daugiau gyvūnų, tuo didesnė tikimybė, kad lervos suras šeimininką, o išgyvenusios erkės susilauks naujos kartos. Todėl kai kuriose JAV valstijose ekspertai ragina reguliuoti briedžių skaičių per medžioklę – tai gali padėti sumažinti parazitų spaudimą ir išsaugoti sveikesnę, atsparesnę populiaciją.
Šernų medžioklė ir dorojimas titnaginiais peiliais
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
