Invazinė rūšis tai ne vietinė, žmogaus tyčia ar netyčia į naują teritoriją introdukuota augalų ar gyvūnų rūšis, kuri sėkmingai įsitvirtina, sparčiai plinta ir daro neigiamą poveikį vietinėms ekosistemoms, biologinei įvairovei, ūkiui ar net visuomenės sveikatai. Svarbiausia sąvokos dalis nėra pats nevietiškumas, o gebėjimas agresyviai plisti ir išstumti vietines rūšis.
Europoje invazinių rūšių valdymas reglamentuojamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimų rūšių. Lietuvoje jų kontrolę koordinuoja Aplinkos ministerija ir Aplinkos apsaugos departamentas. Šios institucijos sudaro invazinių rūšių sąrašus, nustato jų naudojimo, veisimo, prekybos ir paleidimo į gamtą ribojimus bei organizuoja populiacijos reguliavimo priemones.
Invazinės rūšys kelia grėsmę dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jos konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, buveinių ir veisimosi vietų. Dažnai jos neturi natūralių priešų naujoje teritorijoje, todėl jų gausa sparčiai didėja. Tai lemia vietinių rūšių mažėjimą ar net išnykimą. Antra, kai kurios invazinės rūšys platina ligas ar parazitus, kurie pavojingi laukiniams gyvūnams, naminiams gyvuliams ar žmogui. Trečia, jos gali sukelti ekonominių nuostolių žemės ūkiui, miškininkystei ar žvejybai.
Medžioklės kontekste gerai žinomi pavyzdžiai yra usūrinis šuo ir paprastasis meškenas. Šios rūšys ne tik daro poveikį vietiniams paukščiams bei smulkiesiems žinduoliams, bet ir gali platinti ligas. Todėl jų populiacijos reguliavimas nėra vien medžioklės interesas, o svarbi gamtos apsaugos priemonė.
Riboti invazinių rūšių plitimą būtina tam, kad būtų išsaugota vietinė biologinė įvairovė, palaikytas ekosistemų stabilumas ir sumažinta ekonominė žala. Kuo anksčiau reaguojama į naujos rūšies atsiradimą, tuo didesnė tikimybė ją suvaldyti. Uždelstas reagavimas dažnai reiškia didesnes išlaidas ir sudėtingesnes kontrolės priemones ateityje.
Invazinių rūšių valdymas yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis valstybės institucijų, mokslininkų, medžiotojų ir visuomenės bendradarbiavimo. Tik nuoseklus ir atsakingas požiūris leidžia apsaugoti vietinę gamtą nuo tyliai, bet sparčiai besiplečiančios grėsmės.
Paprastasis meškenas Procyon lotor
Į Europą paprastasis meškenas buvo atvežtas iš Šiaurės Amerikos kailininkystės ir medžioklės tikslais. Vokietijoje jis pradėtas veisti XX amžiaus pradžioje, o vėliau išplito natūraliai. Į Lietuvą patenka iš kaimyninių šalių, pirmiausia iš Lenkijos ir Baltarusijos.
Tai visaėdis plėšrūnas, kuris naikina paukščių lizdus, smulkius žinduolius, varliagyvius. Be to, gali platinti pasiutligę ir kitus patogenus. Pavojus slypi jo prisitaikymo gebėjimuose ir sparčioje populiacijos plėtroje.
Usūrinis šuo Nyctereutes procyonoides
Ši rūšis į buvusią Sovietų Sąjungą buvo introdukuota XX amžiaus viduryje dėl kailio. Iš paleidimo vietų Rusijoje ir Baltarusijoje ji natūraliai išplito po Baltijos šalis.
Usūrinis šuo yra viena problemiškiausių invazinių rūšių Lietuvoje. Jis naikina ant žemės perinčių paukščių lizdus, smulkią fauną, varliagyvius. Taip pat yra reikšmingas pasiutligės platintojas. Dėl didelio vaisingumo ir plataus mitybos spektro jo populiacija lengvai atsistato.
Žiūrėkite iki pabaigos! Kas yra paprastasis jenotas ir kaip jį sugauti?
