Vladislovą sutikau varyminėje medžioklėje Tauragės rajone. Tą dieną jis buvo paskirtas svečių pogrupio vadovu. Iškart supratau, kad tai šiltas ir išmintingas žmogus, turintis ilgametę medžiotojo patirtį. O kolegos Vladą pristatė kaip energijos nestokojantį senolį, visai ne pagal metus (ir tikrai, vos spėjom bėgti paskui), kuris visada jaunesniems medžiotojams pagelbės medžioklės reikaluose, duos teisingų patarimų, o kartais ir paauklės.
Vladislovas gimė 1940 metų gegužę, visai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Šis faktas paaiškėjo, kai po pirmo varymo sustojome pasidalyti įspūdžiais ir kalbos pakrypo apie miško, kuriame medžiojome, istoriją. Iš laikotarpio, apie kurį pasakojo, supratau, kad šie pasakojimai verti straipsnio žurnale – kad mes, jaunoji karta, prisiliestume prie medžioklės istorijos.
Medžiotojas kilęs iš Tauragės rajono, Gaurės miestelio. Turi žmoną Ireną, su kuria šių metų lapkritį atšventė auksines vestuves. Irena kaip ir Vladas myli gamtą ir augalus, todėl abu gražiai sutaria, o jų namus puošia apie 100 išpuoselėtų kambarinių augalų. Jiedu sugyveno sūnų, taip pat medžiotoją, ir dvi anūkes, kuriomis labai didžiuojasi, – pirmo kurso studentes, studijuojančias Londono ir Amsterdamo universitetuose.
Karo prisiminimai
„Buvau vos kelerių metų, bet atsimenu, kai per karą mūsų kieme, netoli Gaurės miestelio, stovėjo haubica, močiutės kieme buvo įrengta vokiečių armijos virtuvė, pas kaimynus kareiviai gyveno, pas kitus buvo armijos štabas, o netoli namų, miškiuke, – ginklų sandėlis. Tuo metu ties Raseiniais buvo fronto linija, kieme girdėdavosi šūviai, o čia buvo poilsio stovykla, kareiviai grįždavo iš fronto pailsėti.
Labai gerai atsimenu vokiško šokolado, kuriuo kareiviai vaišindavo kaimo vaikus, skonį. Prasidėjus karui rusai staigiai traukėsi, visur primėtė ASK šautuvų ir įvairių šaudmenų, jų buvo pilnos pamiškės, miškai, krūmai. Tada man buvo apie 10 metų. Būdavo, eini palei upelį, žiūri: lazdynas auga, tame lazdyne šautuvas įsmeigtas ant štiko, pasiimi, namo parsineši, pažaidi, išmeti.
Ne kartą esu nuo mamos stipriai velnių gavęs už šautuvų rinkimą, minosvaidžio minų ardymą. Būdavo, išardai miną ir dedi ant laužo. Bum! Dabar, kai pagalvoju, tai man plaukai šiaušiasi nuo tokių „vaikiškų“ žaidimų.“ Čia pasakotoją papildo žmona: „Taip buvo dėl to, kad tėvo nebuvo, o mamos neklausė.“ Kai Vladislovui buvo penkeri, tėtį ištrėmė į Vorkutos lagerius, nes per daug mylėjo Lietuvą. Vaikas jo nematė vienuolika metų.
Pirmo stirnino medžioklė
„Pirmą stirniną sumedžiojome su draugu, kai man buvo 12 metų, bet negalėjome jo pasiimti. Kadangi šautuvų buvo pilni krūmai ir pasiutimo netrūko, paprašėme kaimo auksarankio, kuris karinius šautuvus perdarydavo į medžioklinius, vieną sukonstruoti. Taip gražiai atidirbo, išgręžė vamzdį, padarė perlenkiamą, oi, ilgai dar mums jis tarnavo. Taigi, išėjome stirnino. Suradome stirniną pievoje ir šovėme. O nuo miško pusės mus pastebėjo eigulys su įgaliotiniu.
