Kataryna Šterna pagal Savannos Koebisch pasakojimą
Socialiniai tinklai yra naudingas išradimas, ypač kalbant apie rastus bendraminčius ir įsitraukimą į jų būrį. Keista pradžia straipsniui apie medžioklę, ar ne?
Kartą viename jaukiame bute Rygos centre laukdama kitų svečių pradėjau pokalbį su vokiečiu Philippu Zerfassu, kuris tuo metu Rygoje mokėsi odontologijos. Tai yra jaunas ir aistringas medžiotojas, daug keliaujantis ir medžiojantis. Philippo širdies dama kanadietė Savanna irgi aistringa medžiotoja – ji atstovauja tokioms pasaulinio garso kompanijoms kaip Leica ir Cabela’s. Žinoma, kaip modernūs žmonės, visi susitinkame virtualiojoje erdvėje.
Leica HUNTING BLOG. SAVANNA KOEBISCH
Tą kartą sprendėme apie žmonių reakciją į medžioklės fotografijas. Philippo nuomone, Instagrama šia prasme yra daug ramesnė ir parankesnė tinklavietė, nes joje galima rasti bendraminčių, publikuoti tik siaurai auditorijai ir nė vienos tavo nuotraukos nematys draugų draugų draugai, kaip būna Facebooke. Dėl to jam labiausiai patinka Instagrama, kuri neretai suteikia ne tik virtualios komunikacijos malonumą, bet ir praktiškų galimybių. Būtent dėl šio socialinio tinklo jiedviem su Savanna pavyko nuostabi medžioklė. Kaip tikras vyras, Philippas buvo gana lakoniškas. Tai pasakojimas, kaip Savanna ir Philippas medžiojo muntjakus Didžiojoje Britanijoje.
Naršydami Instagramą jie pamatė nuotraukų su nedideliais į Didžiąją Britaniją iš Kinijos atvežtais ir prieš keliasdešimt metų į laisvę pasprukusiais elniukais – muntjakais. Postringaudami apie šį nepaprastą trofėjų jie nusprendė, kad tai galėtų būti puiki alternatyva neseniai dėl įvairių priežasčių atšauktai išvykai į Turkiją, kur Philippas su tėvu buvo suplanavę medžioti alpinius ožius.
Philippas vieną dieną užklydo į tinklalapį apie medžioklę Didžiojoje Britanijoje. Komentaras virto pokalbiu. Visiškai taip pat kiek daugiau nei prieš metus prasidėjo Philippo ir Savannos draugystė – nuo komentaro ir pokalbio Instagramoje apie jos sumedžiotą didžiaragį aviną. Kadangi Savanna visai neseniai buvo persikrausčiusi į Angliją, kur studijuoja mediciną, ji labai džiaugėsi galėdama prie darbų sąrašo pridėti medžioklinę išvyką su šeima. Jos nuomone, nėra geresnio būdo pažinti naujos šalies kultūrą ir jos žmones kaip vykstant į bendrą medžioklę.
Kornburio parkas – karališkas medžioklės dvaras
Vienoje Instagramos nuotraukoje medžiotojų porelė pamatė labai įdomų, trofėjaus vertą muntjaką nudrėksta ausimi. „Philippui tai būtų puikus laimikis“, – pagalvojo Savanna, bet gyvenimas viską sudėlioja savaip.
Nuotykio pradžioje jaunieji medžiotojai nuvyko į Oksfordą. Kol tėvai kūlėsi automobiliu iš Vokietijos, Philippas ir Savanna tikėjosi traukiniu nukeliauti iš Bornmuto iki Čarlburio.
