Patirtis

Algimantas Šindeikis: „Medžioklėje svarbiausia žmonės, jų kultūra ir atsakomybė“0

Nuotrauka: iš archyvo

Algimantas Šindeikis, žmogus, kurį daugelis žino kaip teisininką iš didžiosios raidės, yra trijų vaikų tėvas ir anūkės senelis, visuomenės veikėjas, savaitraščio Veidas bendrasavininkis ir leidėjas nuo 1992 iki 2015 m., žurnalistas, fizikas, teisės mokslų daktaras, dėstytojas, pripažintas viešojo gyvenimo analitikas, miško savininkas ir medžiotojas.

Trumpai iš biografijos

Algimantas gimė 1964 m. lapkričio 14 d. Skuodo raj. Notėnų kaime. 1989 m. baigė Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultetą, 2008 m. – Teisės fakultetą, 2011 m. – doktorantūros studijas Mykolo Romerio universitete (MRU). Stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijos ZEIT fonde, Europos Žmogaus Teisių Teisme, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. 2011 m. Algimantas apsigynė teisės mokslų daktaro disertaciją Žodžio laisvė ir kitos konstitucinės vertybės: pusiausvyros nustatymo problema. Jo straipsniai publikuoti moksliniuose žurnaluose Konstitucinė jurisprudencija, Jurisprudencija, įvairiuose kituose moksliniuose leidiniuose.

2011–2015 m. Algimantas skaitė paskaitas MRU Teisės fakultete. Nuo 2012-ųjų iki dabar yra analitinės žurnalistikos magistro studijų lektorius VU Komunikacijos fakultete, 2014–2015 m. buvo lektoriumi Kijevo Taraso Ševčenkos universitete. 2014–2015 m. Algimantas buvo Prezidento paskirtas Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nariu. Nuo 2012 m. jis yra Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys. Šiuo metu advokatas A. Šindeikis yra Vilniaus advokatų kontoros SPES partneris.

Algimantas Šindeikis

Ne vien tik profesiniai ir moksliniai interesai

Vienas naujausių užsiėmimų Algimanto gyvenime yra šaltalankiai. „Paveldėjau nedidelį žemės ūkio paskirties sklypą ir turėjau nuspręsti, ką jame sodinti. Su šeima apsitarėme ir kažkaip apsistojome ties idėja auginti šaltalankius. Plantacija – šešių hektarų, joje sodinu ir aš pats, ir kiti šeimos nariai. Man tai visiškai nauja. Skaičiau, tyrinėjau, kaupiau informaciją, mokiausi. Tarp kitko, krūmų daigus įsigijome Latvijoje.

Latvių augintojams pavyko išvesti išties gerą stambių uogų veislę. Nors gali pasirodyti, kad šaltalankius auginti lengva, sausos kelerių pastarųjų metų vasaros privertė paplušėti, kad išsaugotume krūmus. Kadangi plantacija dar jauna, krūmai neveda daug uogų, bet jau tuoj tuoj tikimės didesnių derlių ir pradedame svarstyti, ką tiksliai darysime. Yra kelios idėjos, bet tai tegu būna paslaptyje“, – intrigą palieka Algimantas.

Kartą populiarioje tarybinės televizijos laidoje Mūsų sodas vienas sodininkas demonstravo labai efektyvų auksinių uogų rinkimo prietaisą iš vielų, bet paaiškėjo, kad didelėse plantacijose šaltalankių uogų niekas rankomis nerenka. Algimantas atskleidžia, kad krūmus tiesiog apkerpa. Šakeles su uogomis deda į specialias talpas. Šakeles atšaldžius, uogas lengva nukratyti nuo kotelių. Kitais metais šaltalankių krūmas išaugina vis daugiau naujų šakų, ir kiekviena jų gali brandinti uogas.

Medžioklės advokatas

Algimantas advokatūroje dirba jau septynerius metus. Jo mokslinio ir profesinio intereso centre – žodžio laisvė ir žiniasklaidos teisės sritys. Svetainėje sindeikis.lt teisės mokslų daktaras ir advokatas siūlo paslaugas keturiose pagrindinėse srityse: žmogaus teisė, žiniasklaidos teisė, teisminiai ginčiai ir medžioklės teisė – ginčai dėl narystės medžiotojų būreliuose ar medžioklės plotų vienetų, medžioklės taisyklių pažeidimai, medžiojamųjų ir nemedžiojamųjų laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas, aplinkosaugos ginčai.

