Lygiaplaukiai retriveriai (angl. flat-coated retriever) yra Anglijos veislė. Žodis retrieve anglų kalboje reiškia surasti ir atnešti. Pagrindinė retriverių užduotis yra surasti laimikį ir atnešti jį medžiotojui.
Tradiciškai visi retriveriai naudojami vandens ir sausumos paukščių medžioklėje, bet lygiaplaukis retriveris yra ganėtinai universalus šuo, nes jis gali rasti ir atnešti ne tik paukščius, bet ir mažus gyvūnus, pavyzdžiui, kiškį ar lapę. Be to, šis vikrus, elegantiškas ir greitas šuo gali dirbti ir gerokai apaugusiuose krūmynuose, ir atvirame vandenyje, ir lauke, ir pelkėje.
Lietuvoje
Lygiaplaukės retriverės Bellos Ant Bangos šeimininkė Miglė Kaminskaitė prisipažįsta, kad prieš įsigydama savo šunį apie šią veislę nieko nežinojo. Ieškant būsimo šeimos numylėtinio, nebuvo nustatyta konkrečių kriterijų, išskyrus vieną – šuo turi būti protingas. Skelbimuose radusi lygiaplaukio retriverio šuniukus, pirmiausia Miglė šeimininkės paklausė – ar šie šunys protingi, ar jie geri kompanionai? Gavusi teigiamą atsakymą Miglė iškart sutiko paimti savo mažylę.
Lygiaplaukiai retriveriai auga labai lėtai. Kiti šunys jau metų amžiaus būna visiškai sąmoningi, tačiau šie retriveriai dar pusantrų metų yra vaiko proto. Tik apie antrus metus galima sakyti, kad šuo užaugo. Aišku, fiziškai jie subręsta greičiau. Išoriškai panašūs į suaugusius šunis, bet protas ir asmenybė nusistovi tik apie antrus metus. Miglė pripažįsta, kad iš pradžių pirko šunį šeimai ir kompanioną sau, o ne medžioklei. Tuo metu ji ir pati dar nebuvo medžiotoja.
Ilgainiui Miglė pradėjo domėtis lygiaplaukių retriverių istorija, veislės reikšme ir naudojimu. Pasirodo, ši medžioklinė veislė yra negausi ir specifinė, išsaugojusi savo darbines savybes ir įgimtus instinktus. Visi į Lietuvą įvežti šunys yra kilę iš realioje medžioklėje dirbančių veislės atstovų, o mažyliai, jau gimę mūsų šalyje, turi puikius medžioklinius duomenis. Anglijoje, Skandinavijoje, daug kur Europoje retriveriai negali gauti čempiono titulo ar būti kergiami, jeigu neišlaikyti darbiniai bandymai. Be to, visapusiški bandymai vyksta pagal griežtas taisykles.
Augintojai paprastai daug komunikuoja vieni su kitais. Taip M. Kaminskaitė sužinojo apie Lietuvoje rengiamus darbinius bandymus retriveriams (visoms šešioms veislėms – auksaspalviams, garbanotiesiems, Labradoro ir kitiems). Kolegė iš šunų klubo suteikė informacijos apie bandymus, paskatino pradėti treniruotes ir davė dvi negyvas antis, kad būtų su kuo mokyti šunį aportuoti. Taip pat pasakojo, ko ir kaip reikia mokyti, kokių rezultatų teisėjai tikisi bandymuose.
M. Kaminskaitė pradėjo ruoštis: mėtė ir slapstė antis žolėje, nendrėse, vandenyje. Šuo visur mielai ieškinėjo ir nešiojo. Miglė pabrėžia, kad jos retriveriui itin patinka vanduo. Iki pat vėlaus rudens, net kai vandenį jau dengia plonas ledas, Bella su malonumu plaukioja ir ieško anties ar treniruočių žaislo. Ji moka mikliai laviruoti tarp ledo luitų, nors, aišku, šeimininkė neleidžia ilgai mirkti lediniame vandenyje.
Kita retriverės aistra, didžiausias jos sielos pašaukimas – atnešti laimikį. Miglė prisimena, kad pati dar nelabai žinojo, ką ir kodėl reikia daryti, todėl mokėsi iš šuns, kuriam viskas jau nuo pat pradžių buvo aišku. Bella mokė Miglę, o Miglė – Bellą. Viską, kas susiję su medžiokle, abi išmoko visiškai savarankiškai. Paaiškėjo, kad Bella yra medžiotoja iš prigimties.
