Istoriškai šie šunys sukurti stambiems ir smulkiems gyvūnams bei įvairių rūšių paukščiams medžioti. Veimaraneriai puikiai plaukia, yra stiprūs ir be sunkumų pereina per nendres ir krūmus, medžioja kalvotose vietose, miške. Dėl puikios uoslės jie iš toli gali nustatyti, ar ežere ir lauke yra paukščių, taip pat surasti sumedžiotus gana dideliu atstumu nuo kranto. Lauke paieškos atstumas beribis: jeigu laimikis tik sužeistas ir sprunka, nesvarbu, ar tai lapė, ar antis, veimaraneris atseks jo pėdsakus. Veimaranerių viršutinė ir apatinė uoslė išvystyta vienodai gerai. Medžioklėje jie naudoja vieną ar kitą paieškos būdą pagal poreikį ir sąlygas. Tai reiškia, kad šios veislės šunys puikiai tinka ir darbui su kraujo pėdsakais, aišku, atitinkamai pasiruošus. Veimaraneriams būdingas azartas ir didelis pyktis ant žvėries. Šunys puikiai gena kanopinius. Dėl šuns dydžio ir jėgos jau nuo mažumės mokoma, kad stirnos yra tik pėdsakų sekimo objektas, jų varyti negalima. Jeigu šuo miške iškelia stirną, jis turi mokėti greitai sustoti ir grįžti ieškoti kito laimikio arba pas šeimininką.