Kai tik pastebėjome, parbėgome į draugo namus, greit persirengėme, sulindome į kambarį ir žaidžiame. Už penkiolikos minučių į namus atvyksta eigulys su įgaliotiniu ir draugo mamos klausia: „Kur vaikai?“ – „Žaidžia kambary“, – atsako. Įeina pas mus, žiūri, kad ne tais drabužiais, ir klausia: „Tai jūs, rupšiukai, buvot?“ Na, žinoma, išsisukome, bet tai buvo gera pamoka.“
Gyvenimas Kazachstane
„Po Stalino mirties tėtis grįžo atostogų į Lietuvą. Tada kaip tik baigiau septynias klases Gaurėje ir su šeima 1956 metais išvykome gyventi į Kazachstaną. Kadangi jau turėjau šešiolika metų, o tėtis vadovavo kalinių statybininkų brigadai, įdarbino ir mane mūrininku. Dirbau su rusais, ukrainiečiais, latviais, baltarusiais.
Brigadoje buvo 25 žmonės, aš buvau jauniausias, statėme miesto pagrindinę gatvę, o per laisvas dienas medžiodavome. Vos tik ten nuvykęs iškart nuėjau į pirmą parduotuvę, kur prekiavo ginklais. Ten ginklais prekiavo laisvai, tai iškart ir nusipirkau šautuvą. Už Tozą horizontaliais vamzdžiais sumokėjau 100 rublių, paskui parsivežiau jį į Lietuvą, buvo ne šautuvas, o britva, šaudė labai glaustai.
Medžiodavome stepėje iškart už miesto, nes gyvenome miesto pakraštyje, o per miestą tekėjo Išimo upė. Dokumentų jokių nereikėjo: perbrendi upę ir medžioji antis. Jų ten gausybė. Atėjus rudeniui važiuodavome toliau į stepę, už 50–70 kilometrų prie Nuros upės. Ji buvo labai gili ir srauni, šalia jos – keli ežeriukai. Prie ežeriukų – kviečių laukai ir didžiuliai žąsų pulkai. Sumedžiodavau po 5–6 žąsis.
Ten medžiodavome tik paukščius, nors buvo lapių, vilkų, šernų, saigų. O stambesnių nemedžiojome, nes kartu medžiojantys kolegos bijodavo eiti į paežerių nendrynus ieškoti šernų. Vietinių medžiotojų nepažinojau ir nebuvau sutikęs. Tačiau mačiau, kaip kazachai stepėse žiemą medžioja vilkus: raiti ant žirgų, be šautuvų, pasikeisdami vienas su kitu užvaikydavo vilką. Vilkas – didelis jų priešas, nes žiemą, kai sniego daug, ateina į jų tvartus slėptis ir pjauna avis.“
Nors Kazachstane gyveno neblogai, Vladislovą traukė į Lietuvą: „turėjome pasistatę namą, algos gaudavau 1000 rublių, o Lietuvoje 100 rublių jau buvo daug, tačiau man ten nepatiko. Sakiau tėvams: važiuojame atgal į namus, į Lietuvą.“
Sugrįžus į Lietuvą
Kai grįžo, šautuvai iš krūmų jau buvo išrankioti, o 1959 metais Vladislovas išėjo į kariuomenę. Po kariuomenės pradėjo dirbti Tauragės autotransporte vairuotoju, 1963 metais – Skaičiavimo mašinų gamykloje.
