Patinka mums ar ne, bet Europa ir pasaulis krypsta tokia linkme, kad artimesnėje ar tolimesnėje ateityje (greičiausiai netolimoje) būtų visiškai uždrausta švino amunicija. Pirmasis žingsnis jau žengtas – nuo šių metų vasario 15 dienos Europos Sąjungoje draudžiama naudoti švino šratus šlapynėse. Draudimas taip pat tikslingai stumiamas link amunicijos graižtvavamzdžiams. Nors daugelis tokio draudimo aspektų neatrodo logiški ir pateisinami, jis iš esmės politinis, o su tokiais dalykais kovoti sunku. Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacijos (FACE) teigimu, šiuo metu nekyla klausimų, ar švino amunicija bus uždrausta, – kalbama apie tai, kad bent jau būtų pasiektas logiškas, suprantamas ir įvykdomas draudimas.
Daugelis medžiotojų arba yra naudoję bešvinę amuniciją ir ja nusivylę, arba visai nėra bandę, tik girdėję, ką apie ją sako kolegos, ir skeptiškai žiūri į bet kokį bešvinį sprendimą. Kad nereikėtų patiems eksperimentuoti miške, pristatome Vokietijoje atlikto tyrimo rezultatus. Svarbu, kad tyrimas buvo paskelbtas senokai – 2017 m.; nuo tada buvo sukurta ir vystoma naujų sprendimų, tačiau jis leidžia suprasti, kokia efektyvi vis dėlto yra bešvinė amunicija.
Švininė amunicija gali pakenkti sveikatai, bet vienas svarbiausių tokios amunicijos naudojimo aspektų yra jos efektyvumas, kad gyvūnas būtų sumedžiotas kuo greičiau, sukeliant kuo mažiau kančių. Anksčiau vertinant bešvinės amunicijos efektyvumą buvo vertinamas atstumas, kurį gyvūnas nubėgo iššovus ir pataikius.
Tyrimo metu užfiksuoti ir įvertinti 1234 stirnų ir 825 šernų sumedžiojimo atvejai. Kulkos medžiaga nėra vienintelis kriterijus, turintis įtakos gyvūno nubėgamam atstumui po šūvio, todėl buvo vertinami ir kiti kriterijai – šūvio vieta ir šūvio nuotolis.
Tyrimo metu nustatyta, kad kulkos medžiaga – su švinu ar be – neturėjo įtakos nei stirnos, nei šerno nubėgtam atstumui pataikius. Kalbant būtent apie stirnas, daug svarbesnė yra pataikymo vieta ir medžioklės būdas. Taip pat yra ryšys tarp šūvio nuotolio ir atstumo, kurį gyvūnas nubėga pataikius. Kuo ilgesnis atstumas, tuo toliau gyvūnas bėga. Savo ruožtu šernams pataikymo vieta ir gyvūno amžius buvo svarbūs kriterijai, apibrėžiantys atstumą, kurį medžiojamas laimikis nubėga pataikius.
Keletas autorių išreiškė susirūpinimą dėl bešvinės amunicijos efektyvumo, neva bešvinė amunicija nenugalabija taip greitai kaip švininė. O šis tyrimas nurodo kitus kriterijus, turinčius įtakos amunicijos efektyvumui.
Įvairiose Europos šalyse jau anksčiau buvo atlikti bešvinės amunicijos efektyvumo bandymai, rezultatai buvo skirtingi. Vis dėlto yra tyrimų, kurie taip pat patvirtino, kad medžiaga, iš kurios pagaminta kulka, neturi didelės įtakos gyvūno nubėgamam atstumui.
Tyrimas Vokietijoje buvo atliktas konkrečių gyvūnų medžioklės sezonu. Jį įgyvendino medžiotojų pažymėjimus turintys medžiotojai. Atliekant tyrimą nebuvo sumedžiota jokių kitų gyvūnų.
Atstumas, kurį gyvūnas nubėgo pataikius, buvo matuojamas metrais. Jei gyvūnas krito iš karto po šūvio arba nubėgo ne daugiau nei dešimt metrų, tada buvo laikoma, kad jis buvo nužudytas efektyviai iškart arba buvo mirtinai sužalotas, nors ir pajėgė nubėgti dar devynis metrus. Tyrime buvo nurodyta ne tik kulkos medžiaga, bet ir kulkos rūšis. Buvo išskirti du kulkų tipai – skylančios arba pusiau skylančios kulkos, kai tikimasi, kad kulka, pataikiusi į medžiojamą žvėrį, praras svorį. Kita rūšis buvo kulkos, kurios deformuojasi ir nepraranda savo masės. Informaciją apie kalibrą pridėjo vos keli medžiotojai, ši informacija nebuvo panaudota statistikoje, nors reikia pažymėti, kad kalibras taip pat vaidina nemažą vaidmenį nustatant amunicijos efektyvumą.
Buvo išskirti keli pataikymo taškai.