„Socialinė situacija pasikeitė. Lietuva atkūrė nepriklausomybę jau prieš daugiau nei 30 metų. Šiuo metu beveik visi žemės ūkio paskirties žemės sklypai ir maždaug 50 proc. miškų yra privačių savininkų rankose. Konfliktų tarp jų ir medžiotojų asociacijų kasmet daugėja. Daugiausia ginčų kyla dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, ypač intensyvios žemės ūkio plotuose, kur sėjamoji medžiaga, technika ir darbas apskritai kainuoja labai brangiai. Kita vertus, medžioklės organizavimo srityje nuo tarybinių laikų praktiškai niekas nepasikeitė. Iš tų laikų išliko beveik visi medžiotojų klubai. Jie toliau naudoja tuos pačius miško ir žemės ūkio paskirties sklypų plotus, kurie anksčiau priklausė valstybei, o dabar grąžinti į savininkų rankas“, – sako advokatas.

Dieną, kai susitarėme dėl interviu, Algimantas sako, kad greičiausiai šio pokalbio neviešinsime, nes daug kam jo žodžiai labai nepatiks. „Žemės ir miškų savininkai Lietuvoje medžioklės srityje neturi jokio balso. Vienintelis dalykas, kurį jie turi teisę daryti, – tai uždrausti medžioti savo žemėje. Tačiau priėmę tokį sprendimą jie automatiškai sutinka, kad atsisako kompensacijų už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą jų žemės ūkio pasėliams ar miškams. Išeina maždaug taip: pats kaltas, jei neleidi savo žemėje kontroliuoti gyvūnų populiacijos, tad pats ir prisiimk visą atsakomybę ir išlaidas. Nesusipratimo pagrindas yra skirtingi interesai, – atskleidžia Algimantas. – Medžiotojai stengiasi kuo labiau padidinti gyvūnų skaičių plotuose, o ūkininkai ir miškininkai suinteresuoti gauti pajamas iš savo nuosavybės bei išvengti žalos.“

Algimantas nurodo kitą šios srities skaudulį – tai žemės plotų savininkų-medžiotojų situacija. „Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, medžiotojų klubas turi teisę nepriimti žemės savininkų, kurių plotuose medžioja, į savo narius. Aišku, yra klubų, kurių santykiai su žemės savininkais geri. Po 2019 m. priimto Konstitucinio Teismo nutarimo žemės savininkas gali tapti visateisiu medžiotojų kolektyvo nariu tik tuo atveju, jei jį sutinka priimti jo žemes ar miškus medžioklei naudojantis medžiotojų būrelis. Konstitucinis Teismas praktiškai legalizavo sovietmečiu sukurtą medžioklės tvarką. Manau, jis buvo neteisus.

Dabartinės medžiotojų asociacijos, mano nuomone, nėra tos laisvos asociacijos, kurios gali laisvai nuspręsti dėl savo narių, nes joms valstybė suteikė specialią funkciją – medžioklės organizavimą – ir teisę naudoti valstybei priklausančius medžiojamųjų gyvūnų išteklius, o jei juos naudoja privačiose žemėse ir miškuose, šių žemių savininkai turi turėti teisę būti visateisiai medžiotojų asociacijų nariai, dalyvauti jas valdant. Konstitucinis Teismas pamiršo, kad sovietmečiu įkurti medžiotojų būreliai neturi nei pėdos žemės ar miško.

Manau, kad prieškario Lietuvoje galiojusi ir senosiose Europos valstybėse nuo neatmenamų laikų veikianti medžioklės organizavimo sistema yra pati tinkamiausia – teisė medžioti priklauso žemės savininkui“, – pabrėžia Algimantas. Čia galima pridurti, kad sąvoka „teisė medžioti“ yra ir kaimyninėje Latvijoje, kur medžiotojų klubai formuoja savo plotus sudarydami su žemės savininkais sutartis dėl medžioklės teisės perdavimo. Kiekvienas žemės savininkas, kuris yra medžiotojas, savo žemėje gali medžioti nelimituojamus gyvūnus, o dėl limituojamų žvėrių medžioklės turi susitarti su klubu. Žemės savininkas Latvijoje gali gauti licenciją ar įstoti į klubą abipusiu susitarimu.