„Ten susipažinau su vyrais medžiotojais. 1964 metais išlaikiau medžiotojo egzaminus ir pradėjau medžioti. Tuo metu jau veikė Tauragės medžiotojų ir žvejų draugija, o būrelius sudarė tik asmenys, ploto vienetų dar nebūdavo ir būreliai buvo vadinami numeriais. Mūsų buvo Nr. 7. Medžioklė vykdavo taip: sugalvoji dieną, vietą, o kas pirmas nueis į draugiją, pasiims lapą, tas ir medžios. Medžiodavome Sakalinėje, Tyreliuose ir kur sugalvodavome Tauragės rajono ribose.“
1965 metais Gamtos apsaugos komiteto valdybos nurodymu buvo paskirstyti medžioklės plotai. Tuo metu Vytas Mikalauskas buvo Tauragės MŽD medžioklės žinovas ir medžiodavo kartu su Vladislovu: „Skirstydami plotus parinko mums tuometinių draustinių teritoriją prie Skaudvilės, kurioje iki tol medžioklė nebuvo galima, nes ten buvo rezerviniai valstybės plotai. Tuose draustiniuose buvo tiek zuikių, kad šovinius ne tik į diržą, bet ir į kuprinę dėdavome, ir tai neužtekdavo.“
Vladislovas prisiminė pirmą zuikių medžioklę prie Skaudvilės: „Buvau dar nepatyręs medžiotojas. Nuvažiavome autobusu iki Skaudvilės, nuėjome per miestelį pro kapinaites į medžioklės plotą. Medžioklės tada vykdavo pėsčiomis, su kuprinėmis ant pečių, transporto tada niekas neturėjo ir jo nebuvo. Sniego daug, zuikių daug. Eini, zuikiai iš po kojų kyla. Vyresni medžiotojai šauna ir nepataiko, šauna ir nepataiko…
Tarsi tyčia, šaiposi vieni iš kitų, kad netaiklūs, o aš jau į priekį eidamas du zuikius sumedžiojau. Iš pradžių nesupratau. O esmė paprasta: kadangi medžioklė vykdavo pėsčiomis visą dieną, reikėdavo daug ištvermės, kad nenusivarytum nuo kojų. O sumedžiotus zuikius dėdavomės į kuprines. Sumedžioji zuikį ir dediesi į kuprinę, jei sumedžioji antrą – duodi tam, kurio kuprinė tuščia, ir taip paeiliui. Senieji medžiotojai tik grįždami link namų „pradėdavo pataikyti“, nes žinojo, kad visą dieną bus sunku nešiotis pilną kuprinę zuikių. Tapau ir aš gudresnis. Yra buvę, kad kuprinėje – trys zuikiai ir lapė. Pareidavau namo, greit nusimesdavau kuprinę ir veidu puldavau į lovą.“
Zuikių Vladislovo medžioklės kraštuose buvę labai daug. Atmintyje pašnekovui įstrigusi Naujųjų metų rytą vykusi medžioklė: „Su medžiotojais sutarėme, kad sausio 1 dieną važiuojame medžioti, – žmonos pavarys, o mes pamedžiosime. Nuvykome. Prie Skaudvilės toks nedidelis pailgas miškelis, o sniego labai daug. Varoves sustatėme miško gale, aš pasilikau prie jų. Kol varovės perėjo miškelį, sumedžiojau 8 zuikius, o šonuose stovintys – dar po 5–6. Tačiau zuikiai dingo, kai kolūkiai pradėjo tręšti laukus amoniaku. Kolūkyje dirbusios moterys pasakodavo, kad į jų daržus subėgdavo zuikiai, ravėdamos rasdavo gausybę gaišenų. Iki tokio lygio, kaip buvo tada, zuikių populiacija iki šiol neatsigavo“, – atsiduso medžiotojas.
Klausiu Vladislovo, o kaip su kitų žvėrių medžiokle, ar jų nebuvo, ar valdžia neleido? „Briedžių medžioti valdžia neleido, nes po karo jų nedaug buvo likę. Vėliau miškininkai pradėjo kelti vajų, kad briedžiai daro didžiulę žalą: pušų jaunuolynai suniokoti, ištrypti, išlaužyti. Jaunuolynuose sutikdavai bandą po 10–15 briedžių, miškas būdavo tiesiog suniokotas. 1967 metais valdžia leido medžioti briedžius. Iki lapkričio 7 dienos turėjome pagal gautą planą sumedžioti ir atiduoti valstybiniam eksportui 17 briedžių. Tais metais Eičių girininkijos teritorijoje sumedžiojome visus 17, o dar 17 liko miške nesurasti po nesėkmingų šūvių. „Šnypštinių“ šaudmenys buvo per silpni briedžiui.“
Stambiųjų žvėrių medžioklė
Pašnekovas pasakojo, kad šernus tuo metu medžiodavo, jų populiacija buvusi didelė – užtekdavo ir varant, ir laukiant, ir prisiminė juokingą istoriją iš medžioklės tykant: „Rugpjūčio pabaiga, laukai nukulti, betykant užėjo lietus. Sueiname visi, pavakarieniaujame ir sutariame, kad šiaudų kupetose lauke pamiegosime iki rytmečio ir vėl lauksime. Aš nuėjau į vieną kupetą, vyrai į kitas išsiskirstė. Praėjo kokios 15 minučių ir išgirdau, kad kažkas prunkščia. Iškišu galvą, žiūriu – prie kaimyno šiaudų kupetos atėjęs antrametis šernas, nosimi koją kolegai judina… Nei šaut, nei ką. Sumaniau pabandyti prisėlinti, bet šiaudai traškėjo, šernai išgirdo ir pabėgo. O kolega juokėsi, iš pradžių manė, kad kitas kolega šposina, bet kai pamatė, kas judina koją, suprato. Sumedžiodavome po 10–12 šernų.“
Elnius į Plano komiteto plotus Pužiškės girininkijoje paleidę 1965 metais iš Žagarės. Iki tol jų ten nebuvę. Vladislovas pasakojo, kad tąkart išleidę dešimt patelių ir tris patinus. Palaipsniui jų pradėję daugėti, dalis atėję iš Gulbinų medžioklės ūkio teritorijos.
