Brakonieriavimo sąvoka, kaip ir daugelis kitų reiškinių, atsirado tik susiformavus teisinei valstybei. Akmens amžiuje tokio termino nebuvo, nes neegzistavo nei medžioklės, nei gamtos apsaugos įstatymai. Tik tada, kai visuomenė susiskirstė į aukštesniuosius ir žemesniuosius sluoksnius, atsirado ir idėja – draudimas tam tikroms visuomenės grupėms ar regiono gyventojams medžioti arba medžioti stambius medžiojamuosius gyvūnus. Gerokai vėliau, jau artėjant prie šiuolaikinio laikotarpio, atsirado gamtos apsaugos įstatymai, saugomų rūšių samprata bei jų apsaugos sistema, kurią tam tikra dalimi paskatino barbariškas stambiųjų kanopinių žvėrių išnaikinimas, kolonijinė savivalė Afrikoje, bizonų išnaikinimas Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje ir daugelio rūšių išnykimas dėl žmogaus veiklos.
Atsiradus apribojimams, neišvengiamai atsiranda ir pažeidėjų – žmonių, kurie nenori laikytis šių įstatymų, nenori jų suprasti, nori veikti prieš sistemą arba siekia tam tikros naudos. Tokie žmonės egzistuoja ir šiandienos Lietuvoje, tačiau viskas rodo, kad brakonieriavimas keičiasi ir, galbūt, gana greitai galėsime su juo atsisveikinti. Jis arba visiškai išnyks, arba bus aiškiai atskirtas nuo pažeidimų ar klaidų, kurias padaro medžiotojai.
Pasiūlymai, kurie pakeis ateitį. Brakonieriavimo mažinimas ir bendradarbiavimas su AAD
Kaip atsirado pati sąvoka?
Neteisėta medžioklė kaip reiškinys yra daug senesnė už patį žodį, kurį vartojame šiandien. Kad tokia sąvoka apskritai galėtų atsirasti, reikalingos trys prielaidos: žemės savininko teisių įtvirtinimas teisės aktuose, jo nustatyta teisė medžioti ir draudimas medžioti kitiems asmenims toje teritorijoje. Akmens ir bronzos amžiuje tokių prielaidų nebuvo, nes medžioklė buvo išgyvenimo būdas, o visuomenės struktūra dar nenumatė centralizuotos kontrolės. Situacija pasikeitė viduramžiais, kai Europoje įsitvirtino feodalinė sistema ir medžioklė palaipsniui tapo valdovo ir aukštuomenės privilegija. XI–XIII amžiuje stambiųjų gyvūnų medžioklė tapo nebe visos visuomenės užsiėmimas, ji virto socialinio statuso ženklu. Paprastiems valstiečiams buvo leidžiama medžioti tik smulkiuosius žvėris ir paukščius ir net tokia privilegija priklausė nuo konkretaus dvarininko malonės. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado brakonieriavimo esmė: žmogus slapta įgyja laimikį svetimoje teritorijoje, pažeisdamas nustatytas privilegijas, už ką dažnai grėsė itin griežtos bausmės.
Panašiai buvo ir Baltijos šalyse, kur jau Livonijos laikais dvarininkai turėjo teises į stambiuosius medžiojamuosius gyvūnus, o valstiečiams jos buvo apribotos. Tai sukūrė įtampą tarp visuomenės sluoksnių ir pavertė neteisėtą medžioklę kasdiene kaimo gyvenimo dalimi.
Šiuolaikinis brakonieriavimo terminas atsirado gerokai vėliau – XIX–XX amžiuje, kai susiformavo juridinė kalba ir buvo tiksliai apibrėžtos medžioklės teisės. Tačiau pats reiškinys neatsiejamai susijęs su viduramžių privilegijų sistema ir iš jos kilusia priešprieša tarp poreikio apsirūpinti maistu ir griežtai reglamentuotos dvarininkų teisės.
