Autorius: Mindaugas Jablonskis 2022.01.17
Tarptautinės muziejų tarybos ICOM profesinės etikos kodeksas punktu 6.4. Rinkinių dokumentavimas skelbia: Svarbi profesinė pareiga yra tinkamas tiek naujai įsigytų, tiek jau turimų rinkinių aprašymas ir dokumentavimas, laikantis nustatytų normų bei muziejaus vidaus taisyklių ir nutarimų. Labai svarbu, kad tokiame dokumente būtų užfiksuota daikto kilmė ir jo patekimo į muziejų aplinkybės. Duomenys apie eksponatą turi būti laikomi saugiai ir pagal tam tikrą sistemą lengvai prieinami darbuotojams ir kitiems patikimiems interesantams.
„Kaunas pilnas kultūros“ yra žurnalas, skleidžiantis šviesą, todėl išgirdę, kad jo redaktorė Kotryna Lingienė, liepos mėnesį apsilankiusi pakaunės Obelynės muziejuje, LRT parengė radijo siužetą, neplyštame juokais.
Siužetas skirtas žymiam Kauno žmogui – prof. Tadui Ivanauskui, apie kurį radijui pasakoja profesoriaus memorialinės sodybos Obelynėje direktorė – humanitarinių mokslų daktarė, VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros lektorė Asta Venclauskienė.
Iš pirmo žvilgsnio viskas patikima: mokslinis prelegentės laipsnis, žurnalo autoritetas, solidi LRT radijo reputacija. Prie jau minėtų pašnekovių prisijungia dar ir K. Lingienės „atsitiktinai sutiktas“ Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, todėl visuomeninio transliuotojo laida tampa trigubai kultūringa.
Ekspertai kalbasi apie muziejuje eksponuojamus daiktus – sovietinius Lentvario fabriko kilimus ir „devyniolikto amžiaus fotelius“, dažnai vartojamas žodis „autentiškas“. Z. Kalesinsko žodžiais, 115 tokių Obelynės muziejaus daiktų jau įrašyti į Lietuvos Kilnojamųjų kultūros vertybių paveldo sąrašą. Kalbama apie istorinius įvykius, pavyzdžiui, T. Ivanausko kelionę į Braziliją, kurioje jis dalyvavo kartu su Vytauto Didžiojo universiteto absolventu biologu Alfonsu Palioniu (1905-1957), vabalų kolekcionieriumi Konstantinu Arriu (1874-1944) ir jaunu medžiotoju Olegu Fanstiliu (1908-2005).
Tiesa, savo pasakojime muziejaus direktorė kitų ekspedicijos dalyvių nemini, o dar ir visu dešimtmečiu paankstina kelionės datas: jos žodžiais, T. Ivanauskas į Braziliją vykęs 1921 m.. Nei kultūros žurnalo redaktorei, nei direktoriui Z. Kalesinskui tai nesukelia dvejonių, nors tuomet Lietuvos valstybė buvo vos trejų metukų amžiaus ir neturėjo nei savosios konstitucijos, nei savų pinigų.
Kad tais metais kelionė niekaip negalėjo vykti, pašnekovams, regis, privalėtų byloti ir perdėm ryški aplinkybė, kultūringojo Kauno alfa ir omega – universitetas Kaune iškilmingai atidarytas tik 1922 m. vasario 16 d. Iki tol T. Ivanauskas ne tik nebuvo, bet ir neturėjo kur būti profesoriumi, o medžiojo pakaunės miškuose.
Medžioklę gaubia daugybė legendų, kuriose viskas atrodo kaip tikra. Medžiotoju buvęs net baronas Miunhauzenas, populiarios Gottfried August Bürger knygelės herojus, mėgęs linksminti bičiulius istorijomis apie elnią su ant galvos augančiu vyšnios medžiu.
Latvijos „Miunhauzeno muziejus“ nesiskundžia nei kompetentingais vadovais, nei klampia komunikacija, pačių sugalvotų pasakojimai jame nepristatomi kaip tikrovė. Gal taip yra todėl, kad jis įsikūręs kitoje valstybėje, tolokai nuo Obelynės?
Tuo tarpu LRT radijo siužetas labiau primena populiaraus Lloydo Webberio miuziklo „Katės“ vaizdinius ir teatrinius triukus. „Čia gepardo kailiai?“ – vyriausioji žurnalo redaktorė klausia muziejaus direktorės. Pastaroji patvirtina ir papasakoja apie T. Ivanausko kelionę į Braziliją, suklysdama ne tik datomis, bet ir geografija, mat gepardai gyvena ne Lotynų Amerikoje, o Afrikoje, kur T. Ivanauskas niekada nesilankė.
Norint pasisemti žinių apie gepardų paplitimą, pakanka interneto prieigos, todėl LRT Etikos kontrolierei yra išsiunčiamas laiškas, prašantis išsiaiškinti, kokių laukinių kačių yra tie dėmėtieji kailiai Obelynėje, jeigu kalbėdami apie juos klysta dviejų muziejų direktoriai. Neužilgo sulaukiama atsakymo – kailiai, pasirodo, esą jaguaro! Sudariusi komisiją ir pastebėjusi klaidą taip nutarė LRT. Laidos aprašyme LRT „Mediatekos“ internetinėje svetainėje paskelbiamas klaidos atitaisymas.
