Patirtis

Zoologijos rekonstrukcijos grimasos0

Nuotrauka: Gediminas Vaitiekūnas

Tekstas: Mindaugas Jablonskis

Po ilgiau kaip dvejus metus trukusios renovacijos Lietuvos zoologijos sodo atidarymas buvo numatytas 2023 m. lapkričio 13 d. Nors 18-osios Vyriausybės programoje numatytas istorinės tiesos tyrinėjimas ir atskleidimas, aktualizavimas ir įprasminimas, stigo ženklų, kad renovacijos metu vyko ir sovietinio naratyvo peržiūra bei sovietinės propagandos dekonstrukcija šiandienos žinių ir suvokimo lygiu.

Privačių tyrinėjimų rezultatai skatina apsispręsti, ar LSSR propagandą ir klastotes galime nekritiškai priimti kaip tiesą, ar vis dėlto demokratinė valstybės sistema reikalauja atsakingo, kritiško ir mokslinio požiūrio ne tik į praeitį, bet ir gyvenamąjį laiką bei vertybines nuostatas?

Todėl Lietuvos medžiotojų draugija paprašė Aplinkos ministerijos susitikimo aptarti jos pavaldume esančių Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ir Kauno zoologijos sodo ekspozicijų klaidingumo. Naujasis aplinkos viceministras Kęstutis Šetkus spalio 30 d. surengė tokį susitikimą nuotoliniu būdu ir išklausė argumentų apie faktais nepagrįsto Tado Ivanausko vardo kaip zoologijos sodo steigėjo naudojimo. Susitikime dalyvavo viceministras K. Šetkus, Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius, gyvūnų, augalų rūšių apsaugos ir naudojimo, saugomų ir invazinių rūšių vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė, Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas ir valdybos narys Mindaugas Jablonskis.

Straipsnio autorius Mindaugas Jablonskis
Iš asmeninio autoriaus archyvo

Aplinkos viceministrui buvo priminta, kad nuo 18-osios Vyriausybės darbo pradžios ministerijai parašyti 23 laiškai, kuriuose buvo pristatyta privačių tyrimų medžiaga, įrodanti senųjų, sovietinių, muziejaus ir zoologijos sodo naratyvų faktinį klaidingumą, tačiau nė į vieną iš jų nebuvo gauta atsakymų.

Nuotolinio susitikimo metu dar kartą buvo priminti akis badantys faktai: ministerijai pavaldžiose įstaigose sąmoningai nubraukiamas kitų asmenų indėlis į Lietuvos mokslo raidą, sąmoningai nutylint Vilniaus universiteto absolvento grafo Konstantino Tyzenhauzo (1786–1853) pasaulinio lygio tuometinės Vilniaus gubernijos ornitologijos mokslo tyrinėjimus, atliktus tuometinėje Lietuvoje, aprašytus ir išspausdintus po jo mirties 1882 m. tritomyje Krašto paukščiai ir Oologija.
Tyzenhauzo veikalai parašyti Postojų ir Rokiškio dvaruose, tuometinėje Lietuvoje, bene šimtu metų anksčiau nei T. Ivanausko pirmoji ornitologijos mokslo populiarinimo knygelė Vadovėlis paukščiams pažinti (1931).

Ir tarpukario Lietuvoje T. Ivanauskas nėra vienintelis ar pirmasis ornitologas bei mokslo populiarintojas. Tokiu jis tapo asmeninėmis LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pastangomis, nutylint represuoto ornitologo Jurgio Elisono (1889–1946) ornitologijos darbus, Stasio Matjošaičio-Eismaičio (1877–1949) populiariuosius vadovėlius Biologija, Zoologija bei Sakalėlis. Mokslo populiarinimo knygelės Sakalėlis leidimas tarpukario Lietuvoje buvo pakartotas 15 kartų.
Tos knygos ir straipsniai yra ranka pasiekiami, saugomi Mokslų akademijos ir Martyno Mažvydo bibliotekose už vos dešimties minučių kelio pėsčiomis nuo ministerijos, bet jie niekaip nepatenka į ministerijos darbuotojų mintis, širdis ir darbus. Tuo tarpu T. Ivanausko vardo muziejuje vis dar teigiama, kad jis yra ornitologijos pradininkas Lietuvoje.
Nuotoliniame susitikime buvo atkreiptas ministerijos dėmesys, kad ydinga „memorialinio muziejaus“ koncepcija taikoma kolektyviniam darbui, nes ir Kauno zoologijos muziejus, ir zoologijos sodas yra kolektyvinių pastangų rezultatas. Prie jų kūrimo darbų prisidėjo žymūs tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjai, mokslo populiarintojų pulkas ir piliečiai, aukodami pinigus ir pirkdami akcinės bendrovės Zoologijos sodo akcijas.