Būtina paminėti, kad Baltijos šalyse itin stiprią įtaką visoms gyvenimo sritims ir žmonių požiūriui į paklusnumą įstatymams bei sistemai paliko Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpis. Dar daugiau dėl to, kad medžioklė vyko pagal partijos planą, kuriame medžiotojai privalėjo sumedžioti nustatytą gyvūnų skaičių, o pagal feodalinės Europos principus itin vertinga medžioklės produkcija buvo perduodama ir išsiunčiama vartoti į aukštesniuosius valdžios sluoksnius partijos nuožiūra. Paties medžiotojo namuose likdavo labai nedaug, todėl sovietmečiu beveik garbės reikalu tapo apeiti sistemą ir susimedžioti laimikį sau, kuris būtų naudojamas maistui. Ne paslaptis, kad okupacijos metais gyvenimas buvo skurdus, maisto prekių prieinamumas ir pasirinkimas buvo ribotas, todėl medžioklė buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių, įskaitant ir neteisėtą medžioklę.
Medžiotojas ir inspektorius yra kolegos ir sąjungininkai
Lyginant su viduramžiais, šiandien gyvenimas pasikeitė beveik visose srityse. Ypač Europoje, kur teisės aktai ir normos bei žmogaus teisės įvairiose srityse dažnai tampa pavyzdžiu likusiam pasauliui. Medžioklės srityje taip pat viskas sparčiai keičiasi ir tai didele dalimi lemia technologijų pažanga. Praėjusio amžiaus pabaigoje atrodė, kad toliau pažangos jau nebebus, tačiau dabar turime dirbtinį intelektą, elektronines apskaitos sistemas, internetinę komunikaciją ir daugelį kitų privalumų, kurie daro įtaką ir medžioklės ūkiui, įskaitant gamtos bei gyvūnų populiacijų apsaugą. Tai, kad visi turi telefonus su kameromis, galbūt verčia kai kuriuos susimąstyti, ar apskritai verta pažeidinėti įstatymus.
„Daugelis yra girdėję tokį kaip postulato sinonimą, kad medžioklė ir aplinkosauga yra to paties vardiklio dalys. Tarptautinė bendruomenė vis aiškiau suvokia, kad medžioklė yra labai svarbus populiacijų ir jų tarpusavio sąveikų reguliavimo instrumentas. Vienas paprasčiausių ir ryškiausių pavyzdžių yra smulkiųjų plėšrūnų medžioklė, kuri per labai trumpą laiką turi teigiamą poveikį žemėje perinčių paukščių, įvairių smulkių gyvūnų ir kitų smulkių organizmų populiacijoms“, – interviu pabrėžė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša.
Brakonieriavimo bei neteisėtos medžioklės kontrolės srityje medžiotojai ir žvejai atlieka ypatingai svarbų vaidmenį. Daugybę laiko praleisdami gamtoje jie turi galimybę pastebėti pažeidimus. Pasitelkdami šiuolaikines technologijas, pavyzdžiui, termovizorinius naktinio matymo prietaisus su galimybe filmuoti ar fotografuoti, medžiotojai gali užfiksuoti pažeidimus ir operatyviai perduoti informaciją gamtos apsaugos institucijoms.
„Mes manome, kad maždaug 60–70 proc. pažeidimų medžioklės srityje Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams pavyksta atskleisti būtent medžiotojų ir žvejų pateiktos informacijos dėka“, – sakė medžiotojų organizacijos atstovas ir tęsė: „Mes tikrai matome, kad tas bendradarbiavimas ir partnerystė jau įsitvirtino. Nesakau, tikrai dar yra ką tobulinti ir pasitikėjimas turi augti, tačiau apskritai aplinkos apsaugos kontrolė neturėtų būti orientuota vien į medžiotojus, į techninius pažeidimus ar į dokumentacijos pildymą ar kitus mažareikšmius nusižengimus.“
Apklausa: Ką galvoja medžiotojai?