Vis dėlto T. Ivanausko knygelėje „Trys mėnesiai Brazilijoje“, išleistoje 1932 m. ir su sovietinės „klasių kovos“ įžanga pakartotoje 1960 m., joks nušauto jaguaro epizodas neaprašomas. Atvirkščiai, joje leidžiama suprasti, kad Brazilijoje jaguaras yra retas ir pavojingas žvėris: T. Ivanauskas „girdėjęs pasakojimą“, kad „vieną prityrusį medžiotoją“ jaguaras sudraskęs iki kauniškių ketveriukės atvykimo.
Parašomas antras laiškas LRT Etikos kontrolierei, kuriame nurodoma ir daugiau laidos faktinių klaidų, bet jį kontrolierė atsisako priimti. Dalykinės klaidos lieka ten, kur ir buvusios – radijo laidos garso įraše.
Toliau kirba įkyrus neatsakytas klausimas, todėl išsiruošiame į memorialinį T. Ivanausko muziejų-sodybą, kailius nufotografuojame ir pasitarti sukviečiame safario ekspertus. Medžiotojų aiškinimu, vienas Obelynės muziejuje saugomas kailis priklausė leopardui (kaip jau minėjome, tas žvėris gyvena Afrikoje), o antrasis kailis kelia klaustukų, nes „turi Amerikos jaguaro požymių“.
Pastarieji iš kitų didžiųjų laukinių kačių išsiskiria taip vadinamais „taškais“, esančiais kailio dėmių „rozetėse“. Jaguaro kailio raštą sudaro didelės rozetės formos dėmės su tašku viduje, o leopardo – mažesnės rozetės formos dėmės be taško viduje.
Dviem taškuotais kailiais T. Ivanausko sodyboje yra užkloti foteliai, kurie LRT radijo siužete apie Obelynę yra apibūdinami kaip atkeliavę iš Ivanauskų šeimos dvaro Lebiodkoje ir pagaminti „devynioliktame amžiuje“. Tačiau apsilankymo metu į akis krenta kur kas vėlyvesnis fotelių dizainas ir keisti ratukai. Tokius prie fotelių mėgdavo pritaisyti vėlyvojo sovietmečio meistriukai.
„Niekuomet tiek nemeluojama, kaip karo metu, po medžioklės ir prieš rinkimus“, – sakydavo Prūsijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas (1815-1898), medžiotojas ne iš aistros, o labiau „iš reikalo“, laikęs juodąją kasą žurnalistams papirkti ir politiniams priešams diskredituoti.
Jo slaptasis fondas irgi buvo susijęs su gyvūnijos pasauliu, nes vadinosi „reptilijų fondas“ (vok. Reptilienfonds). Greičiausiai, to fondo lėšomis buvo finansuota ir propagandinė 1915 m. graviūra „Otto von Bismarcas meškų medžioklėje Rusijoje“. Toji meškų medžioklė baigėsi nesėkme, todėl mūsų pasakojimas keliasi į Lietuvą, į Kultūros ministeriją, kuriai išsiunčiame paklausimą apie laukinių kačių kailius Obelynėje.
Iš Ministerijos lapkričio 11 d. gautame rašte skaitome, kad „Kauno zoologijos muziejaus žvėrių kuratorius, apžiūrėjo 2 kailius ant pamušalinės medžiagos [Obelynėje] ir nustatė, kad tai yra leopardų (lot. Panthera pardus) kailiai“. Kad leopardai gyvena ne Brazilijoje, o Afrikoje ir Azijoje, žino net Vikipedija.
Todėl šiuomi teikiame viešą pasiūlymą Seimui atskaitingai Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, formuojančiai valstybės audiovizualinę politiką. Rekomenduojame panašias LRT laidas žymėti ženklu „N21“ (nuo 21-erių metų), kuris nurodytų, kad laida skirta vien suaugusiems, savarankiškai melagienas ir manipuliacijas išnarplioti sugebantiems asmenims.
Jaunesniems ar mažiau išprususiems žiūrovams bei klausytojams nebaigusiems specialaus biologijos ir Lietuvos istorijos kurso tiesiog yra per sudėtinga susigaudyti taškuotame pakaunės folklore. O apie T. Ivanausko Obelynės sodybą, kurią 2020 m. birželio 25 d. Žaliųjų ir valstiečių sąjungos valdoma Kultūros ministerija paskelbė valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, tokio folkloro jau prikurta nemažai.
Jį būtų prasminga panaudoti naujos LRT muilo operos scenarijuje. Seriale galėtų veikti tarpukario biologijos profesoriai ir jų pašėlusios asistentės, drugelių gaudytojai, laborantai ir taksidermistai, būsimos profesorės bei mokslų daktarės, net jų visų šiandieniniai palikuonys.
Serialo herojai galėtų apsilankyti Brazilijoje ir paieškoti kauniškių ekspedicijos pėdsakų, pasikviesti svečių iš Lotynų Amerikos ir su jais susibroliauti. Atsivertų platus bendrystės horizontas, nusidriekiantis nuo Rio iki Kauno. O pastarajame juk irgi būta „Brazilkos“ – ištiso Kauno lūšnynų kvartalo. Toji Brazilka mums labai brangi. Brazilka visada su mumis.
PRENUMERUOKITE Žurnalą kovo 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