„Kaip minėjau, blogiausia tai, kad medžioklės ūkio organizavimas liko sovietinio lygio, kai valstybė savo nuožiūra skirstydavo teritoriją ir duodavo plotus medžiotojų klubams, kurie nieko nemokėdavo už žemės ar medžioklės išteklių naudojimą“, – paaiškina Algimantas. Tęsdamas temą advokatas pamini Vokietijos pavyzdį, kur kiekvienas žemės ar miško savininkas, nesvarbu, medžiotojas ar ne, pagal įstatymus automatiškai tampa Medžiotojų asociacijos nariu. Jis turi teisę organizuoti medžioklę savo žemėje, kontroliuoti ir prižiūrėti gyvūnų populiaciją pagal valstybės teikiamas gyvūnų apsaugos gaires ir savo paties ūkinius interesus. „Tokiu būdu susiformuoja tinkama ūkininkų, miškininkų ir medžiotojų interesų pusiausvyra“, – teigia Algimantas.

Viena dažniausių teisinių procesų medžioklės srityje priežasčių Algimanto advokato praktikoje yra ginčai tarp atskirų medžiotojų, klubų ar būrelių bei jų narių. „Medžiotojų klubai organizuojami pagal Asociacijų įstatymą ir pagal jį visi nariai turi visiškai vienodas teises. Tačiau be teisinės bazės dar yra mentalitetas. Daugeliui medžiotojų klubų ir jų vadovybei vis dar atrodo, kad jie tebevaldo tarybinį kolūkį. Šioje košėje labai dažnai pažeidžiami įstatymai ir atskirų medžiotojų teisės. Tada ir prasideda teisiniai darbai, – sako Algimantas. – Klubų ginčai dažnai susiję su plotų ribomis. Pavyzdžiui, pasikeičia infrastruktūra, situacija miške ir žemės ūkio plotuose. Nustojus galioti senoms riboms, kyla ginčų. Visai neseniai buvo byla, kur žemės savininko plotai buvo dviejų klubų teritorijoje, tačiau tai – ne medžiotojų reikalas. Valstybė nustato viską, kas susiję su medžioklės plotų ribomis ir teritorijos dydžiu. Žemės savininko interesai niekaip nesaugomi.“

Antimedžiotojų tema

Kalbėdamas apie socialinių tinklų ir internetinės žiniasklaidos itin pamėgtą temą – gyvūnų teises ir judėjimą prieš medžioklę, – Algimantas sako, kad ekstremizmas šiandien matyti visose gyvenimo srityse.

„Matau visa tai, skaitau, ir atrodo, kad kažką reikia keisti. Mano nuomone, nusipelnome, kad medžiotojai ir visuomenė bendrautų kultūringai. Medžiotojai turi suprasti, kad iš esmės jie eina su ginklu į mišką ir atima gyvybę. Kita vertus, medžioklė visais laikais buvo labai svarbi tautos kultūros dalis. Jeigu mūsų žmonės atitiks tokio kultūringo medžiotojo įvaizdį, jokių problemų nebus. Jeigu patys medžiotojai apsimeta nieko nežinantys apie žemės ir miškų savininkus, medžioklės kultūrą ir jiems rūpi tik gauti kuo daugiau mėsos, visuomenė turi teisę reikšti savo neigiamą požiūrį į juos ir netgi yra teisi – tokie medžiotojai didelės pagarbos nenusipelno“, – sako Algimantas.

Kaip pavyzdį jis mini savo patirtį Austrijoje: „Atvykau į svečius ir kartu su vietos medžiotoju ėjome į mišką. Pakeliui jis sustojo prie kiekvienų namų, pasikalbėjo su žmonėmis. Visi jam palinkėjo sėkmės medžioklėje. Visi žino, kad jis niekada nepažeis įstatymų, nešaus netinkamoje vietoje, niekada nenuskriaus šuns. Žinokite, medžiotojo kultūros lygis lemia visuomenės požiūrį. Jeigu medžiotojas elgiasi brutaliai, ir požiūris atitinkamas. Manau, kad dabar matomas visuomenės požiūris į Lietuvos medžiotojus dauguma atvejų yra pelnytas.“

Medžioklė kaip komercinė veikla

Sprendžiant iš to, kaip dažnai pokalbyje skamba frazė „kai buvau užsienyje“, Algimantas savo medžioklinėse išvykose įgijo daug žinių ir platų akiratį. Ypač jis domisi medžioklės teise, organizavimu ir kultūra skirtingose šalyse. „Matau, kad kitose valstybėse žemės savininkai puikiai susitvarko su medžioklės teisių realizavimu ir medžioklės ūkio priežiūra. Vakarų šalyse medžioklė yra ir aplinkosaugos, ir komercinė veikla! Medžioklė yra tvari ir prasminga, kai medžiotojai ir žemės savininkai rūpinasi gyvūnais, o pats procesas leidžia tiek išsaugoti biologinę įvairovę, tiek pelną.