Miglė pripažįsta, kad vėliau, kai teko daugiau pabendrauti su auksaspalviais retriveriais ir jų šeimininkais, pasirodė, kad visi šios veislės šunys yra aistringi medžiotojai, turintys gerus instinktus. Baltijos šalyse tai yra nauja veislė ir jos dar nesugadino parodų gerbėjai ir parodinių šunų gausintojai. Kitaip nei auksaspalvių retriverių, kurie dabar auginami daugiausia dėl parodų, į vandenį lenda nenoriai ir dirba be ugnelės, lygiaplaukių nereikia nei įkalbinėti, nei raginti. Šunys patys eina ir dirba bei viską daro tinkamai.
Svarbiausia, ką šeimininkas turi išmokti, yra laiku sustabdyti savo entuziastingą medžiotoją. Aistringas ir protingas lygiaplaukis retriveris gali pamanyti, kad viską žino ir moka, o šeimininkas visai nereikalingas. Šuo sykį gali nuspręsti medžioti vienas pats. Šeimininkas turi būti protingesnis, išmokyti šunį bendradarbiauti ir klausyti.
Dar vienas svarbus dalykas, vertinamas ir namuose, ir darbo bandymuose, yra garsusis minkštas retriverių sugriebimas. Tai visai nėra įgimta darbinė savybė. Yra keletas būdų išmokyti šunį laikyti grobį švelniai, nekramtant. Miglė pasakoja, kad savo Bellą mokė su šalta antimi, išimta iš kameros. Liepė ją ilgai nešioti, ragindama paukštį laikyti gražiai.
Vis dėlto šeimininkė pripažįsta, kad šuo, dirbantis medžioklėje, dažnai nelaikys grobio taip švelniai, kaip reikalauja darbinių egzaminų taisyklės. Šuo žino, kad sužeistas paukštis gali ištrūkti. Varžybose daug ką lemia konkurencijos pojūtis, kuris šunį gali priversti paukštį sugriebti tvirčiau, nei reikėtų.
Pirmuosiuose bandymuose Bella parodė labai gerą rezultatą. Po antro darbinio bandymo Miglė nusprendė, kad reikia pabandyti su šunimi eiti į medžioklę. Šeimininkė pradėjo klausinėti medžiojančių draugų ir pažinčių, kur kas medžioja. Miglė pabandė užregistruoti Bellą nešike ančių medžioklėje: „Pasiimkite mus drauge! Turiu puikų šunį, kuris atneš sumedžiotus paukščius bet kokiomis sąlygomis!“
Vis dėlto tokie pasiūlymai medžiotojus ne visuomet domina. Lietuvoje retas supranta, ką reiškia geras, išdresuotas retriveris, į medžioklę su jais eiti neįprasta. M. Kaminskaitė nusprendė, kad pati taps medžiotoja, kad galėtų medžioti kartu su Bella. Ji pasakoja, kad šuns azartas, susidomėjimas ir atsidavimas darbui vandens paukščių medžioklėje buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi išsilaikyti medžiotojo egzaminą.
Iš pradžių Miglė nusprendė eiti medžioti tik vandens ir kitus paukščius, kad šuniui būtų darbo ir jo gyvenimo pašaukimas būtų įgyvendintas. Dabar medžiotojos interesai platesni. Bellos dresūra pastaruoju metu taip pat tapo įvairesnė. Nors retriveriams labai patinka vanduo ir tradiciškai šios veislių grupės šunis žmonės įsivaizduoja tik kaip vandens paukščių medžiotojus, jie puikiai dirba ir sausumoje ir gali atnešti ne tik paukščius, bet ir kiškį ar lapę, kuri tikrai nėra lengvas gyvūnas. Tarp kitko, Skandinavijoje retriveriai darbo bandymuose turi atnešti abu šiuos gyvūnus ir įvairius paukščius, įskaitant varną.
Kuo daugiau šuo dirba medžioklėje, tuo daugiau patirties sukaupia ir išmoksta susitvarkyti su nepaprastomis situacijomis. Pavyzdžiui, jeigu sužeidžiama rudagalvė antis, jis neria. Kai tik šuo priartėja, paukštis panyra. Kitas paukštšunis galbūt nustos ieškoti, bet lygiaplaukis retriveris toliau sukiosis aplink vietą, kur paskutinį kartą matė paukštį. Taip pat šuo moka po vandeniu sulaikyti kvėpavimą.
Kai tik supranta, kur paukštis galėtų būti, jis neria jo paimti. Lygiaplaukiai retriveriai gali gana ilgai išbūti po vandeniu, todėl nardančiųjų ančių gudrybės jiems nesuveikia (priminsiu, kad plaukiojančiosios antys, prie kurių priskiriamos ir didžiosios antys, turi plaukiojamąsias plėves, o nardančiosios antys tokių plėvių neturi). Kartą šeimininkei teko patirti tikrą staigmeną.