O kaip buvo su vilkais? „Po karo buvo labai daug vilkų, su vilku buvau susitikęs savo kieme, dar vaikas būdamas. Į daržinę nešiau triušiams žolės, išėjau iš daržinės – stovi vilkas prieš mane. Sustingau. Atsitokėjęs uždegiau lempą ir vilkas pabėgo. Kitą kartą ėjau grybauti. Iš miško išeinu, prie miško kampo sėdi trys vilkai, o man 100 metrų keliuku pro juos reikia praeiti. Pintinę prisidėjau prie šono ir einu, o jie liko sėdėti. Visai nebijojo žmonių.
Po karo mūsų krašte medžiotojų buvo labai nedaug. Vienas gyveno Stragutėje, du Tauragėje, o vienas – prie Gaurės. Gauriškiui vilkai papjovė tris avis prie namų. Tada vyrai nusprendė, kad atėjus rudeniui eis jų medžioti. Na, susirinko pas tą medžiotoją iš vakaro, pasėdėjo. Rytą šeimininkė paruošus kopūstienę, kol vyrai kyla, pusryčiauja, sumanė nueiti avių pasišerti. Prieina prie aptvaro, o ten įsisukę trys vilkai baigia visą bandą išpjauti“, – pasakojo Vladislovas.
Pašnekovas teigė, kad tais laikas vilkus medžioti leidę ištisus metus, net vilkiukus iš irštvų traukti, o už sunaikintą vilką valstybė mokėdavusi 50 rublių. Tauragės rajone būdavo organizuojamos specialios vilkų medžioklės – vasario mėnesį, kai sniege matosi pėdsakai. Iki 1980 metų buvo privalomas nurodymas į jas sukviesti visų Tauragės rajono būrelių medžiotojus ir dalį – Jurbarko. „Didžiulė medžioklė, daugiau nei 100 vyrų. Medžiotojai užstodavo miško kvartalo liniją palei Eičius, o varovus sustatydavo ant Jurbarko–Smalininkų kelio. Varovai varydavo per visą Viešvilės draustinį – didžiulį plotą. Būdavo, kad pasiseka sumedžioti 1–2 vilkus, kartais – nieko. Aš dabartinės politikos nesuprantu, kiek žalos ūkininkams vilkai padaro. Prieš dvejus metus sėdžiu palaukėje ir savo akimis netikiu: trys elniai išbėga iš miško į rapsų lauką, sustoja ir žiūri į mišką ausis pastatę, po akimirkos iš miško išbėga kitas elnias, o vilkas ant jo užšokęs ir įsikandęs į stuburą.“
Štai lūšių medžioklei po karo nebuvę jokių ribojimų dėl ūkinių sumetimų – kad stirnų neišpjautų. Tuomet stirnų dėl lūšių gausos rajone buvę mažai, tad valdžia ir nedraudusi. Vladislovas prisiminė, kad eidamas miške kone kaskart rasdavo lūšies išdorotą stirną.