Vokietijoje medžioklės plotai, lyginant su Lietuvos, yra milžiniški ir labai gerai sutvarkyti būtent todėl, kad žemės savininkas organizuoja medžioklės ūkį iš jo gautų pajamų. Nepagrįsta mintis, kad ūkininkai ir miškininkai, vos gavę tokią teisę Lietuvoje, darys viską, kad kuo labiau sumažintų gyvūnų populiacijas. Vokietijos, Čekijos ir daugelio kitų senųjų Europos valstybių patirtis rodo, kad žemės savininkų organizuojamas medžioklės ūkis tinkamai reguliuoja medžiojamųjų gyvūnų populiaciją, prireikus jas net atkuria, jų žvėrių populiacijos biologiškai įvairesnės“, – pastebėjimais užsienyje dalijasi Algimantas.

„Medžiotojams, kurie dažnai kalba apie tradicijas, reikia priminti, kad dalis jų iš tiesų yra tarybinių laikų įpročiai. Turi ginklą, vaikštai po mišką ir jautiesi kaip šeimininkas, bet iš tiesų tau čia nepriklauso nei miškas, nei medžiojamieji gyvūnai, tai ir atsakomybės neturi. Senojoje Europoje, kurią laikome medžioklės tradicijų lopšiu, viskas kitaip. Žemės savininkas nustato medžioklės ūkio veiklos modelį, organizuoja medžioklę, kviečia svečius, gauna pelną ir investuoja jį į medžioklės ūkį, prižiūrėdamas populiaciją ir infrastruktūrą. Nebegyvename tarybinėje sistemoje, kur už medžioklę mokėdavome kapeikas. Anksčiau ar vėliau nario mokestis klubuose išaugs ir sistema irgi turėtų pasikeisti“, – viliasi Algimantas.

Dauguma medžiotojų paprieštarautų, kad didėjant išlaidoms daugelis, ypač kaimo gyventojai ir pensinio amžiaus medžiotojai, negalės sau leisti medžioti, tačiau tokį kontrargumentą Algimantas atmeta kaip marksistinį. „Esu vakarietiško mąstymo žmogus, o ne marksistas. Manau, jeigu žmogus turi pomėgį, jis turi suprasti, kad tam reikės skirti dalį savo lėšų. Mano supratimu, jeigu neturi pinigų, neperki brangaus automobilio, nevyksti atostogauti į Australiją – nemanau, kad tai didelė problema. Jeigu medžioklės organizavimo sistema pasikeis, kaži ar visi žemės ir miško plotų savininkai patys medžios. Daugelis medžioklės ūkiui organizuoti pasitelktų dabartinius medžiotojus“, – sakė pašnekovas.

Tarybinė sistema medžioklėje

„Pagal TSRS pavyzdį vis dar gyvena ne tik medžiotojų organizacijos. Politikai vis dar mano, kad rengti tokias uždaras medžiokles dėl vis dar nesuprantamų priežasčių valstybės administruojamuose valstybiniuose medžioklės plotuose, kur galima pusvelčiui pamedžioti ir to neviešinant visuomenei susitikti su valdininkais ir verslininkais bei aptarti įvairius lobistinius reikalus, yra normalu ir demokratinėje valstybėje. Tiesa, atrodo, ir šioje srityje ledai pamažu pajudėjo.

Lietuvoje planuojama atsisakyti prie miškų urėdijų įkurtų valstybinių medžioklės plotų vienetų kaip nuostolingų ir nepateisinusių savo tikslų. Tik dabar, nors seniai buvo aišku, kad tai nebūdinga valstybei funkcija ir medžiokle valstybė neturi užsiimti. Dėl politikų noro ir toliau medžioti nemokamai arba beveik nemokamai medžioklės organizavimo įstatymai taip ir nekeičiami, kad nesuardytų esamos patogios tvarkos“, – sako Algimantas ir kaip pavyzdį pateikia neseniai priimtas pataisas, kurios suteikia teisę bent 15 hektarų žemės turinčiam savininkui įstoti į klubą, medžiojantį jo žemėje, arba, pasirašius susitarimą su šiuo klubu, pačiam medžioti savo nuosavybėje.

Lyg ir viskas gerai, bet Algimantas nurodo vieną pastabą: „Įstatyme kalbama apie vieną žemės sklypą kaip kadastrinį vienetą, kuris turi būti ne mažesnis nei 15 hektarų. Jeigu vienam žmogui priklauso keli registruoti sklypai, kurių bendras plotas – 100 hektarų, bet nė vienas jų ne didesnis nei 15 hektarų, ši teisė netaikoma. Taip sukuriami įstatymai, kurie tik sudaro modernizacijos ir reformų iliuziją, o iš esmės jais beveik niekas negali pasinaudoti, nes tokio dydžio miško sklypai yra retenybė“, – teigia Algimantas.