Medžioklėje šuo ilgai ieškojo nardančiųjų ančių. Panyra ir niekaip nekelia galvos iš vandens. Kai pagaliau šuns snukis išnyra, jo nasruose… didelė žuvis! Šuo laimikį atnešė šeimininkei, ir pasirodė, kad žuvis negyva, bet vis tiek reikėjo pagirti, nes darbas juk atliktas.
Šeimininkė sako, kad lygiaplaukis retriveris atneša viską, ką gali pakelti. Taip pat šios veislės šunys puikiai seka kraujo pėdsakus, bet tikrai nėra tinkami medžioklei su varovais.
Norintieji įsigyti lygiaplaukio retriverio mažylį turi visas galimybes dresuoti šunį patys. Internete yra daugybė publikacijų apie veisles, darbą ir tinkamą treniruočių organizavimą. Yra medžioklinių šunų klubai, kuriuose galima ieškoti pagalbos. Reikia tik keleto patarimų pradžiai, bet dresuoti šunį medžioklei ir darbo bandymams galima pačiam, nes ši veislė labai atvira visuomenei ir suvokia bet kokį žmonių mokymą, tad net nepatyrusiam šeimininkui su šiais retriveriais bendradarbiauti nebus sunku. Aišku, jeigu visiškai neturite jokių pirminių žinių, galite padaryti klaidų, kurias vėliau pataisyti sunku. Geriau pasikonsultuoti su patyrusiais šunų šeimininkais ir treneriais. Juos visuomet galima rasti per šunų klubus ar medžiotojų būrelius.
Dėl įdėto darbo, treniruočių ir medžioklių, kuriose žmonės gali stebėti Bellos darbą, dabar M. Kaminskaitė neturi laisvų šeštadienių. Nors ji nepriklauso jokiam medžiotojų būreliui, taigi savarankiškai medžioti negali, vis dėlto visus savo laisvadienius skiria paukščių medžioklei, jeigu yra kviečiama. Taip pat abi medžiotojos mėgsta komercinę fazanų medžioklę Lietuvoje ir Latvijoje.
Istorija
Lygiaplaukiai retriveriai yra gana jauna veislė. Ji atsirado XIX amžiaus viduryje Didžiojoje Britanijoje ir išpopuliarėjo kaip medžiojamų gyvūnų augintojų padėjėjai. Anglų kalboje yra toks terminas ir profesija Britų salose ir Europoje – gamekeeper. Šis medžioklės ūkio tvarkytojas rūpinasi, kad plotuose pakaktų medžiojamųjų gyvūnų, naikina kenkėjus ir smulkiuosius plėšrūnus, medžiojančius paukščius ir kiškius, taip pat maitina ar gausina kokios nors rūšies gyvūnus, jeigu to reikia sėkmingoms medžioklėms užtikrinti. Terminu gamekeeper įvardijami ir medžiojamųjų paukščių bei gyvūnų augintojai. Štai tokiems darbams ir, žinoma, medžioklei buvo naudojami lygiaplaukiai retriveriai XIX amžiaus Didžiojoje Britanijoje.
Manoma, kad vienas lygiaplaukių retriverių protėvių yra dabar jau išnykęs Šv. Jono vandens šuo. Šios veislės atstovai buvo įvežti iš Šiaurės Amerikos. Kitas pasakojimas susijęs su plačiai žinomu Niufaundlando šunimi, kurį į Didžiąją Britaniją atgabeno Kanados jūreiviai. Lygiaplaukiams retriveriams veisti galbūt buvo naudojami ir spanieliai bei kolio tipo šunys ir seteriai. Pirmieji lygiaplaukiai retriveriai į visuomenės dėmesio centrą pateko apie 1860 metus, o po 20 metų šių šunų fenotipas visiškai nusistovėjo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą lygiaplaukiai retriveriai įgijo tokį populiarumą, kokio vėliau veislei pasiekti nebepavyko. Ilgainiui juos savo šešėlyje paliko Labradoro ir auksaspalviai retriveriai, nors lygiaplaukiai turi savo ryškių privalumų.
Išvaizda ir charakteris
Lygiaplaukiai retriveriai daugiausia būna juodi, rečiau rudi ar geltoni. Pastaroji variacija nepripažįstama ir į veislės standartą neįtraukta. Šunų vilna vidutinio ilgio, lygi, sunki ir šilkinė, be povilnės, faktiškai kaip žmogaus plaukai. Dėl to jis laikomas alergijos nesukeliančiu šunimi. Be to, jis neturi šunims būdingo kvapo. Priešingai – šeimininkai sako, kad šuo kvepia.