Medžiotojų bendruomenėje požiūris į neteisėtą medžioklę nėra vienareikšmis, todėl itin įdomu pažvelgti į nedidelę apklausą, atliktą socialinių tinklų Facebook grupėje Hunting in Lithuania. Nors tokia apklausa nėra mokslinis tyrimas, ji suteikia gerą supratimą apie tai, kaip medžiotojai vertina pažeidimų paplitimą ir kiek oficiali statistika atspindi realią situaciją.
Dalis medžiotojų mano, kad pažeidimų skaičius realybėje yra didesnis nei matyti oficialiuose duomenyse. Apklausos rezultatai rodo, kad beveik ketvirtadalis respondentų yra įsitikinę, jog tikroji situacija yra sudėtingesnė ir kai kurie nusižengimai nepasiekia kontrolės institucijų. Taip pat dalis apklaustųjų pripažįsta, kad dažniausiai viešojoje statistikoje dominuoja smulkūs pažeidimai, susiję su techninėmis klaidomis, o ne su piktybine veikla. Toks požiūris sutampa ir su specialistų teiginiais, kad dauguma nustatytų atvejų nėra susiję su tyčiniu žalos darymu gamtai, o labiau su dokumentų pildymo niuansais ar žmogiškuoju aplaidumu.
Apklausa taip pat atskleidžia tam tikrą nuovargį nuo metus trunkančio retorinio spaudimo, kuris sudaro įspūdį, kad medžioklės srityje vyrauja didelė netvarka. Dauguma medžiotojų nesutinka su teiginiu, kad pažeidimų skaičius yra toks aukštas, kad būtų galima kalbėti apie sisteminę problemą. Tačiau daug kas pripažįsta, kad ir ateityje išliks sunkūs pažeidimai, nes visada atsiras žmonių, kuriems visiškai nerūpi gamta ir įstatymai. Tokie atvejai nėra dažni, tačiau jie sukelia didžiausią rezonansą.
Įdomu tai, kad palaikymas didesniam aplinkos apsaugos inspektorių skaičiui nėra didelis. Dalis respondentų mano, kad geriausias sprendimas yra ne griežtesnė kontrolė, o aiškesnės taisyklės, teisingesnės sankcijos ir geresnis bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų ir medžiotojų. Jaučiamas noras, kad kontrolė būtų orientuota į tikrai rimtus atvejus, o ne į smulkius techninius trūkumus, kurie dažnai tampa dėmesio centru.
Viena įdomiausių apklausos įžvalgų yra ta, kad medžiotojai savęs nelaiko problemos šaltiniu, o greičiau mato save kaip sprendimo dalį. Didelė dalis apklaustųjų pripažįsta, kad būtent medžiotojai turi geriausias galimybes pastebėti įtartinas situacijas gamtoje, nes jie ten būna nuolat, gerai pažįsta teritorijas ir mato viską, kas jose vyksta. Šis įsitikinimas sutampa su Aplinkos apsaugos departamento ir medžiotojų organizacijų duomenimis apie tai, kaip dažnai būtent medžiotojų pateikta informacija padeda atskleisti rimtus pažeidimus.
Apibendrinant, apklausa atskleidžia įvairialypį požiūrį. Medžiotojai nėra visiškai vieningi, tačiau juos vienija įsitikinimas, kad būtina aiškiai atskirti technines klaidas nuo tyčinės veiklos. Jie taip pat pabrėžia, kad dauguma medžiotojų veikia sąžiningai, o nedidelis skaičius rimtų pažeidimų, kuriuos padaro asmenys už medžiotojų bendruomenės ribų, neturėtų formuoti klaidingo visos medžioklės sektoriaus vertinimo. Apklausos rezultatai aiškiai parodo šiandieninę medžioklės bendruomenės nuotaiką, kurioje dominuoja siekis aiškumo, teisingumo ir bendradarbiavimo gamtos apsaugos labui.