Hugh Van Cutsemas, aistringas medžiotojas ir gamtosaugos entuziastas, jų jau laukė sėdėdamas savo patikimame ir daugelio nuotykių patikrintame Land Rover automobilyje. Toliau kompanija nukeliavo tiesiai į Votermano namelį, kad per daug nedelsdami susipažintų su Vičvudo mišku – viena vietovių, kur buvo numatyta ieškoti muntjakų. Kita vieta buvo Kornburis. Seniau ši 200 hektarų teritorija buvo karaliaus medžioklės plotai, o dabar ji kartu su įspūdinga rezidencija priklauso lordui Rotherwickui. Dideliuose Kornburio plotuose gyvena dėmėtųjų elnių, muflonų ir elnių aksių. Atrinkdama nepageidaujamus individus, parko valdyba tiekia labai aukštos vertės elnieną Londono restoranams. Keletas puikių trofėjinių gyvūnų skirti Kornburio parke besisvečiuojantiems medžiotojams. Medžioti galima tik tokio amžiaus gyvūnus, kuriuos pasiekia pavasarinis gamtos šauksmas.
Mūsų pasakojimo veikėjai suplanavo pamedžioti miškuose, esančiuose šalia Kornburio plotų. Šie 720 hektarų miškai laikomi seniausiais Anglijos miškais ir įtraukti į specialų mokslinio intereso objektų (angl. site of special scientific interest) sąrašą.
Medžioklinis poilsis nėra skirtas gulinėti, todėl rytojaus diena prasidėjo dar tamsoje. Medžiotojai turėjo nukakti ilgą vingiuotą kelią, kad laiku pasiektų nustatytą susitikimo vietą. Ten jų laukė elnių specialistas Tomas Marshallas, kurio pareiga buvo medžioklės takais lydėti Philippo tėvą Georgą ir padėti jam sėkmingai medžioti. Iš fermerių šeimos kilęs Tomas yra šaudymo sporto entuziastas ir jau seniai užsiima gamtosauga. Taip pat jis turi daugelio metų patirtį vadovaujant medžioklės ūkiui, tvarkant medžiojamuosius gyvūnus. Jo humoro jausmas ir guvus būdas ankstų rytą buvo labai laiku. Tarp Tomo ir kito medžioklės gido Hugh net kilo linksma konkurencija. Regis, abu dabar rungsis, kurio klientas sumedžios didesnį muntjaką.
Pirmojoje išvykoje medžiotojai turėjo daug galimybių prieiti prie laimikio, bet kaskart kas nors sutrukdydavo. Tai paparčiai čežėjo, tai sekundės buvo per trumpos, ir Philippas su Savanna liko nieko nepešę. Į medžiotojų namą grįžo tuščiomis, o ten juos pasitiko Tomas, girdamasis Georgo dienos laimikiu – sumedžiota muntjako patele ir dviem mažyliais. Weidmannsheil! (Tradicinis sėkmingo medžiotojo pasveikinimas vokiečių kalba.)
Painiais kaimo keliais visi grįžo į vietą, kurią laikinai buvo galima vadinti namais, – viešbutį The Swan Inn. Kupini emocijų ir įspūdžių, medžiotojai maloniai ilsėjosi. Visa komanda mėgavosi vakaru. Itin laimingos buvo mamos, kurios daug ilgiau pasilikdavo viešbutyje nei kiti nuotykių ieškotojai. Pailsėję ir išsimiegoję, papusryčiavę klasikiniu anglų stiliumi, pasivaikščioję, paskui papietavę ir vėl pailsėję, medžiotojai galų gale buvo pasirengę vykti į savo medžioklės postus. Philippas galėjo pasirinkti vieną iš dviejų medžioklės bokštelių.