Negalima sakyti, kad gėlėmis, greičiau gamta. Ant nugaros vilna trumpesnė, o uodegos apačioje, ant krūtinės ir pilvo, už letenų – ilgesnė. Jų vilna spindinti ir daili. Parodų šunims reguliariai kerpami ausų krašteliai, pakaklė ir krūtinės priekis. Patinų ūgis ties ketera 58–64 cm, svoris 27–36 kg, kalės standartiškai 56–61 cm ūgio ir iki 34 kg svorio.
Lygiaplaukių retriverių snukis proporcingai smulkesnis ir ilgesnis nei plačiai žinomų auksaspalvių retriverių ar labradorų, dėl to jie lengvai paneša ne tik sumedžiotus paukščius, bet ir lapes ar kiškius. Šių šunų unikali kaukolės forma – ji tarsi viena visuma, be ryškaus perėjimo nuo snukio į kaktą ir nuo pakaušio į ilgą ir gražiai išlenktą kaklą.
Pakaušio gumburas taip pat ne toks ryškus kaip, pavyzdžiui, seterių. Ausys nukarusios ir palyginti nedidelės, prigludusios prie galvos. Lygiaplaukiai yra lieknesni, elegantiškesni, laisvesnių judesių nei visi kiti retriveriai.
Lygiaplaukiai retriveriai yra labai protingi šunys ir turi atitinkamą snukio išraišką. Dėl įvairiapusio charakterio jie išpopuliarėjo kaip sportiniai šunys ir šeimos kompanionai. Šie inteligentiški ir švelnūs šunys yra ne tik patikimi žaidimų, pasivaikščiojimų ir medžioklės draugai bei auklės, bet yra pasirengę saugoti šeimą ir namus nuo svetimų žmonių – jie tikrai praneš apie besiartinančius įtartinus asmenis. Lygiaplaukiai retriveriai yra pozityvūs, sieloje visuomet išlieka šuniukais.
Vakaruose jie vadinami šunų pasaulio Piteriais Penais. Lygiaplaukiai retriveriai myli visus šeimos narius, bet iš tiesų klauso tik vieno žmogaus – to, kuris su juo dirba, jį dresuoja ir gali vieną kitą kartą pastatyti į vietą. Jeigu šis žmogus ir medžioja kartu su savo retriveriu, tai jokio kito autoriteto šuo neturės!
Bendraudami su kitais šunimis lygiaplaukiai retriveriai retai būna agresyvūs. Faktiškai tai labai taikūs šunys. Žinoma, puolami jie ginsis, bet tokioje situacijoje elgsis minimaliai agresyviai.
Auginimas
Lygiaplaukiai retriveriai yra aktyvesni ir energingesni nei kiti šios grupės šunys. Šį sumanų šunį reikia pradėti mokyti dar ankstyvame amžiuje, bet ne bausmėmis, o žaidimais. Šios veislės šunims nereikia daug laiko, kad išmoktų naujų komandų. Šeimininkas teturi prisiminti, kad šuns negalima perkrauti, taip pat treniruotė neturėtų kelti nuobodulio.
Kaip sako prancūzai, nuo stalo reikia keltis su lengvu alkio jausmu. Taip pat treniruotėse šeimininkas turi būti saikingas. Šiuos šunis reikia socializuoti ir vaikščioti su jais naujose vietose, jiems reikia skirtingų užsiėmimų ir savo draugų rato. Vis dėlto didžiausias iššūkis jiems yra medžioklė! Kalbant apie darbo įgūdžius, dresūra sekasi dar geriau.
Šuo supranta viską labai greitai ir turi itin stiprią motyvaciją vykdyti šeimininko nurodymus. Niekada nekyla klausimas, ar aportuoti fazaną, kurio plunksnos labai lengvai krinta ir prilimpa įkaitusioje, sausoje burnoje. Niekada neatsiranda dilemos, eiti ar neiti į šaltą vandenį. Lygiaplaukiai retriveriai orientuoti tik į žmogų ir bendravimą, jie klauso bet kokių reikalavimų.
Sveikata
Lygiaplaukiai retriveriai apskritai yra sveika veislė, bet jie gali turėti akių problemų bei sirgti epilepsija. Šios veislės šunų rizika sirgti vėžiu didesnė nei kitų medžioklinių šunų. Klubo sąnario displazijos rizika labai nedidelė, palyginti su kitais vidutinio dydžio šunimis. Ši liga nustatoma mažiau nei 4,2 % patinų ir 3,2 % kalių.
Kad išvengtumėte galimų sveikatos problemų, rekomenduojama mažylį pirkti iš registruoto augintojo. Susipažintina su kilmės dokumentais ir įsitikintina, kad tėvams buvo atlikti būtini sveikatos tyrimai. Dėl to bus aiškiau, kad šuo nugyvens visavertį, sveiką gyvenimą.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
