Tradiciškai kiškiai medžiojami su šunimis arba individualiose medžioklėse, sekant ar sėlinant. Tokiose medžioklėse daugiausia naudojami lygiavamzdžiai. Kiškį sumedžioti galima ir medžioklėje varant ar laukiant bokštelyje, tokiu atveju dažniausiai medžiotojas naudos graižtvinį šautuvą.
Šaunant karabinu, rekomenduojama taikyti kiškiui į galvą. Jei karabino kalibras labai didelis, o galimybės preciziškai pataikyti abejotinos, galima taikyti į pilvo vidurį. Bus nešvaru, bet mėsa liks nepažeista.
Su šratais taip pat patartina taikyti į priekinę kūno dalį arba galvą, kad kuo mažiau pažeistų vidurius.
Svarbu: nuo paties šūvio ir nuo pasirinktos amunicijos priklauso, kiek skanią mėsą pavyks patiekti ant stalo. Žinoma, tai galioja bet kuriai žvėrienai, bet su kiškiu tai itin svarbu, nes žvėrelis nedidelis ir sugadinti mėsą labai lengva.
Pirmas variantas: nudirti ir subrandinti
Jei kiškiui kliudyta krūtinė ar žarnyno sritis ir pataikymo vietoje smarkiai pažeista, geriau pasirinkti apdorojimo būdą, paprastai taikomą sumedžiotiems kanopiniams: reikia kiškį išvėdinti, nudirti ir subrandinti visą arba padalytą skerdeną. Padalijus brandinimo laikotarpis bus trumpesnis – maždaug penkios dienos.
Po tokio šūvio beregint išbėga skrandžio ir žarnų turinys, kuris gali palikti nemalonų kvapą, dėl to kiškį būtina kuo greičiau išvėdinti. Plauti ar skalauti griovyje negalima. Turint servetėlių ar popierinių rankšluosčių galima iššluostyti skerdenos vidų. Taip pat puikiai tiks ir sausa žolė.
Išvėdinus taip sumedžiotą kiškį galima iškart nupjauti viską, kas nereikalinga: sudraskytą kailį, pilvo plėves, raumenų atplaišas. Šiaip ar taip jų nepavyks išsaugoti.
Jei šūvis pasitaikė nevykęs ir kiškio brandinti viso neišeina, reikia visiškai nudirti. Paprastai pradedama apipjaunant odą aplink letenų sąnarius. Taip pat galima pradėti lupti kailį nuo šūvio vietos.
Kiškio kailis žiemą atrodo net labai simpatiškai. Vilna pūkuota ir tanki. Balto pilvo ir rudos nugaros kontrastas džiugina akį. Deja, lupti kiškio kailio neverta, nes šis lengvai šeriasi, o iš jo pagaminti aksesuarai nuolat pūkuojasi. Vienintelė, kurią verta pasaugoti, yra galva, iš kurios galima padaryti trofėjų. Yra medžiotojų, kurie formuoja visų sumedžiotų žvėrių kolekcijas.
Skerdeną doroti galima nupjaunant ar nukertant pūkuotas letenų dalis – pėdutes. Po to atskirti priekines ir užpakalines letenas. Tada su sekatoriumi perkirpti šonkaulius. Kirpti reikia palei karbonado šoną. Tai vienas iš variantų. Kitas – išimti karbonadą kaip stirnai. Tuomet iš likusio skeleto galima išvirti nedidelį puodą sriubos.
Kiškio subproduktus galima panaudoti gaminant troškinį ar sriubą. O padalytą skerdeną reikia sudėti į kokią nors talpą su grotelėmis apačioje ir pastatyti brandintis penkias dienas 2–4 laipsnių temperatūroje. Galima ilgiau, tačiau tada mėsos paviršius apdžius, o kiškis ir taip nedidelis, tad, prieš gaminant nupjovus apdžiūvusį sluoksnį, mėsos reikšmingai sumažėtų. Todėl šiuo atveju galima šiek tiek nukrypti nuo klasikinių kanonų.
Antras variantas:
Kiškį galima brandinti visą, jei šūvis atliktas švariai, pataikyta į galvą ar šauta šratais. Visais variantais skerdena nebus labai pažeista ir bręsdama nepradės pastebimai gesti.
Senovinis metodas toks: kiškis sumedžiojamas, sumedžiojimo vietoje iškart po šūvio jam išspaudžiamas šlapimas, laimikis pakabinamas tamsioje, vėsioje vietoje, kur būtų nepasiekiamas vabzdžiams, graužikams ar smulkiems plėšrūnams. Brandinimo laikas 21–28 dienos. Temperatūra 2–4 oC.
Kiškį reikia pakabinti galva žemyn. Po juo pageidautina pastatyti kokį nors indą. Kaip rašoma senovinėse medžioklės knygose ir medžioklės mokslui skirtuose forumuose, kiškis turi kabėti tol, kol nuo nosies pradeda varvėti. Palikus jį brandintis tris keturias savaites taip ir nutinka.
Žinoma, galima kiškį brandinti ir be vidurių. Jį reikia išvėdinti, tačiau palikti su kailiu. Tokiu atveju priekinė krūtinės pusė bei pilvo ertmė apdžius. Gali būti, kad pradės plisti kokios nors bakterijos, tačiau jos paveiks tik viršutinius audinių sluoksnius ir mėsos nesugadins. Norint sumažinti bakterijų plitimą, krūtinės ląstą galima palikti atvertą, įstačius kokį nors skersinį. Sausoje ir vėsioje patalpoje mėsa greitai apdžius. Bakterijoms daugintis bus sunkiau, nes tam reikalinga drėgmė.
Praėjus trims keturioms savaitėms, kiškį galima išdoroti. Švariausiai pavyks išdoroti ir išvėdinti, gyvūną pakabinus už abiejų užpakalinių kojų.