Rugpjūčio 15 d. Lietuvoje prasidėjo dalies vandens paukščių rūšių medžioklės sezonas. Tačiau, atsižvelgiant į vėsų ir užsitęsusį pavasarį, tikėtina, kad dalis paukščių dar nėra visiškai pakeitę plunksnų. Tai reiškia, kad vandens telkiniuose gali būti daug neskraidančių ančių. Be to, ne visada lengva atskirti medžiojamas rūšis nuo nemedžiojamų. Todėl pagrindinė taisyklė medžiotojams, pradedantiems vandens paukščių medžioklės sezoną – nešauti, jei nesate visiškai tikri dėl rūšies.
Kitas ne mažiau svarbus patarimas – naudoti medžioklėje šunį. Tai numato ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, tačiau jos nenurodo nei šuns veislės, nei parengties lygio. Svarbu suvokti, kad šuns dalyvavimas vandens paukščių medžioklėje nėra vien formalumas medžioklės dokumentuose, o esminė pagalba. Statistika rodo, kad su šunimi randama apie 90 procentų sumedžiotų paukščių. Be šuns arba su prastai apmokytu šunimi šis rodiklis ženkliai mažesnis. Todėl, laikantis medžioklės etikos ir moralės principų, verta nuolat treniruoti savo keturkojį pagalbininką.
Šiuo metu Lietuvoje leidžiama medžioti aštuonias vandens paukščių rūšis, įskaitant žąsis. Iš 22 šalyje gyvenančių ar bent kartą pastebėtų ančių rūšių, medžioti galima tik keturias.
Pagal galiojančias taisykles nuo rugpjūčio 15 d. pradedama medžioti didžiąsias antis, rudagalves krykles, klykuoles ir kanadines bernikles. Nuo rugsėjo 1 d. prasideda želmeninių ir baltakakčių žąsų medžioklė, o kuoduotųjų ančių ir laukių sezonas startuoja rugsėjo 15 d. Visų šių rūšių medžioklė baigiasi gruodžio 15 d.
Nepatyrę arba nepasitikrinę savo žinių medžiotojai gali supainioti leidžiamas medžioti antis su nemedžiojamomis, tokiomis kaip cyplės, dryžgalvės kryklės, smailiauodegės, šaukštasnapės, pilkosios ar rudagalvės. Pilkoji antis nuo kryklių ir didžiųjų ančių skiriasi daugiausia dydžiu, todėl skrendančio paukščio atpažinimas gali būti sudėtingas.
Netapk brakonieriumi! Kaip atskirti Kanadinę ir baltaskruostę berniklę?
Svarbu prisiminti draudimus
Medžiojant paukščius draudžiama:
– naudoti švininius ar švino junginių turinčius šratus;
– medžioti be šuns (išskyrus pilkąsias varnas ir kovus);
– šaudyti į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukius bei antis, kai tykojama naudojant natūralios kilmės masalus, iškamšas, muliažus, profilius, vilioklius, vilbynes, feromoninius jaukus ar krykštes, taip pat sužeistus paukščius, nukritusius į vandenį;
– šaudyti į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į paukščius, skrendančius žmogaus ūgio aukštyje.
Ančių medžioklė yra specifinė ir reikalaujanti iš medžiotojų ne tik greitos reakcijos, bet ir puikių rūšies atpažinimo įgūdžių – vos per kelias sekundes reikia nuspręsti, ar paukštis medžiotinas. Todėl būtina išmanyti atpažinimo požymius. Net patyrę ornitologai ne visada gali tiksliai nustatyti rūšį skrydžio metu, tačiau medžioklėje galioja auksinė taisyklė – jei nesate tikri, nemedžiokite.
Už draudžiamos rūšies sumedžiojimą taikoma administracinė atsakomybė. Administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnis numato baudą nuo 800 iki 1 800 eurų, ginklo konfiskavimą, teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki penkerių metų bei pareigą atlyginti gamtai padarytą žalą. Todėl prieš nuspaudžiant gaiduką į aukštai skrendantį paukštį, būtina įsitikinti, kad medžiojama rūšis yra leidžiama.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
