Tai viena iš tų temų, apie kurias visi norėtų tylėti. Politiškai jautri, kupina emocijų, nes kalbame apie šunis. Tai mūsų draugai, kompanionai, numylėtiniai. Tie, su kuriais vaikštome, gulime ant sofos ir dalijamės maistu. Tačiau – ir štai tas „bet“ – be priežiūros esantis šuo nėra numylėtinis. Klaidžiojantis ar paliktas be priežiūros, šuo tampa labai rimta grėsme biologinei įvairovei. Yra nemažai šalių, kur ši problema vertinama labai rimtai, priimamos griežtos priemonės jai spręsti. Tačiau Latvijoje žmonės vis dar bijo apie tai kalbėti. Jei apie tai kalba medžiotojai, tai jokiu būdu nereiškia, kad norime naudoti ginklus ar patys spręsti šią problemą. Tai nėra sprendimas, ir medžiotojai tam neturi nei kompetencijos, nei įgaliojimų. Mūsų teisės aktai aiškiai numato – klaidžiojančiais šunimis turi rūpintis kitos institucijos. Deja, dažnai šios institucijos į problemą žiūri abejingai arba tiesiog neturi nei išteklių, nei finansavimo jai spręsti.
Tačiau būtent medžiotojai kasdien mato, ką tokie šunys daro gamtai. Matome sudraskytas stirnas, suplėšytus kiškius, sunaikintus paukščių lizdus. Ir visa tai vyksta mūsų pačių miškuose, čia pat Lietuvoje. Visame pasaulyje mokslininkai perspėja – klaidžiojantys šunys tampa vienu didžiausių pavojų laukiniams gyvūnams. Galbūt Latvijoje problema dar ne tokia didelė kaip kitur, tačiau ji pakankamai rimta, kad apie ją pradėtume kalbėti. Tiesą sakant, niekas tiksliai nežino, kiek šunų kasmet be priežiūros klaidžioja miškuose, plėšo gyvūnus ir griauna gamtos balansą. Todėl šis klausimas nėra vien apie šunis. Tai – apie žmonių atsakomybę. Apie tai, ar gebame pasirūpinti savo gyvūnais ir tada, kai jie išeina už kiemo ribų. Ir apie tai, ar turime drąsos kalbėti apie tai, ką kiti apsimeta nematantys. Žmogaus geriausias draugas – šuo – vis dažniau tampa rimta grėsme laukiniams gyvūnams visame pasaulyje. Mokslininkai nurodo, kad šunys jau prisidėjo mažiausiai prie dešimties paukščių ir žinduolių rūšių išnykimo, o šiuo metu jie kelia grėsmę beveik 200 laukinių rūšių, tarp jų ir kelioms kritiškai nykstančioms. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) duomenimis, šunys yra treti žalingiausi žmonių introdukuoti plėšrūnai pasaulyje – iš karto po kačių ir žiurkių. Tačiau, skirtingai nei šiems gyvūnams, klaidžiojantiems ir nekontroliuojamiems šunims vis dar skiriama per mažai dėmesio, nors jų poveikis ekosistemoms yra reikšmingas. Tyrimai rodo, kad maždaug 200 rūšių visame pasaulyje yra tiesiogiai nykstančios dėl klaidžiojančių šunų: iš jų 30 – kritiškai nykstančios, 71 – nykstančios, 87 – pažeidžiamos. Nukentėjo žinduoliai, paukščiai, ropliai ir varliagyviai. Ypač bloga padėtis Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Okeanijoje. Kai kur šunys konkuruoja su natūraliais plėšrūnais, kitur jie medžioja saugomas rūšis, griauna ekologinę pusiausvyrą ir platina ligas. Indijoje ir Čilėje fiksuota, kad šunys persekioja stirnas, juoduosius elnius ir net snaudžiančius snieginius leopardus. Lenkijoje mokslininkai su kameromis užfiksavo, kad šunys įlenda į olas, kur lūšys slepia grobį, ir juo minta. Tai sukelia stresą ir agresiją patiems plėšrūnams. Mokslininkai pabrėžia, kad plėšrumas – ne vienintelė problema. Šunys yra ir ligų pernešėjai, o tai dažnai turėję tragiškų pasekmių laukinių gyvūnų populiacijoms. Ypač pavojingos – pasiutligė ir šunų maras (canine distemper). Šios ligos ne kartą sunaikino Etiopijos vilkų populiacijas ir išplito Indijoje bei Nepale. Manoma, kad didžiausia grėsmė kyla būtent dėl ligų perdavimo iš šunų laukiniams gyvūnams. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei vienas milijardas šunų, iš kurių didelė dalis gyvena be priežiūros. Tikslus skaičius nežinomas, tačiau ekspertai sutaria – klaidžiojančių šunų populiacija sparčiai auga, ir tai tiesiogiai susiję su žmonių neatsakingumu. „Didėjant žmonių skaičiui, didės ir šunų skaičius, o kartu ir problema tik aštrės“, – pabrėžia Pjero Dženovezi, IUCN invazinių rūšių specialistas.
Europoje situacija kitokia nei daugelyje regionų. Ekspertai nurodo dar vieną pavojų – vilkų ir šunų kryžminimąsi, kuris kelia grėsmę vilkų genetinei tapatybei. „Jei tendencija nesikeis, galime prarasti mūsų vilkų genetinį identitetą“, – perspėja Moricas Kloze iš WWF.
Diskusijos apie tai, kaip spręsti klaidžiojančių šunų problemą, yra labai kontraversiškos. Daugelyje šalių jų gaudymas ar naikinimas uždraustas, tačiau masinis populiacijos augimas verčia ieškoti subalansuotų sprendimų. Gyvūnų gynėjai pabrėžia, kad naikinimas yra nežmoniškas ir neefektyvus – jų vietą greitai užima kiti šunys. Ekspertų teigimu, sprendimas – ilgalaikė populiacijos kontrolė: sterilizacija, vakcinacija, švietimas ir atsakingo gyvūnų laikymo skatinimas.
Šunys yra žmogaus draugai, tačiau klaidžiojantys šunys tampa grėsme laukinei gamtai, jei žmogus nesugeba prisiimti atsakomybės. Tai globali problema – nuo Indijos iki Čilės, nuo Baltijos iki Didžiosios Britanijos. Gamtos pusiausvyra reikalauja atsakomybės: žmogaus pareiga yra pasirūpinti savo šunimis ir už namų kiemo ribų, nes būtent ten prasideda gamta, kuri visus mus išlaiko.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
