Slibinas miške pagauna vilką ir sako:
– Žiūrėk, pilki, rašau taip: vilkas, 1 vnt. Šiandien įtrauksiu tave į valgiaraštį ir per pietus suėsiu. Supratai?
– Supratau.
– Klausimų yra?
– Nėra, – atsako vilkas ir nueina nuleidęs galvą.
Slibinas eina toliau mišku ir pagauna lapę.
– Žiūrėk, rudauodege, rašau taip: lapė, ruda, 1 vnt. Vakarienei tave suėsiu. Supratai?
– Supratau.
– Klausimų yra?
– Nėra, – atsako lapė ir taip pat nukiūtina.
Toliau slibinas pagauna kiškį.
– Žiūrėk, ilgaausi, rašau taip: kiškis, 1 vnt. Pusryčiams ėsiu tave.
– Klausimų yra?
– Yra.
– Klausk.
– Galima neiti?
– Galima. Išbrauksiu tave iš sąrašo.
***
Miško žvėrys įkrinta į duobę ir negali iš jos išlipti. Praeina kiek laiko ir visi užsimano ėsti. Aišku, kad ės patį silpniausią. Visi pasižiūri į kiškį, bet tas iššoka prieš visus išpūsta krūtine, akyse – kovos ugnelės žiba:
– Kas nuskriaus mešką, tam atsirūgs!
***
Ilgiausia eilė prie pilstomo alaus statinės. Kiškis lenda be eilės. Vilkas pagauna jį už ausų ir sako:
– Kiški, tu visiškai sarmatos nebeturi? Kas lenda prieš vilką?
– Nepyk, pilki, eikš, paeikim nuošaliau.
Po minutės kiškis grįžta atgal ir vėl lenda be eilės. Meška jį pagauna už ausies ir įniršusi sako:
– Kiški, man atrodo, tau gyvent atsibodo.
– Nesišiaušk, lepečkoje, einam už kampo, pasikalbėsim.
Netrukus kiškis grįžta ir vėl bando užlįsti prie alaus, bet dabar – prieš liūtą. Žvėrių karalius pakelia kiškį į orą ir supykęs užriaumoja:
– Aš tave tuoj tiesiog suėsiu.
– Ne, ne, liūte! Geriau eikime, parodysiu tau kai ką.
Kiškis su liūtu nueina už kampo, o ten – slibinas laukia.
– Kiški, kiekgi galima? Mėsa, mėsa ir vėl mėsa. Kada alaus bus?
***
Miško žvėrys sėdi bare. Staiga atsilapoja durys, įeina kiškis, prieina prie liūto ir sako:
– Einam į lauką pasikalbėt!
Liūtas ramiai atsistoja ir seka paskui kiškį.
Netrukus liūtas grįžta į barą. Karčiai susipynę, uodegos kutas išpešiotas, visas snukis subraižytas.
Nustebę žvėrys klausia:
– Na, kas gi nutiko?
– Kas galėjo žinoti, kad ilgaausis per erškėtrožių krūmus spruks!
***
Vilkas su kiškiu ateina į restoraną. Po kurio laiko prie jų prieina padavėjas ir klausia:
– Ko pageidautumėte?
Kiškis sako:
– Norėčiau morkų au naturel.
– O jums? – padavėjas klausia vilko.
– Aš ėsiu morkomis įdarytą kiškį.
***
Žmona skambina vyrui:
– Kur tu?
– Medžioklėje.
– O kas ten taip garsiai kvėpuoja?
– Meška.
– O kodėl ji taip dejuoja?
– Sužeista.
– O kodėl garsas – kaip moters dejonės?
– Nežinau, aš – medžiotojas, ne veterinaras.
***
Kaimo stotelėje į autobusą įlipa truputį išgėręs medžiotojas, atsisėda ir pasideda šautuvą, vamzdį nukreipęs į keleivį šalia.
– Prašom atsargiau. O jeigu ginklas iššaus?
– Nesirūpinkite, tada užtaisysiu iš naujo.
***
Medžiotojas traukia namo. Per petį persimetęs žąsį, bet po akimi – mėlynė. Priešais ateina kaimynas:
– Kas buvo? Laukinė žąsis pasitaikė?
– Ne. Žąsis normali, bet šeimininkas – tikrai laukinis.
***
Po medžioklės vyrai sudeda ginklus į seifą, padengia stalą ir išgeria po stikliuką. Vienas medžiotojas pasakoja:
– Sėdžiu slėptuvėje. Žiūriu, ateina šernas. Iššaunu, nupjaunu šlaunį, užsimetu ant peties ir einu namo. Pakeliui žiūriu – briedis priešais ateina. Jį irgi paguldau, nupjaunu šlaunį, užsimetu ant antro peties ir einu toliau… Et, įpilkit, vyrai!
Vyrai pila naują ratą. Visi išgeria, o pasakotojas atsikvoši:
– Kur aš baigiau?
– Šlaunys ant pečių.
– Aaa, taip. Šlaunys ant pečių ir tada aš ją…
***
Medžiotojas pasakoja draugui:
– Kartą buvau medžioti Pietų Amerikoje. Sėdžiu slėptuvėje. Žiūriu – manęs link slenka tinginys. Valandą eina, dvi, tris. Taip ir nepriartėjo.
– Reikėjo išlįsti iš slėptuvės ir jį sumedžioti.
– Išlįsti iš slėptuvės? Tu tikrai ne medžiotojas, drauguži.
***
Medžiotojas pasakoja:
– Ir tada aš vienu šuoliu užšokau vilkui ant nugaros ir greitu mostu nupjoviau jam uodegą.
– Kodėl uodegą, o ne galvą?
– Galvą kažkas jau buvo nupjovęs.
***
Medžiotojas skundžiasi draugui:
– Tokia stora ir didelė žąsis. Beveik ant vamzdžio atsisėdo, o šovinys užstrigo.
Draugas ir sako:
– Na, džiaukis, kad ne meška buvo!
***
Medžiotojai giriasi:
– Vakar savo šuniui daviau lašinių pyragą. Jis įdarą suėdė, o tešlą paliko.
– Mano šuo dar protingesnis. Vakar daviau vandeniu atskiesto pieno. Šuo pieną išlakė, o vandenį paliko…
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