Pavyzdžiui, Zoologijos muziejaus fondai su T. Ivanausko žinia buvo kuriami nacionalizuojant Kauno jėzuitų gimnazijos žvėrių ir paukščių iškamšų kolekcijas bei keliautojo ir geografijos draugijos nario Konstantino Arrio (1874–1945) dvylikos tūkstančių vienetų pasaulinio lygio vabalų kolekciją, ilgus metus, taip pat ir ekspedicijoje Brazilijoje, surinktų dramatiško likimo entomologo Alfonso Palionio (1905–1957) drugelių kolekciją.

Vytauto Didžiojo universiteto zoologijos muziejui, kuris tapo Kauno zoologijos muziejaus pagrindu, eksponatus atvežęs iš kelionių po Afriką dovanojo ir parodas rengė Lietuvos geografų draugijos pirmininkas, keliautojas ir natūrfilosofas Kazys Pakštas (1893–1960, Čikaga, JAV).

Pati akcinė bendrovė Zoologijos sodas buvo kuriama grupės asmenų, taip pat ir fiziko profesoriaus Igno Končiaus (1886–1975, Putnamas, JAV) bei tuometinio Kauno burmistro Antano Merkio (1887–1955, Vladimiro kalėjimas, SSRS) ir žemės ūkio ministro Stasio Putvinskio (1896–1942, Gorkio kalėjimas, SSRS) pastangomis bei mecenatyste. Akcinės bendrovės Kauno zoologijos sodo tikrasis iniciatorius buvo Kauno burmistras Jonas Vileišis, ką patvirtina 1923 m. gruodžio 23 d. burmistro laiškas.

Tuo tarpu ir Kauno zoologijos muziejui, ir zoologijos sodui suteikiamos jiems nebūdingos vieno asmens „įmemorialinimo“ funkcijos, pasitelkiant neetiškus kitų asmenų nuopelnų nusavinimo (angl. appropriation) metodus, nors tokių ydingų praktikų nuo pastarojo tūkstantmečio pradžios sėkmingai atsikrato demokratinės šalys.

Kitais žodžiais, muziejui ir zoologijos sodui suteikiamas skambus vardas, panašiai kaip Šopeno oro uostui Varšuvoje, nors Šopenas maža ką bendro turėjo su lėktuvais. Nemanytume, jog tokia praktika yra netinkama tik tuomet, jeigu ir muziejaus, ir zoologijos sodo komunikacijoje, pasinaudosiu paralele, nebūtų teigiama, kad Šopenas yra lenkiškos muzikos pradininkas ir vienintelis Lenkijos kompozitorius.

Medžiotojų draugijos nariai ministerijos darbuotojų teiravosi apie ministerijos planus atkurti istorinį teisingumą jai pavaldžiuose muziejuose ir visuomenei atskleisti iš atminties sovietinės cenzūros nuo 1944 m. ideologiškai ištrintas jų bendrakūrėjų – Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų – pavardes.

Apie T. Ivanausko sovietinės biografijos iškraipymus kalbama ir rašoma nuo 2006 m., kuomet biologijos mokslų daktarė Laima Petrauskienė mokslinėje ir populiariojoje literatūroje paskelbė apie gėdingą T. Ivanausko indėlį platinant antimokslinę lysenkizmo teoriją LSSR ir šmeižiant genetikos mokslą kaip melagieną.

Medžiotojai taip pat minėjo, kad per pastaruosius trejus metus įrodymų surinkta gerokai daugiau, ir domėjosi, kokius darbus per pastarojo ministro kadenciją, atkurdama istorinį teisingumą, toje srityje nuveikė Aplinkos ministerija?
• Ar buvo paskelbti tų temų tyrimo darbų stipendijų konkursai?
• Gal sukurtos tikslinės studijų ar stažuočių programos?
• Ar inicijuoti bendri mokslo istorijos tyrinėjimų projektai su Lietuvos universitetų mokslininkais ar bent studentija?

Lengva skaičiuoti tik tokių darbų stoką – melagienų tiražavimą iš naujo ministerijos partnerio, socialdemokratinės Kauno rajono savivaldybės kuruojamos Obelynės – trečio memorialinio T. Ivanausko muziejaus, kone kultinio objekto asmeniui, kuris, kaip atskleidžia pastarųjų metų tyrinėjimų išvados, melavo apie savo Sorbonos universiteto baigimą ir apie pirmosios lietuviškos mokyklos įsteigimą Musteikoje, klastodamas dokumentus lengvatikiams apmulkinti.

Kauno rajono savivaldybės socialdemokratai susirinkime buvo paminėti neatsitiktinai. Šiuo metu tai opozicinė partija, todėl akys nukreiptos į valdančiąją daugumą ir jos valdymo kadencijos metu pasiektą socialinį pokytį. Jei tokio pokyčio nepasiekta dabar, turint daugumos vertikalę Vyriausybėje ir Seime, ar turėtume tai suprasti kaip politinę bejėgystę?