Brakonieriavimo ir neteisėtos medžioklės sąvokų atskyrimas
Laimonas Daukša pokalbyje ne kartą pabrėžia, kad sąvokų brakonieriavimas ir neteisėta medžioklė negalima ir nedera vartoti kaip sinonimų. Jis sako, kad pati brakonieriaus sąvoka turi būti taikoma tik tiems žmonėms, kurie veikia turėdami išankstinį ketinimą daryti žalą gamtai, naudoja nelegalius metodus ir veikia visiškai už teisėtos sistemos ribų. Tai žmonės, kurie niekada neturėjo teisės medžioti ir nepriklauso medžiotojų bendruomenei. Daukša paaiškina, kad tokie pažeidėjai naudoja nelegalius ginklus be numerių, kilpas, spąstus ar kitus draudžiamus įrenginius ir visiškai nesilaiko medžioklės sezonų bei kitų gamtos apsaugos priemonių. Taip pat jis nurodo, kad klasikinis pažeidimas, kurį padaro medžiotojas, yra pamirštas įrašas dokumentuose, netikslus įrašas ar koks nors techninis aspektas ir to negalima prilyginti sąmoningai veiklai prieš gamtos interesus.
„Medžiotojas, kuris vykdo veiklą savo teisėtuose plotuose, turi bilietą, ginklo laikymo leidimą ir dokumentus, bet laiku neinformavo, nesurašė akto ar padarė kokią techninę klaidą, negali būti klijuojamas tame pačiame lygmenyje kaip tas, kuris veikė visiškai be teisės ir su nelegaliomis priemonėmis“, – sako LMŽD direktorius. Jis papildo, kad medžiotojui, be administracinės baudos ir priemonių konfiskavimo, tenka ir moralinės pasekmės, nes jis netenka teisės medžioti keliems metams. Tuo tarpu tikras brakonierius nieko nepraranda, nes nuo pat pradžių nieko ir neturėjo.
Situacija dėl pažeidimų dažnio ir sunkumo
Lietuvos medžioklės srityje pažeidimų struktūra per pastaruosius metus tapo aiškesnė ir būtent tai, Laimono Daukšos nuomone, leidžia realiai įvertinti faktinę situaciją ir jos raidą. Jis pabrėžia, kad nors pažeidimai niekur nedingo, jų pobūdis keičiasi. Sunkiausi atvejai tampa vis retesni ir labiau koncentruoti ir tai yra vienas svarbiausių požymių, kad bendra sistema juda skaidresnės ir tvarkingesnės aplinkos link.
„Matome, kad šiurkščių pažeidimų yra mažiau. Didžiąją dalį sudaro mažareikšmiai nusižengimai, įspėjimai, techniniai trūkumai“, – sako jis ir priduria, kad šie nedideli pažeidimai dažniausiai susiję su žmogiškomis klaidomis, o ne su piktybine veikla. Daukša pabrėžia, kad maždaug tarp dešimt ir penkiolikos procentų registruotų atvejų yra tie, kurie realiai daro žalą gamtai, ir net ir čia dažnai kalbama ne apie medžiotojus, o apie asmenis, kurie nėra susiję nei su medžiotojų klubais, nei integruoti į medžioklės kultūrą. Šie išoriniai pažeidėjai yra tie, kurie veikia sąmoningai, turėdami pilną ketinimą ir neretai siekdami materialinės naudos.
Šiame kontekste itin svarbi yra vidinė medžiotojų bendruomenės reakcija. Klubai, kurie dirba atsakingai, vis dažniau patys apsivalo savo aplinką ir ši tendencija aiškiai jaučiama visoje šalyje. „Tokių atvejų yra vis mažiau. Bendruomenė pati save apsivalo“, – sako Daukša, pabrėždamas, kad nė vienas kolektyvas nėra suinteresuotas savo gretose laikyti žmones, kurių veikla gali mesti šešėlį visai bendruomenei. Tai reiškia, kad vidinė disciplina tampa natūralia medžioklės kultūros dalimi ir stiprina jos reputaciją.