„1975 metais laimė nusišypsojo ir man lūšį sumedžioti, – pradėjo pašnekovas. – Girioje kvartalą varėme. Aš atsistojau miško kvartalo kampe, kad daugiau ploto matyčiau. Stoviu ir matau: dešinėje pusėje, už 70 metrų, ant kvartalo linijos, lūšis stovi. Paleidau šūvį. Sėkmingas. Pasidžiaugiu laimikiu, parsinešu ir pasidedu prie savęs. Tada buvo labai šlapias ruduo, lapkričio pradžia, viskas patvinę. Prieš mane – stora eglė, už jos – kita, palinkusi į vandenį. Žiūriu, eglėje lūšiukas įsilipęs – sumedžiojau ir jį, o trečias pabėgo. Trofėjus paruošiau ir pristačiau Rygos parodoje. Lūšies kailis laimėjo bronzos, o kaukolė – sidabro medalį. Ir dabar nuolat matome keturias šeimas savo plotuose, savo miške dieną sutinku, tik dabar sunkiau apskaičiuoti, nes nėra sniego.“
Medžioklės ūkio pokyčiai
„1968 metais Lietuvos zoocentras prie Gamtos apsaugos komiteto parūpino tris graižtvinius šautuvus Bars, Los ir Medved. Aš vienintelis būrelyje turėjau graižtvinio ginklo leidimą. Būdavo, ateini į draugiją, pasirašai lape, tada išduoda šautuvą ir eini valstybinės normos vykdyti, o vakare po medžioklės grąžini“, – istoriją prisiminė Vladislovas.
1967 metais jis tapo būrelio „Tauras“ vadovu, jam vadovavo daugiau nei 20 metų, paskui – „Ąžuolo“, kuriame ir dabar tebemedžioja. 1968 metais prasidėjo medžioklės plotų reorganizacijos. Tauragės rajone tada buvo Ministrų tarybos vyriausybiniai, Plano komiteto ir Gulbinų medžioklės ūkio plotai. „Buvo daugybė reorganizacijų: jungdavo, perskirstydavo, geresni atitekdavo valdžiai. Tais laikais medžiotojus į būrelius skirdavo pagal įmones. Mūsų būrelyje medžiojo darbuotojai iš Skaičiavimo mašinų gamyklos, Mėsos kombinato ir Tauragės keramikos“, – pasakojo medžiotojas.
„Reformacijų metu prie „Sakalo“ būrelio prijungė pusę Eičių girininkijos ploto, likusią dalį su Gaurės girininkijos plotu užėmęs naujas darinys gavo „Ąžuolo“ pavadinimą. Taip liko nepakitęs iki šiol. Kadangi mūsų buvo mažiau, tai klubui vadovavo tuometinis Gaurės kolūkio pirmininkas Vaičiulis. Buvo nuotaikos žmogus: jei jis nemedžioja tą dieną, vadinasi, niekas nemedžioja. Todėl per pirmą valdybos susirinkimą vėl išrinko mane vadovu. Tuomet pasakiau: į medžioklę renkamės 8:00 ryto Gaurės miestelio aikštėje. 5–10 minučių laukiame vėluojančių, jei per tą laiką nepasirodo, 8:10 išvykstame. Pirma medžioklė, visi susirenka, kolūkio pirmininko nėra. Visi išvažiavo. Po valandos visas nepatenkintas prisijungia pirmininkas: „Tai ko nepalaukėte?“ „Pirmininke, susirinkime buvote – buvote. Girdėjote, kad tik 10 minučių laukiama. Nėra – vyrai važiuoja į mišką!“ Supyko, bet išauklėjome. Ir klubo vyrams leisdavau medžioti, kada nori“, – šypsojosi pašnekovas.
Dar apie medžioklės ūkio planavimą
Valdžia tuomet buvo sugalvojusi specialią priemonę, vadinamąsias socialistines lenktynes – būreliai lenktyniaudavo, kuris valstybės medžioklių planą pirmas įvykdys, kas daugiau sumedžios eksportui, teisingiau sušaudys, kad liktų kuo daugiau sveikos mėsos, ir už tai skirdavo balus.