Pirmasis – sėdynė su metaliniais laiptais – buvo tolokai nuo vietos, kur anksčiau pasirodydavo minėtas muntjakas nudrėksta ausimi. Tuo tarpu Savanna ir Hugh, tirtėdami iš šalčio, užlipo į bokštelį proskynų sankryžoje. Buvo taip šalta, kad lenta, ant kurios jie sėdėjo, be paliovos virpėjo. Vėliau Hugh pripažino, kad nebuvo tikras, ar Savannai apskritai pavyks ramiai iššauti. Paskutinį kartą apžvelgusi apylinkę, Savanna nusprendė patikrinti telefoną, o ten atėjo žinia iš Philippo, kuriam iš savo bokštelio pavyko sumedžioti muntjaką. Savanną ir Hugh iškart apėmė smalsumas, kuris gyvūnas tai galėtų būti. Nuvykę į antrąjį bokštelį, esantį giliau miške, jie pamatė, kad muntjako ausis nudrėksta. Puikus trofėjus. Tas pats gyvūnas, užfiksuotas miško kamera? Gidas stebėjosi, kad šis patinas nuklydo taip toli nuo savo įprastinės gyvenvietės. Visa komanda džiaugėsi, kad pavyko įgyvendinti tai, kas suplanuota, taip pat, žinoma, ir visi kiti, grįžus į viešbutį.
Tą vakarą ilsėdamasis ir kaip įprasta žiūrinėdamas Instagramos nuotraukų kolekcijas, Philippas netyčia vėl pamatė muntjako, įkvėpusio medžiotojus pradėti šį nuotykį, fotografiją. Įsivaizduokite jų nuostabą, kai, palyginę abiejų gyvūnų snukius, medžiotojai susivokė, kad fotografijoje matomo muntjako nudrėksta dešinioji ausis, o Philippas sumedžiojo patiną su sužeista kairiąja ausimi. Dabar Hugh nuostaba dėl muntjako buvimo ne savo vietoje buvo šimtu procentų pateisinama. Instagramos muntjakas vis dar gyvas.
Kitą rytą Savanna ir Philippas prisijungė prie gido Tomo komandos. Laimė, visi trys buvo maždaug vienodo ūgio, tad visi medžioklėje gyvūnų ieškojo taip pat. Sausi paparčiai ir uogienojai, krūmai ir kita augalija trukdė sumedžioti kelis nedidelius muntjakus. Tai priminė margosios antilopės medžioklę Umkomase, Pietų Afrikos Respublikoje, 2013 metais. Pagaliau Tomas pastebėjo nedidelį selekciniais tikslais medžiotiną muntjaką šūvio atstumu, bet jį dengė storos šakos ir medžiotojas turėjo laukti, kol jis išeis į atviresnę vietą.
Tomas muntjaką „aplojo“, mėgindamas jį privilioti, ir po dviejų šūvių šis jau gulėjo samanose. Iš arčiau apžiūrėjęs gyvūną gidas galėjo šį tą papasakoti apie mažojo elninio fiziologiją – ilgas iltis ir kvapo liaukas po akimis. Šie maži sutvėrimai yra neįtikėtinai aršūs ir naudoja savo aštriąsias iltis kovodami su konkurentais. Tomas prisiminė vieną atvejį, kai muntjako patinas paliko kovos lauką su tokia gilia varžovo ilčių padaryta žaizda, kad buvo aiškiai matyti judantys raumenys. Pasirodo, muntjakai yra seniausia žinoma elninių rūšis pasaulyje. Neįtikėtina ištvermė ir aršumas nėra vien tik rūšies savybės, o gyvybiškai svarbios ypatybės, leidusios taip ilgai išgyventi.
Kiek vėliau medžiotojai nupjauto lauko krašte pastebėjo muntjako patelę, kuri galėtų būti idealiu patiekalu. Savanna tuo metu turėjo savo .223 kalibro ginklą su garso modifikatoriumi. Netikėtai ginklas buvo toks pat tylus ir patogus šauti kaip ir anksčiau. Savannai tai buvo pirmas kartas su slopintuvu. Traukdama gyvūną ji prisiminė kitų medžioklių patirtį, pavyzdžiui, muflonų vilkimą nuo kalno ar briedžio traukimą iš kūdros. Neaukšta medžiotoja dėkojo gamtai, kad muntjakai tokie maži.