Svarbus aspektas yra ir pažeidimų interpretacija bei komunikacija. Kaip nurodo Daukša, visuomenė ir žiniasklaida dažnai pernelyg lengvai perima frazę apie „medžiotoją brakonierių“, nors konkrečiu atveju paaiškėja, kad pažeidimas būna visai nesusijęs nei su medžiokle, nei su medžiotojais apskritai. Tai sukelia nepagrįstą įtampą ir stiprina stereotipus, kurie neatitinka realios situacijos.
Kodėl situacija gerėja
Pagerėjimą lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai, kurie palaipsniui, bet labai nuosekliai pakeitė aplinką. Pirmasis ir, ko gero, svarbiausias iš jų yra aktyvus medžiotojų ir žvejų dalyvavimas pažeidimų atskleidime. LMŽD direktorius pabrėžia, kad būtent žmonės, kurie kasdien gyvena ir dirba gamtoje, pirmieji pastebi įtartinas situacijas ir jų vaidmuo sistemoje yra neįkainojamas. „Mes manome, kad apie 60–70 procentų šiurkščių pažeidimų padeda atskleisti patys medžiotojai ir žvejai“, – sako jis. Šis skaičius savaime rodo, kad legali medžiotojų bendruomenė yra viena aktyviausių gamtos apsaugos srityje.
Sparčiai tobulėjančios technologijos šį procesą tik sustiprino. Šiandien pažeidimų fiksavimas nebepriklauso nuo atsitiktinumo ar ilgo laukimo. Termovizorinės kameros, naktinio matymo prietaisai, galimybė filmuoti ir fotografuoti, elektroninė komunikacija ir duomenų perdavimas leidžia reaguoti beveik akimirksniu. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai kelių valandų delsimas gali reikšti įrodymų praradimą, o šiuolaikinis medžiotojas tokias galimybes turi kišenėje esančiame prietaise.
Ne mažiau reikšmingas veiksnys yra ir visuomenės požiūrio kaita. Vis daugiau žmonių supranta, kad teisėtai veikiantys medžiotojai nėra problema, o priešingai – sprendimo dalis, nes jų buvimas miške yra nuolatinis ir profesionalus. Vis aiškiau atskiriamas medžiotojas, kuris laikosi taisyklių ir prisideda prie gamtos apsaugos, nuo žmogaus, kuris sąmoningai kenkia aplinkai. Šis suvokimas kuria teisingesnį ir labiau subalansuotą požiūrį bei mažina nepagrįstą įtampą.
Technologijų raida, informacijos sklaidos greitis, visuomenės išsilavinimas ir pačių medžiotojų iniciatyva – visa tai sukuria sistemą, kurioje rimti pažeidimai nebegali likti nepastebėti. Tai vienas svarbiausių veiksnių, kodėl Lietuvoje kasmet mažėja atvejų, kurie realiai kenkia gamtai, ir didėja tų pažeidimų dalis, kuriuos galima priskirti žmogiškoms klaidoms, o ne piktybinei veiklai.
Bendradarbiavimas su Aplinkos apsaugos departamentu ir pokyčiai kontrolėje
Laimonas Daukša ypač pabrėžia, kad keičiasi ir bendradarbiavimas su Aplinkos apsaugos departamentu. Jis sako, kad pastaraisiais metais departamento inspektorių darbas tapo profesionalesnis ir pagarbesnis, o tai labai stiprina pasitikėjimo atmosferą.
„Kartais inspektoriai privažiuoja, prisistato, palaukia varymo pabaigos, tvarkingai patikrina dokumentus, paklausia, ar yra klausimų, palinki geros kloties. Tai dabar yra visai kita elgsena“, – pasakoja jis, pabrėždamas, kad toks darbas kuria bendradarbiavimą, o ne konfrontaciją.
Kai medžiotojai mato, kad kontrolė vykdoma profesionaliai, be išankstinių nuostatų ir be bandymų bet kokia kaina rasti pažeidimą, jie jaučiasi saugiau ir atviriau kalba su inspektoriais. Tai reiškia, kad inspektoriai gali greičiau gauti informaciją, padedančią saugoti gamtą. Pasitikėjimas šioje srityje yra kritinis išteklius ir kol kas jis pamažu, bet stabiliai auga.