Kalbėjome ir apie būtinybę Konstantino Tyzenhauzo paukščių iškamšas identifikuoti Zoologijos muziejuje Kaune. Dabar norėjome sužinoti, ką ministerijai pavyko nuveikti šioje srityje?
• Ar buvo suburta mokslininkų komisija problemai ištirti?
• Gal jau yra spėta pasiekti kokių nors mokslinių išvadų?
• Kokių proveržių atkuriant istorinį teisingumą ir likviduojant propagandos padarytą žalą galime tikėtis po rekonstrukcijos atidarytame Kauno zoologijos sode bei T. Ivanausko muziejuje iki šių metų pabaigos ir kitų metų (t. y. aplinkos ministro darbo kadencijos) pabaigos?

Lietuvos zoologijos sodas Kaune buvo atidarytas 2023 m. lapkričio 13 d., bet, kaip Aplinkos ministerijos tarnautojai konstatavo nuotolinio susitikimo metu, jokia sovietinio naratyvo peržiūra bei sovietinės propagandos dekonstrukcija juose neįvyko.

Viceministras K. Šetkus informavo, kad „neturi jokių gerų naujienų“. Aplinkos ministerijoje neturima ir kompetencijos šiais klausimais. Jo žodžiais, BĮ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turėtų priimti spendimus dėl T. Ivanausko. Aplinkos ministerija negali organizuoti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galimai turimų Konstantino Tyzenhauzo paukščių iškamšų tyrimų, nes neturinti tam pinigų.

Kai Aplinkos ministerija prašo Vilniaus universitetą komandiruoti specialistus į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, ministerijai pasiūloma sumokėti 40 000 eurų, o Aplinkos ministerija neturinti tokių pinigų. Peržiūrėti Lietuvos zoologijos sodo ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus interneto svetaines Aplinkos ministerija taip pat negalinti, nes „neturi faktų, kad ekspozicijų turinys melagingas“. Ministerija savo supratimą grindžianti sovietmečio „atsiminimais“ paremta knyga Akademiko Tado Ivanausko fenomenas (Mečislovas Žalakevičius, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2022). G. Vaitiekūnas atkreipė dėmesį, kad už knygą Akademiko Tado Ivanausko fenomenas autoriui M. Žalakevičiui turėtų būti atimtas akademiko vardas, nes ji neparemta moksline analize.

„Jeigu ministerijai per brangu komandiruoti Vilniaus universiteto mokslininkus į Kauną, tai nurodykite Kauno zoologijos muziejui mus priimti ir suteikti visą informaciją, mes patys finansuosime kelių VU mokslininkų komandiruotę į Kauno zoologijos muziejų patikrinti iškamšas“, – sakė jis. Be Aplinkos ministerijos nurodymo Kauno zoologijos muziejus mokslininkai bus traktuojami kaip asmenys „iš gatvės“. Iš muziejaus eksponatų lentelių-pasų nesunkiai galima nustatyti, kad „rojaus paukščiai“ negalėtų būti siejami su T. Ivanausko asmenine kolekcija, nes jis nesilankė nei Australijoje, nei Naujojoje Zelandijoje, nei Indonezijoje.

M. Jablonskis pakartojo savo nesyk išsakytą poziciją, jog M. Žalakevičius nekritiškai perrašė sovietinę propagandą į savo knygą, ir stebėjosi, kad Aplinkos ministerija, daugiau kaip trisdešimt metų valdanti ir kuruojanti zoologijos sodą bei zoologijos muziejų Kaune, vis dar neturi kompetencijos savo valdomų objektų klausimais.

A. Klimavičiaus žodžiais, Medžiotojų draugijos nariai „nepateikė faktų, kurie patvirtintų“, kad zoologijos sodo ar zoologijos muziejaus ekspozicijos interneto svetainės platina melagienas. Į tokį teiginį M. Jablonskis atitarė, kad Aplinkos ministerijos darbuotojai neatsakė į 23 jiems išsiųstus laiškus apie T. Ivanausko biografijos falsifikacijas, o tai tik patvirtina, kad Aplinkos ministerija gavo faktus, kurių nesivargino užginčyti.

A. Klimavičiaus komentaras ypač suglumino. Jo teigimu, Medžiotojų draugijos pateiktoje informacijoje nėra istorinio konteksto, pasikeitus Vyriausybei gali tekti keisti poziciją, o tai būtų nesolidu, todėl be Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo ministerija ko nors keisti neketina.

Nuotolinio susitikimo organizatorius viceministras K. Šetkus susitikimo metu išdėstytus argumentus apibendrino taip: „Dėl Ivanausko vardo naudojimo sprendimą turi priimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras“, o viceministras informavo, kad interneto svetainių turinį keisti šiemet nėra numatyta, nors informaciją galima pakoreguoti greičiau, todėl prašė pakartoti informaciją apie Kauno zoologijos sodo steigimą ir steigėjus.

Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!

Susiję straipsniai

Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas

LA.lv