Tą vakarą saulė per vešlias žoles Hugh medžioklės plotuose mėtė auksinius spindulius, ir medžiotojai keliavo link savo bokštelių. Kryžkelėje abi komandos, kiekviena įsitikinusi savo sėkme, išsiskyrė ir nuėjo į savo vietas keliais, kurie atrodė ne tokie lankomi kaip dauguma iki šiol matytų. Philippas ir Georgas nuėjo į antrąjį bokštelį, o Savanna ir Hugh žengė link pirmojo. Tą vakarą visi geidė sumedžioti muntjako patiną su sužeista dešiniąja ausimi. Pabrėžiant – dešiniąja. Medžiotojai užlipo į bokštelį ir tyliai prisėdo. Savanna pasakoja, kad per visą šią kelionę nebuvo nė dienos, kad nebūtų pastebėtas fazanas ar koks kitas paukštis ar gyvūnas.
Išimtis nebuvo ir šis prisiminti vertas vakaras. Iš pradžių mažas muntjakas nurisnojo proskyna. Paskiau medžiotojų kantrybę išbandė jau gana perspektyvus patinas. Visą laiką, išlaikydami vidinę ramybę, jie laukė tikrojo vienaausio. Tik kai iš pačių tolimiausių krūmų galiausiai išlindo patinėlis, ginklas buvo nutaikytas ir Savanna ėmė drebėti.
Didelis trofėjus yra ir bus didelis, nesvarbu, kokio dydžio gyvūno. Nepraleidusi nė akimirkos, bet ir neskubėdama, kol šis geidžiamas laimikis nepradingo ir nepajuto medžiotojų, Savanna iššovė ir pataikė jam tiesiai į vos matomą petį. Muntjakas krito vietoje, be abejonių. Išplėstos Hugh akys ir skardus juokas padarė bet kokius žodžius nereikalingus. Apie sėkmingą šūvį jie pranešė ir kitiems medžiotojams. Pakeliui iki vietos, kur gyvūnas krito, jie išgirdo šūvį iš antrojo bokštelio ir pamatė nuskrendantį paukštį. Šūvis iš pykčio. Kaip sakoma, „uostyk mano dulkes!“ Gyvūną suradus, pasirodė, kad tai yra būtent geidžiamasis miniatiūrinis muntjakas su labai dideliu trofėjumi, tas pats ieškotasis senasis karys su nudrėksta dešiniąja ausimi.
Kai abi medžiotojų grupės susitiko ant tako, gidas Hugh dar paėjo į priekį, kad nuo kitų medžiotojų žvilgsnių porą smalsumo kupinų akimirkų uždengtų kritusį didžiulį patiną. Visų medžiotojų veido išraiška rodė draugystės ir bendrystės jausmą, kuris yra medžioklės plėtros ir egzistavimo pagrindas. Visi buvo labai laimingi dėl šio vakaro laimikio! Philippas sumedžiojo kitą puikų patiną, kurio ragai buvo panašūs į ką tik sumedžioto ir Instagramoje publikuoto muntjako trofėjų. Ratas užsidarė, ir atėjo laikas įamžinti muntjaką kaip medžioklės triumfo įrodymą.
Kadangi Tomas buvo profesionalas, Hugh teko atsitraukti ir leisti kolegai nudirti muntjako kailį ir atskirti galvą, kad vėliau iš jos būtų galima padaryti biusto iškamšą.
Medžiotojai liūdnai atsisveikino su Tomu ir Hugh, bet užtikrinti, kad kada nors vėl pamedžios drauge. Abu puikieji muntjakai irgi liko, kad taptų iškamšomis ir papuoštų medžiotojų būstą. Šiuo metu abi iškamšos yra gatavos ir Savanna su Philippu laukia, kada jas atsiųs. Medžiotojų porelė sako, kad žiūrint į abu sumedžiotus ir ant sienos greta pakabintus muntjakų biustus atmintyje iškils ši puiki medžioklė ir noras pasižvalgyti Instagramos puslapiuose, kad sužinotų, kaip Anglijoje sekasi jų senajam draugui Hugh.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
