Aukštai kalnuose taku eina medžiotojas ir jo palydovas. Staiga medžiotojas paslysta, bet, laimė, nenukrinta.
– Ačiū Dievui, kad nenukritau ir nesusilaužiau kojos, – susimąstęs sumurma jis. Net neįsivaizduoju, kaip sunku būtų transportuoti sužeistą žmogų iš čia žemyn iki papėdės. Jūs galėtumėte mane su sulaužyta koja nuleisti žemyn?
– Manau, kad taip, – atsako palydovas. – Pernai vienam medžiotojui pasisekė netoli nuo čia sumedžioti stambų šerną. Koks 180 kilogramų! Mes labai mikliai jį nuleidome. Aišku, teko padalyti į keturias dalis.
*
– Na, kaip sekėsi medžioklėje?
– Gerai. Na, penkiese tik vieną kiškį sumedžiojome.
– Kaip jūs tą vargšą visiems padalijote?
– Nereikėjo – mes jo neradome!
*
Medžiotojas pasakoja draugui:
– Įsivaizduok! Vakar nuvykau į medžioklę su draugais ir pamiršau namuose šautuvą.
– Aha, turbūt nelabai smagu. O kada prisiminei, kad ginklas namuose liko?
– Deja, tik tada, kai žmonai kiškį pateikiau…
*
Miške susitinka du medžiotojai. Abu jau prisivaikščioję. Nusprendžia pasėdėti, arbatos išgerti, sumuštinį užkąsti. Sėdi ir šnekučiuojasi.
– Man labiausiai patinka liūtų medžioklė, bet kurgi tu mūsų pušynuose liūtų rasi.
– Nesirūpink! Rytoj vienas draugas kaip tik vyksta į Namibiją medžioti. Gali tave pasiimti kartu.
Abu tylėdami geria arbatą ir žiūri į tolį. Staiga antras medžiotojas sako:
– Na, o man labiausiai patinka medžioti buivolus. Gaila, kad pas mus buivolų nėra. Tik Afrikoje…
– Neliūdėk, mano draugas irgi ryt skrenda į Pietų Afrikos Respubliką. Jis irgi gali tave priimti!
Abu medžiotojai sėdi ir galvas pakabinę tyli… Staiga abu vienu balsu:
– Velniop tą Afriką. Važiuojam ryt abu į ežerą ančių!
*
Medžiotojas pabunda ryte areštinėje. Galvą skauda, nieko neprisimena. Staiga atsidaro durys, plyšyje pasirodo skusta seržanto galva:
– Kelkis! Tyrimas laukia.
Kabinete tyrėjas ilgai tardo medžiotoją ir galiausiai sako:
– Dabar pasakok, kaip viskas vyko.
– Pone tyrėjau, ką čia slėpti. Mane pakvietė į šernų medžioklę. Paskambino draugas ir pasakė, kad kvartalas jau apsuptas, numeriai padalyti, kaip tik vieno medžiotojo trūksta. Svarbiausia, kad pasiimčiau pakankamai šaudmenų. Nuvažiuojame į mišką, atsistojame prie numerių ir laukiame. Šernai neina.
– Gėrėte?
– Na, taip. Šiek tiek išgėrėme. Tada dar palaukėme.
– Ir vėl gėrėte?
– Taip. Tada dar laukėme. Paskui, man atrodo, dar gėrėme. Ir tada draugas sakė „Einam į kitą numerį, ten tikrai bus“. Nuėjome. Žiūriu, iš karto priešais šernai. Šaunu, o ten dar ir dar eina. Visus šernus sumedžiojau prie to numerio. Staiga kažkokia minia aplink mane susirinko. Pasirodo, kito klubo medžiotojai… Atėmė ginklą, veidą sumušė. Toliau nieko neatsimenu. Paskui jau tik šį rytą prisimenu. Galvą baisiai skauda.
Tyrėjas:
– Gerai. Taip ir rašysime protokole: į kiaulių fermą atėjau stipriai apsvaigęs nuo alkoholio.
*
VMI inspektoriai pagavo mešką.
– Lepečkoje, pasakok, kur pinigų gavai tokiam gražiam kailiui?
Meška nieko nesako, vadinasi, tikrai bando kažką slėpti. Suima mešką ir patupdo į kalėjimą.
Inspektoriai eina toliau. Žiūri, krokodilas bando į dumblą įsikasti ir pasislėpti. Capt jį už uodegos.
– Iš kur pas tave, krokodile, pinigai tokiam odiniam paltui?
Šis irgi nieko nesako ir patenka į kamerą šalia meškos. Abu pasisveikina per grotas ir sėdi toliau, laukia savo likimo. Staiga atsidaro durys ir į trečią kamerą įmeta žąsiną. Tas vargšas apskuręs, nelaimingas.
– Klausyk, žąsine, su mumis viskas aišku, o dėl ko tave VMI pagavo?
– Klausė, iš kur pas mane, bedarbį, tiek pinigų, kad kasmet skrendu į Pietus ilsėtis.
*
Žmona klausia medžiotojo:
– Žinai, kam ant kompaso dangtelio veidrodėlis?
– Kam?
– Tam, kad bet kurioje girtumo stadijoje visada matytum, kas pasiklydo.
*
Kiškis ateina į parduotuvę.
– Muilo turite?
– Tik kiaušinį.
– Gaila. Norėjau visas nusiprausti.
*
Mišku eina Raudonkepuraitė. Ji pamato vilką, pasislėpusį už krūmo.
– Vilkeli, aš tave matau! Gali nesislėpti.
– Velnias! – suprunkščia vilkas.
Raudonkepuraitė eina toliau mišku, kitoje laukymėje vėl pamato vilką.
– Lįsk iš ten, vis tiek matau tave!
Vilkas nubėga, o mergaitė eina toliau. Jau už upės matosi senelės namai, kelias beveik baigėsi, kai Raudonkepuraitė pamato už akmens kyšant pilkas ausis. Ji sušunka:
– Vilkeli, aš tave matau!
Vilkas beviltiškai šaukia iš savo slėptuvės:
– Tu man leisi pagaliau baigti, ar ne?
*
Pilies menė.
– Pernai buvo puiki medžioklė. Per dieną sumedžiojau dvidešimt kurapkų, – giriasi vienas lordas.
– Bet, tėve, pernai sakėte, kad sumedžiojote tik penkias! – susivaldęs nusistebėjimą reiškia jauniausias sūnus.
– Sūnau, tada tu buvai per mažas, kad sužinotum žiaurią tiesą!
*
Profesionalios medžioklės plotuose kažkur Rytuose.
Brutalus ir labai patyręs medžiotojas, iškėlęs savo Saigą išdidžiai ištiestoje rankoje, uždeda koją ant sumedžioto briedžio.
– Fotografuok! Bus ką anūkams parodyti.
Eigulys spragsi, kol medžiotojui ranka pavargsta laikyti ginklą.
– Na, tai tūkstantis, kaip ir tarėmės?
– Taip, pone.
– Labai ačiū už medžioklę, – sako medžiotojas, duoda pinigus ir nuvažiuoja su savo prabangiu automobiliu.
Eigulys pamoja svečiui ir tada grįžta prie to, kuris guli ant žemės:
– Kelkis!
Nuo žemės mikliai atsistoja briedis. Eigulys jam paduoda didelę sultingą morką:
– Še, graužk. Nusipelnei!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