1 galva
2 kaklas
3 krūtinės ląsta / viršutinė plaučių dalis
4 krūtinės ląsta / apatinė plaučių dalis
5 skrandis ir kepenys
6 žarnos ir inkstai
7 strėnos
8 priekinės kojos
9 užpakalinės kojos
Pažymėtina, kad pataikius į galvą, klubus ir priekines kojas tokie šūviai visai nebuvo nurodomi arba tyrime pasirodydavo retai. Taip buvo ir tais atvejais, kai pataikyta į užpakalines kojas. Tyrimo metu buvo naudojami įvairūs medžioklės būdai – nuo sėlinimo iki varymo. Pagal amžių buvo išskirtos trys grupės: jaunikliai iki vienų metų, 1–2 metų ir suaugę gyvūnai – vyresni nei dvejų metų. Medžiotojai nurodė ir gyvūno svorį, bet tai į statistiką nebuvo įtraukta.
Išvados
Iš 1254 sumedžiotų stirnų tyrimui buvo panaudotos 1234. Iš jų 504 (40,8 proc.) buvo sumedžiotos bešvine amunicija, o 730 (59,2 proc.) – švinine. Šernų atitinkamai buvo 333 (40,4 proc.) ir 492 (59,6 proc.). Tais atvejais, kai buvo naudojama bešvinė amunicija, 63 proc. medžioklės laimikių po šūvio krito vietoje, o su švinine amunicija – 68 proc. Vienas iš gyvūnų, kuris buvo sumedžiotas bešvine amunicija, nuėjo 800 metrų – tai didžiausias užfiksuotas atstumas.
Medžiodami tiek elnius, tiek šernus, medžiotojai naudojo 14 bešvinių besideformuojančių kulkų rūšių ir 3 skylančių kulkų rūšis iš 10 skirtingų gamintojų. O iš švininės amunicijos naudotos 8 besideformuojančių kulkų rūšys ir 27 skylančios kulkos iš 17 skirtingų gamintojų.
Kalbant apie pataikymo vietą, kulkos medžiagos efektyvumo skirtumai išryškėjo šernų atveju. Kai buvo naudojama švininė amunicija, dažniau buvo pataikoma būtent į pilvo sritį, o bešvine amunicija – į galvą. Iš 483 švinine amunicija sumedžiotų gyvūnų į pilvą buvo pataikyta 99 atvejais. Iš 330 bešvine amunicija sumedžiotų gyvūnų tik 30 buvo sumedžioti, pataikius į pilvo sritį. 75,5 proc. atvejų medžiojant bešvine amunicija buvo pataikyta į krūtinės ląstą, o medžiojant švinine amunicija – 61,5 proc. atvejų. Kalbant apie stirnas, šūvio vietos nesiskyrė iššovus skirtingų medžiagų kulkomis.
Tyrimas rodo, kad bešvine amunicija medžiotojai į stirnas šaudė didesniais atstumais: atitinkamai 71,5 m su 63,4 m. Taip pat ir šernų medžioklėje šūvio nuotolis buvo kiek didesnis bešviniais šoviniais, nei šaudant švinine amunicija: atitinkamai 57,3 ir 51,5 m. Abiem atvejais tolimiausio šūvio nuotolis buvo 150 metrų.
Būtinybei sužeisto gyvūno ieškoti su šunimi neturėjo įtakos kulkos medžiaga. Stirnų medžioklėje šuo buvo pasitelktas 4,2 proc. atvejų, kai buvo šauta bešvine amunicija, ir 2,5 proc., kai buvo šauta švinine. Šernų medžioklėje tai buvo atitinkamai 6,3 ir 7,1 proc. atvejų.
Vienas svarbiausių kriterijų, lemiančių šūvio mirtinumą, yra pataikymo vieta. Jei pataikyta į krūtinės ląstą ar galvą, žinoma, rezultatas skirsis nuo atvejo, kai pataikyta į pilvo sritį ar kojas. Taip pat ir atstumas, kurį stirna nubėga pataikius į pilvo sritį ar kojas, priklauso nuo to, kokiu nuotoliu paleistas šūvis. Taip pat didelę įtaką turi tai, ar gyvūnas buvo sumedžiotas tykant, ar varant. Medžioklėje varant gyvūnai, į kuriuos net ir gerai pataikyta, nuėjo toliau.
Dar vienas kriterijus, turintis įtakos pašauto gyvūno nueinamam atstumui, yra jo amžius, t. y. metų–dvejų amžiaus ar suaugusio gyvūno nueinamas atstumas skirsis nuo metų amžiaus nepasiekusių individų.
Apskritai darytina išvada, kad vertinant amunicijos efektyvumą reikėtų atsižvelgti į skirtingus kriterijus, ne tik pačios amunicijos pasirinkimą. Žinoma, amunicija labai svarbi, bet blogas šūvis yra blogas nepriklausomai nuo to, kuo šauta.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