Amžini pakeitimai

Lietuvos medžioklės įstatymas ir taisyklės keičiamos taip dažnai, kad paprastam medžiotojui sunku tuos pakeitimus besekti. Tai ir yra pagrindas didėti pažeidimų skaičiui. Aišku, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet kyla klausimas – kodėl taip dažnai viską reikia keisti?

„Atsakysiu kaip teisės mokslininkas. Įsivaizduokite, kad turite labai seną automobilį. Jis jau seniai atitarnavo savo laiką ir turėtų būti atiduotas į šrotą, bet jūs toliau juo važinėjate. Nuolat turite ką nors taisyti, remontuoti. Taip ir su medžioklės teisės aktais, – metaforiškai iliustruoja advokatas. – Nemanau, kad Lietuva turi išradinėti dviratį. Mūsų įstatymų leidėjai ir specialistai turėtų pasižiūrėti, kaip įstatymai veikia kultūringose Vakarų Europos šalyse, kur medžioklės srityje viskas seniai sutvarkyta, ir turėtume naudotis šia patirtimi“, – mano advokatas.

„Išlaikyti sovietmečio medžioklėje ilgai nepavyks. Prasti medžiotojų ir žemės savininkų santykiai pamažu sugriaus iš sovietmečio paveldėtą medžioklės organizavimo būdą, nes medžiotojų būreliai ilgainiui finansiškai nepajėgs sumokėti visos medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos“, – priduria jis.

Vilkai turi tokias pačias teises kaip mes

Pasak Algimanto, visi medžiojamieji gyvūnai turi teisę gyventi, daugintis ir maitintis žemės ūkio pasėliuose ar miške, nes tai natūralu. „Taip pat ir vilkas, kuris visais laikais gyveno Lietuvoje, turi teisę gyventi šalia mūsų. Miško plėšrūnai turi būti, ir labai gerai, kad matome vilkų. Esu tikras, kad mūsų mokslininkai gerai žino, kiek Lietuvoje yra vilkų šeimų, kiek plėšrūnų turi būti ir kokia turi būti ilgalaikė jų populiacijos tvarkymo strategija, – savo požiūrį šiuo klausimu aiškina Algimantas. – Situacija kinta, ir vilkų populiacija gausėja. Objektyvu, kad vilkai yra medžiotojų konkurentai, tačiau taip mąstyti nereikia. Vilkai turi būti. Negalėtume didžiuotis savo gamta ir miškais, jeigu juose nebūtų šių taurių plėšrūnų.“

Gamta ir medžioklės supratimas

Algimantas visada labai domėjosi gamta. „Mano gyvenime gamta yra labai svarbi. Visada gyvenau arti miško ir dabar mūsų šeimos namai yra užmiestyje. Mano tėvas – ne medžiotojas. Su medžiokle mane supažindino senelis“, – pasakoja jis.

Algimanto nuomone, apskritai medžiotojo žinios ir požiūris labai priklauso nuo to, su kuo jis leidžia laiką, iš ko mokosi, kiek pats skaito ir domisi gamta, gyvūnais. „Paklauskite, kiek medžiotojų Lietuvoje perskaitė Mikalojaus Husoviano Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę? Šią poemą jis skyrė Romos popiežiui, kad papasakotų, kaip Lietuvoje vyksta stumbrų medžioklė. Iš šios knygos sužinojau, kad didysis kunigaikštis Vytautas rengdavo stumbrų medžioklę ir kartu imdavo jaunus karius. Ką jis norėjo jiems parodyti? Kaip medžiojamas stumbras? Ne, jis norėjo patikrinti, kuris iš jaunųjų karių yra patikimas ir nenuvils mūšyje. Kiek medžiotojų skaitė šią knygą ar žino, kad tokia yra? Ir medžioklėje kultūra bei supratimas priklauso nuo žinių, – aiškina A. Šindeikis. – Medžioklė yra labai didelė ir reikšminga žmonijos kultūros dalis, kurios negalima suvokti vien tik medžiojant. Kaip ir medžiotojų atsakomybės išsaugoti kitoms kartoms miškus ir juose gyvenančius laukinius gyvūnus tokius, kokius radome čia atėję.“

PRENUMERUOK Žurnala Medžiioklė Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.