Tamsusis šeškas (Mustela putorius), dar vadinamas paprastuoju šešku, yra vienas iš natūralios Lietuvos faunos narių. Yra įtrauktas į medžiojamųjų gyvūnų sąrašą. Šis nedidelis, bet plėšrus žvėrelis nuo seno žinomas tiek ūkininkams, tiek medžiotojams. Pirmiesiems kaip pavojus vištoms, antriesiems kaip nedidelis ir vikrus plėšrūnas, kurį pastebėti tikrai nėra lengva.
Video šaltinis Sūduvos medžiotojų sąjunga
Kas yra tamsusis šeškas?
Tamsusis šeškas priklauso kiaunių šeimai (Mustelidae) ir yra artimas giminaitis ne tik kiaunėms, bet ir audinėms bei ūdroms. Jis pasižymi liekna, ilga kūno forma, trumpomis kojomis ir pailga galva. Suaugęs šeškas sveria apie 0,5–2 kg, kūno ilgis svyruoja nuo 30 iki 50 cm, o uodega gali siekti 20 cm. Jo kailis tamsus – dažniausiai juosvai rudas su šviesesniu pilvu, o ant snukio matomas baltesnis piešinys aplink akis ir nosį, primenantis kaukę.
Šie žvėreliai aktyviausi naktį, o dieną slepiasi urvuose, akmenynuose ar tankiuose krūmynuose. Jie puikiai plaukia, geba kopti ir yra itin vikrūs medžiotojai – minta smulkiais graužikais, paukščiais, varlėmis, vabzdžiais bei kartais – kiaušiniais ar net gyvulių maistu. Dėl savo plėšrūniškų įpročių jie neretai laikomi ūkių kenkėjais, nors tuo pačiu prisideda ir prie pelių bei žiurkių populiacijos reguliavimo.
Šeško paplitimas ir būklė Lietuvoje
Tamsusis šeškas yra paplitęs visoje Europoje, taip pat dalyje Azijos. Lietuvoje jis aptinkamas retokai – dažniau drėgnose pievose, pakrantėse, miškinguose ar apleistuose kaimo kraštovaizdžiuose. Dėl gyvenamųjų vietų nykimo, kelių infrastruktūros plėtros ir konkurencijos su invazine kanadine audine (Mustela vison) šeškų populiacija pastaraisiais dešimtmečiais mažėjo.
Vis dėlto rūšis Lietuvoje dar nelaikoma nykstančia ir yra įtraukta į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 1 priedą – tai reiškia, kad ją leidžiama medžioti, vadovaujantis nustatytomis sąlygomis ir laikotarpiais.
Medžioklė ir jos svarba
Tamsiojo šeško medžioklės sezonas Lietuvoje prasideda liepos 1 dieną ir tęsiasi iki kovo 31 dienos. Šeškai dažniausiai medžiojami kaip praeinantis ar atsitiktinai sutiktas grobis – specializuotos medžioklės jiems paprastai neorganizuojamos. Jie gali būti sumedžioti plėšrūnų kontrolės metu arba naudojant spąstus.
Tokia medžioklė atlieka ir ekologinę funkciją – padeda reguliuoti smulkiųjų plėšrūnų gausą, kurie gali daryti poveikį kitoms rūšims, ypač smulkiems paukščiams ir jų perimviečių sėkmei. Tačiau dėl šeškų populiacijos mažėjimo vis dažniau keliami klausimai dėl būtinybės šią rūšį toliau laikyti medžiojamąja.
Ar verta saugoti?
Nors tamsusis šeškas dar nėra nykstanti rūšis, jo gausos mažėjimo tendencija kelia pagrįstą susirūpinimą. Kai kuriose Europos šalyse šeškas jau įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus, o gamtininkai ragina atidžiau vertinti jo populiacijos būklę ir galimas grėsmes.
Siekiant užtikrinti tvarią šios rūšies egzistenciją Lietuvoje, būtina stebėti jos populiacijos pokyčius, vertinti buveinių būklę ir poveikį iš invazinių rūšių. Medžiotojams svarbu fiksuoti kiekvieną sumedžiotą individą, o prireikus – bendradarbiauti su mokslininkais renkant duomenis apie šios rūšies paplitimą.
Tamsusis šeškas yra tylus, nepastebimas, bet svarbus mūsų laukinės gamtos narys. Nors vis dar medžiojamas, jis reikalauja dėmesingumo ir atsakingo požiūrio. Galbūt atėjo laikas iš naujo pažvelgti į šio gyvūno vietą mūsų gamtoje – ne tik kaip į grobį, bet ir kaip į vertingą ekosistemos dalį.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