„Eksportui reikėjo paruošti visus briedžius ir elnius, o jei į mentę pataikydavai, mėsą ketvirčiuodavo ir būreliui nurašydavo balų. Šernus leido laisviau: vienas valstybei, vienas – sau. Tos lenktynės – tai ne vien laiku sumedžioti žvėrį, bet norėjo ir suaktyvinti plėšrūnų medžioklę. Reikėdavo medžioti varnas, šarkas, usūrinius, lapes, kates, šunis, vilkus… Pavasarį reikėjo pristatyti į draugiją įrodymus apie sunaikintus plėšrūnus. Nešdavome dešines varnų ir šarkų kojas, katinų ir šunų ausis, ir už tai pridėdavo balų. Lapės ir kiaunės reikėjo atiduoti kailį. „Ąžuolo“ ir „Sakalo“ būreliai visada būdavo pirmi rajone. Už pirmą vietą gaudavai šerno licenciją, už antrą galėdavai sumedžioti stirnos ar elnio trofėjų, bet tik ragus buvo galima pasilikti, o mėsą į eksportą priduodavai.
Vėliau už pirmą vietą individualioje įskaitoje duodavo paskyrą žiguliams. Važiuodavome pavasarį, kai paukščiai lizdus suka, varnų lizdų šaudyt. Kartą taip skaudžiai pasimokiau, kad net šiandien ant dūšios negera prisiminus. Per vieną tokią išvyką priėjau prie medžio ir šoviau į varnos lizdą, o iš ten iškrito apuokas… Suspaudė širdį, juk toks gražus paukštis, nors imk ir prikelk… Nusispjoviau ir nuo to laiko nebelenktyniavau. Kai dabar pagalvoji, absurdiški vaikų žaidimai tos lenktynės buvo“, – karčia patirtimi dalijosi Vladas.
Medžiotojai sovietmečiu turėjo atlikti žvėrių apskaitą ir pateikti ją draugijai. Kiek būrelis pateikdavo apskaitoje, nuo to skaičiaus 10 procentų liepdavo išmedžioti. Medžiotojai visą sezoną žinodavo, kokius išteklius turi, ir niekas nenorėjo didelių valstybinių planų vykdyti, tad duomenis dažnai pakoreguodavo, teigė Vladislovas. „Visko buvo. Mūsų „Ąžuolo“ būrelis gaudavo 40 šernų licencijų, pusė tekdavo valstybei, pusė – sau. Nors nepakenkdami populiacijai galėjome sumedžioti ir 100. Licencijos buvo popierinės, jose reikėjo nurodyti gyvūno lytį. Ne paslaptis, kad tuo metu Lietuvoje visų licencijų kraštai buvo užlankstyti, nes medžiotojai viena licencija penkis šernus sumedžiodavo.“
Šerti žvėris tuomet irgi buvo privalomas valdžios nurodymas. Kiekvienas būrelis turėdavo gausinti žvėrių populiacijas, pagal ploto vieneto dydį nurodydavo įrengti atitinkamą skaičių šėryklų, ėdžių, surišti šluotelių. Visą informaciją apie atliktus darbus reikėdavo pateikti draugijai. „Iš praktikos galiu pasakyti, kad šluotelės pasiteisino tik du kartus, kai buvo labai šaltos ir gilios žiemos. Daržovių ir vaisių gaudavome iš Tauragės vaisių ir daržovių kombinato konteineriais. Vietiniai kolūkiai duodavo bulvių. Viską sutardavome dykai, tereikėdavo patiems išvežioti“, – pasakojo medžiotojas.