Kanadinė audinė Neogale vison
Kanadinė audinė į Lietuvą pateko iš kailinių žvėrelių fermų. Dalis individų pabėgo arba buvo paleisti, o vėliau sėkmingai įsitvirtino gamtoje.
Tai stiprus konkurentas vietinei europinei audinei. Kanadinė audinė išstumia vietines rūšis, naikina vandens paukščių lizdus, žuvis, varliagyvius. Dėl agresyvaus elgesio ir ekologinio lankstumo ji tapo viena didžiausių grėsmių vietinei biologinei įvairovei.
Ondatra Ondatra zibethicus
Ondatra į Europą buvo atvežta XX amžiaus pradžioje kailio gamybai. Lietuvoje ji išplito iš introdukcijos židinių ir tapo įprasta vandens telkinių gyventoja. Ji ardo krantus, pažeidžia melioracijos sistemas, keičia vandens augaliją. Dėl savo urvų silpnina pylimus ir hidrotechninius statinius.
Susipažinkite! Mažojo bebro sesuo – ondatra!
Nutrija Myocastor coypus
Nutrija taip pat buvo veisiama kailių pramonei. Pabėgę individai įsitvirtino natūraliose buveinėse.
Ji intensyviai ėda vandens augaliją, ardo krantus, konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Švelnios žiemos sudaro palankias sąlygas jos išlikimui ir plitimui.
Tai ne bebras! Akis į akį su retu gyvūnu!
Sika elnias Cervus nippon
Sika elnias į Europą atvežtas iš Rytų Azijos kaip parkų ir medžioklės rūšis. Lietuvoje jo populiacijos kilusios iš pabėgusių ar pervežtų individų.
Didžiausia grėsmė susijusi su hibridizacija su tauriuoju elniu bei konkurencija dėl maisto. Intensyvus jaunuolynų nugraužimas daro poveikį miško atkūrimui.
Amūrinis grundalas Perccottus glenii
Į Europą pateko su akvariuminėmis žuvimis ir per žuvininkystės veiklą. Lietuvoje aptinkamas uždarose vandens sistemose ir lėtose upėse.
Tai agresyvi žuvis, naikinanti varliagyvių ikrus, smulkių žuvų mailių. Greitai užima seklius vandens telkinius ir mažina vietinių rūšių gausą.
Juodažandė grundalas Neogobius melanostomus
Ši rūšis į Baltijos jūrą pateko su laivų balastiniais vandenimis. Sparčiai išplito pakrantėse ir Kuršių mariose.
Ji konkuruoja su vietinėmis dugninėmis žuvimis, naikina jų ikrus. Dėl didelio prisitaikymo gebėjimo greitai tampa dominuojančia rūšimi.
Sidabrinis karosas Carassius gibelio
Įveistas žuvininkystės tikslais ir atsitiktinai išplitęs natūraliuose vandens telkiniuose.
Sidabrinis karosas išstumia vietinį paprastąjį karosą, keičia vandens telkinių struktūrą. Dėl gebėjimo daugintis partenogenezės būdu jo populiacija gali greitai išaugti.
Kanadinė berniklė Branta canadensis
Introdukuota kaip dekoratyvinė ir medžioklinė rūšis Vakarų Europoje, iš kur plinta toliau.
Didelės sankaupos teršia vandens telkinius, išstumia vietines žąsis, kelia konfliktus žemės ūkyje. Dėl agresyvaus elgesio perėjimo metu gali kelti problemų ir rekreacinėse teritorijose.
Netapk brakonieriumi! Kaip atskirti Kanadinę ir baltaskruostę berniklę?
Invazijos valdymas
Invazinių rūšių kontrolė Lietuvoje vykdoma vadovaujantis Aplinkos ministerijos patvirtintais sąrašais ir Europos Sąjungos reglamentais. Tačiau vien teisės aktų nepakanka. Reikalingas aktyvus monitoringas, atsakinga medžioklė, visuomenės informavimas ir prevencija.
Invazinės rūšys nėra tik gamtos reiškinys. Daugeliu atvejų tai žmogaus sprendimų pasekmė. Todėl atsakomybė už jų valdymą taip pat tenka žmogui.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