LMŽD siūlymai ateityje
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija jau yra pateikusi siūlymus Seimo frakcijoms, kuriuose nurodoma, kad administraciniame procese būtina aiškiai atskirti asmenis, turinčius teisę medžioti, nuo tų, kurie tokios teisės neturi. Daukša pasakoja, kad šiuo metu abu šie segmentai baudžiami pagal tą patį principą, o tai yra neteisinga ir neefektyvu.
LMŽD taip pat mano, kad asmenims, kurie užsiima sunkiais, sistemingais ir tyčiniais pažeidimais, bausmė turi būti pakankamai griežta, kad realiai atgrasytų nuo tolesnių veiksmų. Jis pateikia kitų valstybių patirtį, kur griežtos sankcijos ir net įspėjimai dėl baudžiamosios atsakomybės davė teigiamą rezultatą. Tuo pat metu techniniai, mažareikšmiai pažeidimai turi būti peržiūrėti ir vertinami teisingiau, nes apsaugos sistemos tikslas nėra sukurti naują problemą, o užkirsti kelią realiai žalai gamtai.
LMŽD šiuo metu dirba ir jau yra parengusi kelis siūlymus medžioklę reglamentuojančių teisės aktų tobulinimui, o vienas iš jų – medžioklės trikdymo sąvokos sugrąžinimas. Lietuvoje ši sąvoka buvo išbraukta iš teisės aktų, tačiau ji yra itin svarbi, atsižvelgiant į būtinybę medžioklę organizuoti racionaliai ir efektyviai. Medžioklės trikdymo apibrėžtis turėtų apimti tiek visuomenės dalį, nusistačiusią prieš medžioklę, tiek žmones, kurie naudojasi gamtos ištekliais, tiek ir aplinkos apsaugos inspektorius bei kitus pareigūnus. Jau dabar dalis inspektorių gerbia medžiotojų pastangas ir įdedamą darbą: pasak vieno klubo pasakojimo apie šio sezono patikrinimus, atvykę į medžioklę su varovais inspektoriai pirmiausia išsiaiškino, ar medžioklė dar tęsiasi, pagarbiai palaukė, kol medžiotojai grįš iš miško, ir tik tuomet atliko dokumentų patikrą. Po jos jie mandagiai pasikalbėjo su medžiotojais, paklausė, ar kyla kokių klausimų, ar gali kuo padėti, ir įsitikinę, kad viskas tvarkoje, išvyko. Tai yra teisinga praktika ir tarpusavio pagarbos pavyzdys, kurį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siekia įtvirtinti ateityje, įrašant aiškią medžioklės trikdymo sąvoką į teisės aktus.
Medžiotojai ir valstybės institucijos yra vienoje gamtos apsaugos pusėje
Pokalbio pabaigoje Laimonas Daukša ne kartą pabrėžia, kad medžiotojai ir AAD inspektoriai nėra skirtingose barikadų pusėse, o yra vienu tikslu besivadovaujantys partneriai. Jis sako, kad medžioklė yra neatsiejama gamtos apsaugos dalis, ir tie, kurie kasdien būna miške, geriausiai mato viską, kas jame vyksta.
Būtent todėl medžiotojai vis atviriau praneša apie pažeidimus, dirba kartu su inspektoriais ir dalyvauja prevencijoje. „Aplinkosauga ir medžioklė yra bendras žygis“, – sako jis, pridurdamas, kad tik bendradarbiaujant ir pasitikint galima pasiekti tai, kad gamtai kenkiantys pažeidimai būtų atskleisti ir užkardyti, o sąžininga medžiotojų bendruomenė jaustųsi apsaugota ir gerbiama.
Brakonierius nušauna mešką Latvijoje, kova už gyvybę, šernai suėda gyvūną! Miško naujienos #16
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