Klausiau pašnekovo, o kaipgi pasikeitė medžioklė paskelbus Nepriklausomybę? „Medžioklė keitėsi į bloga: neliko žvėrių, nes brakonieriavimas buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį. Šaudė, pjovė, kiek galėjo, niekam niekas nerūpėjo… Žmonės buvo pripratę, kad nieko negalima, tai pajutę, kad dabar viskas jų, iš gamtos ėmė, kiek norėjo. Liko tik medžioklės lapai, bet tvarkos neliko. Kas buvo gudresnis, tai graižtvinį ginklą įsitaisė. Susibūrė grupės, kurios važinėdavo per visų plotus ir medžiodavo. Tai tęsėsi iki 1998 metų. Aš vyrams sakiau: nebrakonieriaukite, saugokite, nes ryt neturėsime, ką miške veikti. Manimi niekas netikėjo, stipriai pykomės. Klubo vyrai padarė savo. Išsirinko sau priimtiną pirmininką, prapylė būrelio pinigus, prasidėjo teismai… Galų gale patys pajuto, kad nebėra jokio žvėries miške, net šerno. Jei šernas pasirodydavo, tai jo pėdsaku paskui žmogaus nusekta būdavo. Vyrai suprato ir pasimokė. Paskui būrelio susirinkime nutarėme, kad nebemedžiosime šernių. Jei kuris sumedžios, įneš į būrelio kasą šimtą litų. Pradėjome vėl šerti žvėris. Dar atsirasdavo gudručių, kurie mėsa prekiaudavo ar pasibaigus medžioklei savarankiškai ją prasitęsdavo. Iššifravome tokius ir išmetėme iš būrelio. Taip ir išsivalėme. O ir būreliai pradėjo suprasti: kiek įneši į gamtą, į medžioklę, kiek išsaugosi, išlaikysi, tai atneš naudą vėliau, matysi ir gėrėsies, ir medžiosi“, – apibendrino Vladislovas.
Medžioklės kultūra
„Sovietmečiu medžioklės kultūra buvo prasta: medžiotojai neturėjo aprangos, nebuvo žvėries pagerbimo, per pietus jau būdavo gerokai apšilę, o vakare – išvis. Palaipsniui dviejuose būreliuose įvedžiau tvarką, – pasakojo pašnekovas. – Buvo medžioklė maždaug 1978 metais, mačiau, kad vyrai iš po vakar dar dorai neatsigavę. Pirmas varymas, sustojame į liniją, vienas iš draugijos vadų atsistoja greta prie krūmų, o aš prie tokios didelės eglės, ant kelmo. Matau, kad iš priekio atbėga stirninas gražiais ragais, žiūriu, kolega jį pamatė ir pakėlė šautuvą. Aš tuo momentu atsistojau už eglės. Šūvis – tiesiai į tą eglę, grankulkės sulindo į kamieną. Po varymo pasikviečiau kolegą ir paaiškinau medžioklės saugumo techniką. Nuo to laiko visos latrystės būrelyje baigėsi.
O vėliau, jau 1998 metais, ir aukštus vyrus paauklėjau. Vyko varyminė medžioklė. Tuometinis Viešvilės rezervato direktorius į svečius pasikvietė Gamtos komiteto vyrus. Pietaujame, o svečiai drąsiai sveikina vienas kitą, sveikatos linkėdami… Žiūriu, renkasi ginklus, eis į liniją stoti. Sakau jiems: vyrai, dabar pasidedate šautuvus į mašinas ir einate varyti! Aišku, užvirė diskusija, bet vis dėlto jie apsisuko, į mašinas ir išvažiavo.“
Medžioklėje negalima vartoti alkoholio, teigė Vladislovas: „Iš savo ilgametės patirties žinau – ir be jo visko nutinka. Dabar tokių problemų nebeturime, o ir būrelyje nėra tokių medžiotojų, kad net po medžioklės ragautų.“
Pašnekovas teigė, kad medžiotojų kultūra stipriai auga: „Ir kuo toliau, tuo bus geriau. Būreliams turi būti duodama daugiau savarankiškumo, nes patys medžiotojai per laiką keičiasi, jų požiūris keičiasi: į gamtą, į apsaugą, į žvėrį, į ūkininkavimą. Jei ministerija mažiau kištųsi į būrelių veiklą, duotų medžiotojams daugiau patiems tvarkytis, visiems būtų geriau. Dėl kanopinių žvėrių būreliai turi patys apsispręsti, kiek jie gali ir nori turėti, kas kitiems metams liks, kokios kokybės bandos bus, kokius trofėjus išaugins, nes medžiotojai savo pamokas jau išmoko. Taigi medžiotojams linkiu visada išlikti tikrais medžiotojais, ne mėsininkais. Mylėti gamtą ir planuoti vienu žingsniu į priekį. Ir nepamiršti plėšrūnų medžioklės, kad į laukus vėl sugrįžtų kiškiai ir kurapkos.“
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Galima prenumeruoti nuo 2021-03-01 iki 2021-12-31
https://www.prenumeruok.lt/Posted by Žurnalas Medžioklė on Piektdiena, 2021. gada 12. februāris
